Sigitas Geda BALTOJI VARNELĖ Autoriaus redakcija Skaitmeninta iš knygos: Sigitas Geda. Baltoji varnelė. Vilnius: Alma littera, 2000. ISBN 978-5-430-05850-0 Kūrinys suskaitmenintas vykdant ES struktūrinių fondų remiamą projektą „Pagrindinio ugdymo pirmojo koncentro (5–8 kl.) mokinių esminių kompetencijų ugdymas“, 2012 http://mkp.emokykla.lt/ebiblioteka Šviesiam mano Motinos atminimui Užmigę žirgeliai Atnešu rūtos šaką Dangaus šviesumoj, Širdies gilumoj Sudygo dygo Rūtelės šaka. Gražiai sudygusią, Žalią kaip nendrę Rūtelės šaką Tau mažai nešu. Priimk dovaną Skaisčiausios širdies – Rūtelių šaką, Žaliai pražydusią. Iš po tos šakos Nepaliauju žiūrėt Tavo sielos baltai Mėlynan ežerėlin. Širdies gilumoj, Sudygo šaka, Siūbuoja linguoja Abiem pusėm langelio... Vaikai po lelijom Baltos lelijos Po langais susivijo. Po lelijom balčiausiom Du vaikeliai stovi. Vienas vaikas baltas, Kitas vaikas – žalias, Viens į kitą žiūri, Žvaigždes klausinėja. Kas pasėjo bulveles, Kas pasėjo lelijas? Kas gi ežerus pasėjo, Kas pasėjo žmogelius? Kas gyvena už kalnų, Kas gyvena danguje? Kas gyvena po žeme, Kas gyvena žvaigždėse? Kur mes eisime šįvakar, Kur mes eisime rytoj? Kur mes būsim, Kai pasensim, Kur po šimto metų Būsim? Trobelės prie jūros Ant jūros krantų Dveji gaidžiai gieda: Žemėj gieda gaidys, Jūroj – gaigalėlis. Ant jūros krantų Daug mažų trobelių, Sidabro langai, Auksiniai stogai. Žmonės krosnis stato, Kiti – langus deda, Jūros paukščiai ateina Geltonom kojom. Ant kranto sustoję Ir išsižioję, Jūros paukščiai raudoni Visą žemę apžiūri. O mes sau gulim Kopų pakraštėly, – Akmenys gieda, Vandenys verkia, Jūrų mergos šūkaloja. Mano broleliai Kai mes gyvenom Už jūrų, už marelių, Už jūrų, už marelių, Ant devynių kalnelių, – Margų kurapkėlių Auksinės plunksnelės, Ant tų plunksnelių – Auksakalėliai. Aukselį kala, Plunksnas auksuoja, Žalio paukštelio Galvą matuoja. Tinklelį rezga, Virvelę veja, O ant tos virvės Mazgelį mezga. Ką jūs čia darot, Mano broleliai? Nieko nesako, Tiktai lakioja. Ant jūrų baltos Gėlės pražydo, O mano broliai Ilgai dainuoja. Vieversėliai Žalioj pievelėj Auga žolelės, Žolelėj guli Daug vieversėlių. Tų vieversėlių Rudos kojelės, Rudos kojelės, Stačios akelės. Stačios akelės, Raibas kuodelis, Rudi sparneliai – Rudos rankelės. Visi vieversiai Rankelėm moja, Rankelėm moja, Aukštai lakioja. O žmonės visi, Ant kalnų sustoję, Vieversius gaudo Ir rėkaloja. Žalios povės Vieną rytą atsikėlus, Pro langelį pažiūrėjus, – Žalios povės povinėja Po tėvelio sodą. Baltos baltos saulės, Baltos obelėlės, Nuo tų povių žalumo Visas sodas pažaliavo. Artojėliai aria, Jaučius varinėja, Šaukia rėkia vaikščiodami, Žiūrėkit, kas daros! Du šimtai mergelių Vieną povę gano, Supančiotos povių kojos Žaliaisiais šilkeliais. Danguje ir žemėj Povės povinėja, Skamba aukso karūnėlės Ant žalių