Televizorius iš mano namų iškeliavo 2007-tųjų sausį. Viskas įvyko lyg ir netyčia: su mergina išvažiavome pusmečiui į Paryžių. Ji – mokytis, aš – dirbti. Televizoriaus mūsų kambaryje nebuvo, o pirkti, na… atrodė, negudru: „Kaip jį paskui parsivešim?“
Kadangi neturėjome televizoriaus, buvome priversti ką nors susigalvoti, taigi vakarais sėdėdavome ant Senos kranto (taip, būdavo ir vyno, ir sūrio 🙂 ), lankydavome muziejus – Luvrą, Grand Palė, Petit Palė, Pompidu, vaikščiodavome Eliziejaus laukais, piknikaudavome ant pievelės prie Eifelio ar Liuksemburgo soduose, žodžiu, beveik kasdien mėgaudavomes Paryžiaus siūlomais malonumais. Nuostabaus grožio miestas.
Praėjus pusmečiui, likimas mus nubloškė metams į kalniečių kraštą – Dandi miestą Škotijoje. Televizoriaus „negavome“, taigi teko suktis: pasitaupėm pinigėlių ir nusipirkom… ne, ne televizorių. Nusipirkom automobilį. Ir praktiškai kiekvieną savaitgalį besdavome tašką žemėlapyje (dažniausiai tai būdavo viena iš 2000 šalyje esančių pilių) ir į kelionę! Taip apkeliavome visą Škotiją. Nuostabaus grožio šalis.
Po metų grįžome į Lietuvą. Jau buvome įpratę gyventi be televizoriaus, tad sąmoningai nusprendėme prie jo ir nebegrįžti.
Manau, kad tai iš esmės pakeitė mano gyvenimą. Televizorius mane tiesiog užliūliuodavo, visas pasaulis nustodavo egzistavęs. Dabar, būdamas namuose, aš iš tiesų būnu namuose, o ne televizoriuje. Be to, dabar turiu laiko savo mėgstamai veiklai – audio knygų leidybai.
Kviečiu pasiklausyti, ką savo knygoje „52 Pokyčiai“ apie televiziją sako Leo:
P.S. Jei šiame puslapyje atsidūrėte atsitiktinai, daugiau apie audio projektą „52 Pokyčiai“ galite sužinoti čia.