galvelių. Jūrų veršiukėlis Vai gražią gražią Turim žemelę: Devynios jūros, Devynios marios. Tarp tų jūrelių Eglė žydėjo, Po tas mareles – Jūrų veršiukėlis. Išverstaakis Jūrų veršiukėlis Akeles varto, Žuveles gaudo. Mažos mergelės Burneles prausia, Žuvelių šukom Galvas šukuoja. Dangaus platumas, Žolės žalumas, Į aukštą dangų Kyla žolelė. Kopų viršūnėlėm Žmogeliai vaikšto, Baltai apsirengę, – Veršiukėlį gaudys. Broliai ir saulelės Kur žalios pievelės, Girių tankumėlis, Ten mūsų broliai Laukelius aria. O mažos mergelės Po dangų lekioja, Paskui visos guli Rūtų darželėliuos. Brolužiai aria, Jaučius varinėja, Raibi sakalėliai Po dangų skrajoja. Po dangų skrajoja, Dangum lipinėja, Balčiausios mergelės Sode gulinėja. Broliai, broleliai, Paleiskite jaučius, Eime paskraidyti Su žvaigždėm, Su saulelėm. Užmigę žirgeliai Balti vyšnių sodeliai, Po tom vyšniom žirgeliai, Daug žirgelių, daug šyvųjų Miega visą vasarėlę. Nei sninga, nei lyja, Žirgeliai, žirgeliai... Po žalius laukelius Dvi boružės vaikšto. Geltoniausios gėlės – Bijūnai siūbuoja, Devynetas saulių Varinėja dangų. Žydri ežerėliai Ir akmenėliai – Gana jums miegoti, Šyvieji žirgeliai. Ateikit, broleliai, Prikelkit žirgelius Ir gėleles, Ir akmenėlius. Putinų žydėjimas Ant kalno putinėlis, Pakalnėj vandenėlis, Balti žiedai putino Man galvelę apkrito. Aušrelė aušrojo, Gaideliai giedojo. Daug mažų oželių Ant kalnelio šoko. Daug mažų oželių, Dar daugiau vaikelių, Su tom rožėm, su lelijom, Su baltaisiais putinėliais. Vandenų vandenėliais, Šaltais šaltinėliais, Baltaisiais oželiais, Raudonais gaideliais. Motule, motule, Senagalvėle, Tai gražūs putinėliai, Tai baltas mūs kaimelis. Gyvulėlių skraidymas Visus gyvulėlius Sunku apsakyti, Bet kiekvienas moka Po dangų skraidyti. Skrenda žiogelis, Iš linksmumo žalias, Skrenda avelės Ir karvytės žalos. Kiekvienas paukštelis – Reikia tik girdėti – Kaip mažas žmogelis Moka kalbėti. O jūrų žuvelės Susėdo ant dugno Ir giesmeles gieda, Susikūrę ugnį. Vaikeliai, vaikeliai, Greičiau atsibuskit, Rūtų daržely Išdygo arkliukas. Jūrų paukštės Lydekos, lydekėlės, Jūrų paukštužėlės, Ar gera gyventi Šaltam vandenėly? Jūrelė žalioji Be galo, be krašto, Pasaulio gale Vanagėlis laksto. Šaltam vandenėly Kitokia saulelė, Kitoks vakarėlis – Tamsesnio veidelio. Ant jūros kalnų Dega šviesios ugnys, Daug baltų gaidelių Po vandeniu verkia. Ant jūros kalnelio Eglė pražydėjo, Šviesiam vandeny Vėžiai auksu dega. Per vasarą žalas, Papilkėjęs žiemą, Po jūreles braido Jautelis šėmas. Vėžys ir miežiai Prie ežero pūdymas, Pūdymėlyje – miežiai, Vieną rytą atsikėlus, – Vėžys varpas skaičiuoja. Vėžys varpas skaičiuoja, Lydys šiaudus greboja, Du ešeriai kerta, O kuoja – matuoja. Eikš, vėželi, Eikš, vėželi! – Jis į ežerą ropoja. Eikš greičiau pas mus, rėply, Arba ežerą padegsim. Ežerą padegsim, Vėžius išgraibysim, Lydekomis arsim, Ešeriais akėsim. Kur stipresnės žuvys – Su vaikais galynėsis. Pirmas pavasarėlis Debesėliai, vėjas, Didelis dangus. Atsiveda skruzdėlės Savo vaikelius. Gyvuliai, paukšteliai – Mirguliuoja kelias – Visi su rankelėm, Visi su sparneliais. Žmonės, peteliškės, Baltos lelijėlės Jau pasikėlė, Jau pasikėlė. Skrenda, lekia – Pro žemės kampus Paukščiai iškišo Raudonus snapus. Tėvas, motutė Skrist pasileido, Gaidys skiauterėtas Prie motulės veido. Pavasarinis ganymas Albinui Žukauskui Maži gyvulėliai Gražiai sugyvena, Bliaudami bėgioja Po žalią pievelę. Balti veršiukėliai, Avelės, ožkeliai Gražiai vaikštinėja Raudonais pulkeliais. Karvytės lekioja, Akeles kraipinėja, Lyg būtų ne žemės – Dangaus padarėliai. Aukštybėm paplukęs Dangus mėlynuoja, Iš tolimo krašto Parskrenda žąselė. Rūtelės sudygo – Penkios šešios šakos, Ten piemenys guli Su baltom piemenėm. Visas kaimas laksto – Ką dabar darysi! Maži piemenėliai Botagėliais pliaukši. Nušovė žvirblelį Išėjo broliai Į mišką, į girelę, Nušovė broleliai Mažą žvirblelį. Aštuoni broliai Žvirblelį nešė, Devintas brolelis Gailiai raudojo. Medeliai drebėjo, Kalnai atsidarė, Priverkė brolis Tris ežerus. Vienam ežere Antelės plauko, Antrajam – gulbė Ir gulbinėlis. Trečiam ežere Lelijos žydi, Išdygo rožė Lig debesėlių. Žirgai ir lakštuolės Kai mažas buvau, Ūkanotą rytą Šyvus žirgelius Miškais varinėjau. Žiūriu – iš trobelių Lenda motinėlės, Rankelėm mojuoja Balti tėvužėliai. Šaukia mergelės: Kelkitės greičiau, Jau visi berneliai Karveles gano! Aprengė supuolę Mažus vaikelius: Lai bėga visi Žąselių ganyti! Ginkite greičiau Palšą jautelį Ten, kur žydi obelys Raudonais žiedais. Baltuos beržynėliuos Didelės lakštuolės, Gražiai lakštuodamos, Padės mums ganyti. Sesės ir jauteliai Atėjus pavasariui, Labai gražu būna: Avys bliauna, šunys loja, Vaikas laksto giedodamas. Ant aukštų kalnelių Baltos ievos žydi, Stovi sesė prieš seselę, Stovėdamos gieda. O visas kaimas Pilnas bijūnų, Visos mažos mergelės Skambina kanklelėm. Rainos bitės lekia Į grikių dirvelę, Nebijokite, vaikeliai, – Bitės grikių nesuėda. Ginkite gyvulėlius, – Ten bus geras ganymėlis, Kur pražydo dobilas, Vidury – upelė. Tai gražu žiūrėti Į dvylą jautelį: Maurodamas, būbaudamas Vandenėlio ieško. Paukštis be vardo Visi maži vaikai Moka žaidimėlių, Prie ežero guli Ant baltų drobelių. Pilnas ežeras žuvų, Žvaigždynų, saulelių, Plaukia tėvas, Plaukia motė Vandenų vandenėliais. Žaliuoja rugiai. Žiūrėkit, vaikeliai, Atskrenda į žemę Keisti gyvulėliai. Vaikščioja po lauką, Spindi žolėje, Nardo vandenėliuos, Rėkia danguje. Šviesioji dienelė, Sustojo saulelė, Ateina ateina Paukštelis be vardo. Rudens naktis Gyvenime būna Labai šviesios naktys: Ligi ryto siūbuoja Naktelės žiedai. Nakties žiedai Dangaus pakraščiais – Skiauterių baltų Pilna lingavimo! Kada paliausi, Širdele mano, Linguo linguoti Naktelės žiedais? Pjaučiau, pripjaučiau Baltų žiedų, Kuomet pasiilgstu Skaistaus šviesumo. Šviesiu, šviesuosiu, Savo širdele, Laukiniais žiedais Palei tavo kojas. Baltas Niekas, rugiagėlių pėdas Baltojo Nieko dainelė Aš esu Niekas, Baltas berniukas, Ne, ne berniukas, O kamuoliukas. Aš esu Niekas, Povo plunksnelė. Ne, ne plunksnelė, Beržo šakelė. Aš esu Niekas, Vėjų mergele! Tu ne mergelė, O balandėlė. Kokia raudona Tavo sermėgėlė! Šermukšnio uogelių, Smėlėtų kriauklelių Pasiuvo motulė Man sermėgėlę! O aš virš saulelės, Ties papartėliu, Guliu ir stoviu, Kalbu ir tyliu. Neguliu ir nestoviu, Nešneku, netyliu, Nieko nemoliu, Bet visus myliù. Nieko nedarau, Bet viską darau: Žuvelių būrius Į jūras varau. Ne, nevarau. Vaikelius aprengęs, Paukščius suskaitau, Žalią rūtos šaką Siūbuojant matau. O kartais regiu – Vakarėlis ateina! Bėgu degt žvaigždelių Sidabro kalneliais! Ten mano tėvelis, Ten mano motulė, Baltasai sakalėlis, Jūrota gegulė. Ne, pasakyti Aš nieko negaliu, Aš mažas Niekelis, Aš jau tyliu. Taip... Ne... Taip... Ne... Taip. Niekas aiškina vaikams, kas yra degtukas Degtukas yra toksai dėdė, Kuris visiems reikalingas, Tiktai ne mažiausiajam vaikui, Tiktai ne mažam vaikeliui. O kam reikalingas vaikelis? O kam reikalingas degtukas? Degtukas sykį pražys Raudonais liepsnų žiedais, Iš degtuko išeis ugnis. Raudona galva, Anglies uodega, Saulėtos kojos, Liežuvis žaibuoja. O kas išeis iš vaikelio? Žmogus, ak žmogus! Balta skrybėlė, O už jos – gėlė, Ant delno žiogas, Kadrilį bešokąs! O ko jisai juokias, O ko jisai juokias? Kiauroj jo kišenėj Gyvena degtukas. Niekas kalba žiogo balsu Andai sutemo, Ir buvo tamsu, Tuomet Niekas tarė Žiogo balsu: Eime paklausyti – Sutemos gieda, Mažas žmogau, Ar girdi bulvės žiedą? Dar Niekas tarė: Gandras yra Dangaus baltumo, Dangaus baltumo, Žemės juodumo. O kartais rausvas, Lyg kažkada Nuplaktas buvo Žydinčia radasta. Afrikon jis skrenda – Viršum piramidės, Gerai dar, kad grįžta Nepasiklydęs... Ak, radasta! Skaisti radastėlė, Po langeliu supas, Visa rausvutėlė! Pupa kaip medis Kas yra žvaigždė, Aš negalėčiau pasakyti. Rugpjūčio naktį – Danguje matyti. Kas yra krosnis – Aš irgi nežinau. Vaikeli, tokiam daiktui Per trumpai gyvenau. Užtat sidabro pupą Aš pats auginau. Ar ji auksinė, Ar sidabrinė? Kur jos šaknys, O kur viršūnė? Štiš! Mano pupą Laužyti nori Višta palaidūnė. Niekas rašo laišką senolei Kartą senolė Daržą ravėjo, Saulė skaistuolė Iš dangaus žiūrėjo. Niekas nusidrožė Suodiną pagaikštį Ir senolei laišką Nutarė pabaigti. Ką jisai rašė Šitam laiške? Mėlynos uogelės Noksta miškuose. O vaikai gano Sidabro avis, Ežere gyvena Pelekà žuvis. Paupiu einant, Man buvo baisu: Kažkas ten kalbėjo Paukščio balsu... Senolėle mano, O šitą laiškelį Prašysiu nunešti Vėjo paukštelį... Niekas sutinka jūrų asilėlį Vieną rytelį Anksti atsikėlęs, Niekas žiūri – eina Jūrų asilėlis. Jūrų asilėlis Būna labai baltas, Ausys kaip lelijos Ir šiek tiek įskeltos. Asile, asile, Ko tu čia atėjai? Ko tu čia vaikštai Ir vilkų nebijai? Ko po smėlį braidai, Ko tu čia šėlioji? Galvą užvertęs, Kam ją vartalioji? Čia šaltieji kraštai, Ne tavo tėvynė, Čia saulelė teka Balta sidabrinė. Po dideliu kalnu Sinavadas siūbuoja, Ant milžino delno Vanduo mėlynuoja... Asilas atsakė: Nieke, Niekeli, Naktį išlipau aš Iš tavo knygelės. Iš tavo knygelės, Baltos pasakėlės, Tegu gena atgal Vaikas atsikėlęs. Žinia, esu kaltas, Išdykęs, nerimtas, O mano nameliai – Puslapis dešimtas. Žmonės atranda Baltojo Nieko avinėlį Nieko broliai arė Rudenio žemelę Ir atrado avinėlį Užriestais rageliais. Avinėli mažas, Baltas sidabrini, Ką tu mums kalbėsi, Stačias stovėdamas? Čia yra dangus, Čia yra žemė, Čia yra žuvis – Vandeny gyvena. Čia yra vyšnia – Ji uogas nokina, Čia yra motina – Ji vaikus augina. Čia yra jautis – Jis vaikšto po pievą. Jūs esate žmonės, Kur užmiršo Dievą. Kai namo pareisit, Kai laukus suarsit, Gal kokį gurbelį Jūs ir man sukalsit. Vasarą po žemę Klaidžiojau truputį, O dabar norėčiau Arčiau vaikų būti. Paukščių ir gyvulių viešnagė pas Nieką Niekas sukalė stalelį, Bus kur valgį pasidėt. Bėkit, bėkite, vaikeliai, Nieko stalo pažiūrėt. Stalo kojos iš kriauklyčių, O galvelė iš plunksnyčių, Stalo akys iš jurginų, Stalo ausys – pinavijų. Tai gražus stalelis, Tai smagus bernelis! Sėdi Niekas prie stalelio, Ką jis veikia? Ką jis daro? Niekas tyli, Nedainuoja. Niekas svetelius skaičiuoja. Jau atėjo asilėlis, Balto Nieko Avinėlis. Jau gaidelis atplasnojo, Jūrų gervė mėlynoji. Reikia pastatyt ąsotį, Nes šita viešnia besotė. Atplazdeno vyturys – Neįlenda pro duris. Niekas sukalė stalelį – Yr kur valgį pasidėt, O svečius priimt, vaikeliai, Mes turėsime padėt. Taigi eik prie vieversių, Jonai, tu prie didesnių, O Magdelė ir Marikė Lai abi kaip gervės krykia. Tai gražus stalelis, Tai smagi viešnagė! Niekas išvysta vėjų papartį Saulei patekėjus, Niekas ėjo árti, Ir išvydo Niekas Vėjuotą papartį. Vėjuotą papartį, Vėjo papartėlį. Vėjo lapai, Vėjo ir žiedai, Vėjo šaknys, Vėjo ir stiebai. Vėjyje siūbuoja Vėjo papartys! Paparčio neskynęs, Paparčio nelietęs, Iš visų miestelių Vaikus susikvietęs, Ragino žiūrėt, Ragino žiūrėt. Ak, kaip jis siūbuoja, Ak, kaip jis žydruoja, Ak, kaip jis baltuoja! Skamba Skambaluoja Vėjų papartėlis, Vėjo papartys! O po tais paparčiais Tėviškėlė miega, Tėviškėlė mano Baltesnė už sniegą. Eikime ratelio, Vaikai, aplink Nieką, Aplink baltą žalią Papartėlio sniegą. Paparčio sniegelį, Sniegą papar-či-o! Niekas gano savuosius žirgelius Turi Niekas kumelaičių, Baltųjų žirgelių, Turi Niekas visą bandą Bėrųjų, šyvųjų. Ten, po jūras mėlynas, Jas Niekelis gano, Jūrelių dugnu Namo parsivaro. Kumelaitės, kumelaitės, Sparnuolėlės mano, Tegul Niekas po mūs langu Šiandien jus pagano. Į mūs miestą, į miestelį Tegul atsivaro, Tegul bėrosios žirgelės Pinavijas ėda. Baltos baltos kumelaitės, Baltesni sparneliai, Pinavijomis išklotas Jūrelių dugnelis. Nieko vaike, Nieko vaike, Mažas piemenėli, Tu paklok bėroms žirgelėms Minkštą patalėlį. Žirgelio prašymas Žirgeli, žirgeli, Ėsk jūros žolelę, Žirgeli, žirgeli, Pažadink saulelę. Pažadink saulelę Iš vasaros jūrų, Žiūrėk, kaip ten žalia, Už lango, už durų, Kur žvaigždės sužibę, Kur jūros žirgai Iš marių žolelę Skabnoja ilgai. Žydraisiais žiedeliais Tos žolės žydės, Ilgumas šiaudelio, Didumas žvaigždės! Baltosios žvaigždelės Širdis atsiskleis... Keliauja žirgelis Sau jūrų keliais. Keliauja žirgelis Ir skabo žvaigždes... Žilumas žirgelio! Jis augs ir didės. O šiaude, šiaudeli, O žiede žvaigždės! Stebuklas, kurį patyrė Niekas, pasigavęs žirgelį Rūgšteliavo Niekelis, Žemuogiavo Niekelis Ir pamatė, kaip bėga Baltas vėjo žirgelis. Pasigavęs žirgelį, Pasidėjo ant delno, Ėmė prunkšti žirgelis. Lelijėlė ant kalno Greit sukrovė žiedelį Ir siūbuoja, siūbuoja... Toj lelijoj – jūrelė Mėlynai mėlynuoja. Per jūrelę mergelė Atplaukia, atpūškuoja... Niekas kelia rankelę – Lelijėlė nulinksta. Jos žiedelis nuvysta, Ima verkti mergelė. Niekas regi – atbėga Lygiom pievom zuikelis. Nieke, sako, vaikeli, Kam tu gaudai žirgelį? Jeigu skriausi žirgelį, Tai prikelsi brolelį, Kurs po gubomis miega, Baltėlesnis už sniegą. Baltėlesnis už sniegą, Didėlesnis už Nieką... Niekas grumiasi su tolimosios žvaigždės graibštukais „Kas čia beldžia į langelį – Gal kokia svarbi žinia? – Klausia Niekas. – Ei, vaikeliai, Kam jūs žadinat mane?“ Niekas žiūri – žemė dega! Kiemo vartai atkelti. Daug raibų gaidelių lekia, Gurbe rėkauja kiti. Tai graibštukai, palaidūnai, Atsibastė nuo žvaigždės Ir paplūdo po miestelį – Va, jau lenda iš pirties. Keturi su obuoliais, Keturi su grambuoliais, Šeštas ritina patranką, O ant kalno dūmais trenkia! Kas tik gyvas, išlekiojo, Gyvulėliai paslėpti. Po jūrelėm, po plačiojom Žąsinų sparnai balti... Niekas, dilgėlę pagriebęs, Greit sutrynė su siera, Dar cinamono pridėjo... Gaila, druskos nebėra! Vis arčiau, arčiau siaubūnai... Niekas butelį giros Susipylė sau ant kūno Ir užlipo ant tvoros. Grambuoliai nuo dilgėlių Ėmė lėkt prie obuolių, O graibštukai prie tvoros Greit išgriuvo nuo giros. Du gaidžiai galų gale Juos pribaigia plunksnele, Žąsinėlis pranašus Sunešė trobon visus. Ant suolelio susodino Ir roželėm padabino... Niekas kariauja dėl avinėlio ir jūrų žolės Kai tamsi dienelė Būna – Nei žvėrelio, Nei žmogaus. Niekas, rūbais geležiniais Apsirengęs, eis kariaut! Aukso diržą pasijuosęs, Su žvaigždžių kalaviju Niekas eina... O bedugnės Iš liepsnojančių gijų! Jūrų skraistėm apsisupęs, Dauželiojas vandeny Penkiaburnis Šešialūpis, O liežuviai – Devyni... Niekas kirs kalaviju – Pasipils siera iš jų. Niekas išvaduos saulelę, Jūrų žydinčių roželę, Papartėlį, Avinėlį, Sesėms – tylų vakarėlį. Spindinčiąsias žoleles. Paskui atsisės ant smėlių Ir kardelį nusijuos, Šaltas jūrų vandenėlis Nuo jo balso mėlynuos. Penkiaburnio Šešialūpio mirtis Penkiaburnis Šešialūpis Ėjo rytą gert prie upės Ir pamatė Nieką. Ak, iš Nieko Neliks nieko! Mažą mūsų Nieką Žaibuodamas pliekia. Kanda kanda – neįkanda. Muša muša – neužmuša. Vandenin įkišo, Manė, gal nuskęs. Niekas juokias. Vaike, vaike, Klausia slibinas, Tu – kas toksai esi? Aš mažas Niekelis, Žemuogių bernelis. Žemė, kur yra, Saulė, kur nėra, Vanduo, kuris buvo, Dangus, kur pražuvo... Šešialūpis išsigando. Pūkšt papūkšt Nuo marių kranto. Pats nusiskandino, Pats nusigramzdino! Vieversėli žalias, Štai koksai jo galas, Kam vaikelius gąsdino, Už langelio brazdino! Šokim ir dainuokim, Ir delnais paplokim, Mažąjį Niekelį Šluotomis vėdrynų Gražiai vainikuokim... Stebuklai, kuriuos Niekas išvydo jūrų smėly Sėdi Niekas prie jūros, O nendrelė siūbuoja. Ir išeina iš jūros Dešimt marių žuvelių – Paklausyti dainelių, Paridenti žiedelių, Susipinti kaselių. Ak, gražumas žuvelių! Devyni darželėliai Palei jūras užtverta, Jūrų smėlyje žydi Sidabrinė rūtelė. Sidabrinė rūtelė Tai gražiai išlapojo, Jau pavasario vardas, Grįžo broliai iš girių. Broliai grįžo iš girių. Nubalnoti žirgeliai, Nubalnoti žirgeliai Ėda marių roželę. Tai gražiai pražydėjo Marių baltosios rožės, Prisiskynę roželių, Sesės šluoja kiemelį. Sesės šluoja kiemelį. Šveičia baltąjį skobnį. Už to skobnio susėdę, Skaito broliai knygelę. Baltą mėnesio knygą, Žemės knygą auksinę, Kur jūrelė ir smėlis Raudonai užrašyta. Ką padarė Geležonas Ten, kur stūkso aukštas miestas, Stovi fabrikas geltonas. Tiltais devyniais apriestas, Plauko upėj Geležonas. Geležonas gan smagus – Eina žaisti pas vaikus. Žaidė, žaidė, kol pavargo, Kol įsigeidė ledų. Gavo pusrublį iš sargo Geležonas dovanų. Prisikirs dabar ledų! Valgė, valgė, kol susirgo, Kol akelėse sumirgo. Negerai, ak, negerai, Nepagydo daktarai! Skruzdėlytė sužinojo Apie gresiantį pavojų, Lenda iš po akmenų, Neša vaistų, dovanų. Gal širdažolių švelniausių, Lauko mėlynų žiedų – Neša gėrimo skaniausio Geležonui dovanų. Skruzdėlytė ta mažytė Balto Nieko pasiųsta, Jo jauniausioji dukrytė, Čia raudona, čia ruda. Žonas skruzdėlę pamatė, Ėmė šaukt: Oi, oi, gyvatė! Griebė ją ir greit įbruko Į dėžutę tarp degtukų. Skruzdėlytė sudejavo Ir išpylė vaistus savo. Ak dėžutė, ak žydra, Kuo alsuoti nebėra! Ir pajuto mūsų Niekas, Kad dukrelės jam nelieka, Ir suskaudo Niekui širdį, Ir pradėjo Niekas mirti. Mirė Niekas, o kartu Pynės mėlynos žiedų, Mirė upė ir dangus, Lauką ariantis žmogus. Gal jau saulės užtemimas, Gal juodos žvaigždės lėkimas? Nieko žemėj nebėra, Vien tik siautėja audra. — — — — — — — — — — Ūžė audros kaip pasiutę Ir lakštingalą mažutę Jos pažadino tuomet Seno sodo tankmėje. Lakštingėlė užgiedojo, Ir baisi audra apstojo. Antrą sykį užgiedojo – Baltas Niekas atsistojo. Trečią sykį užgiedos, Ir nebus jokios bėdos. Skruzdėlytė atsikels, Geležonas gailiai verks. Ak, pažvelk! Galų gale Gydo Žoną skruzdėlė! Jau visi laukai žaliuoja, Niekas girion išvažiuoja, Ir žaliai rankas iškėlęs Žydi marių žilvitėlis. Niekas mokosi ganyti gyvulius Išleido močiutė Niekelį ganyt. Eik, eik, mažuolėli, Gyvulius išvaryk! Jau išginė Niekas Galvijėlių šimtus, Mauroja bauboja Jie po žemės kraštus. Išsilakstė. Nė vieno Neliko bandoj. Kas bus dabar, Nieke, Vaikeli, oi oi! Pradėjo Niekelis Jautelių ieškot: Čia lapė, čia zuikelis, Čia dar žvėris kažkoks. Pririnko į būrį Jis girios ožkų Ir briedžių didžiulių, Liūtelių ir meškų. Į kaimą juos gena, Suplukęs visai, Skardena, dudena Negirdėti jų balsai. Išbėgo močiutė Ir krito negyva, Ir kas tiktai gyvas, Tam sukasi galva. Ir niekas nenori Gyvulių tų paimt... Oi, oi, tau, Niekeli, Ganyti reiks peržiem! Niekas uogauja Rinko Niekas uogeles, Mėlynąsias uogeles, Niekas – varganas vaikelis – Miškely uogavo. Vai tai gražios uogelės, Mažos žemės mergelės, Kas šakelė – balandėlė, Kas uogelė – saulelė. Balandėlė burkuoja, O mergelė dainuoja, Mėlynumas uogelių Nuo mergelių balselių. Bėgo zuikis pro šalį Ir išgirdo daineles, Beklausydamas dainelių, Išlaužiojo uogeles. To zuikelio verkimai, Sraujų upių bėgimai, Leliūmai, ar žinai, – Šiandien verksim amžinai. Niekas gano kiauleles Ganė Niekas kiauleles, O kiaulelės jo neklauso, Tai nubėgo jis į girią Paieškot žabelio sauso. Tos kiaulelės nemiegojo, Po karklynus išlekiojo, Ką dabar daryt, Ką dabar daryt? Kas, vyreliai, jam padės Kiauleles suvarinėt, Kas atneštų jam rykštelę, Tam mažam, smalsiam berneliui? Kaip namo jisai pareis Pas tėvelį Mėnesėlį, Pas močiutę Saulužėlę, Pas šviesiąsias seseles, Žydrakases žvaigždeles? Bėkim, bėkim, paskubėkim, Kiauleles ganyt padėkim Baltajam Niekeliui, Riešuto žiedeliui. Riešutėliai išnoks, Tik Niekelis nežinos, Kur bus pabaigėlė, Dainelės viršūnėlė. Čia bus pabaigėlė, Dainelės viršūnėlė! Čia žydi medelis Devyniais žiedeliais. Jei kas medį nulauš, Tą pelytė apgrauš! Baltoji varnelė Laiškų namelis Aplinkui toks baltas sniegelis, Sniegelyje stovi namelis, Toks mėlynas namo stogelis, Namelyje guli laiškelis, Kurį tau, vaikeli, siunčiu. Siunčiu tau mažytį laiškelį, Laiškelyje pilna raidelių, Iš jų pasidaro žodeliai, Žodelių žodelis – dainelė, Dainelių dainelė – giesmelė, Kurią tau, vaikeli, siunčiu. Iš kur atsiranda tie žodžiai? Iš sniego, iš girios, iš upės, Iš girių nakties baltarūbės, Iš Nemuno, kurs įsisupęs Linguoja link marių plačių. Iš kur atsiranda tos marios, Iš kur tie penki nemunėliai, Iš kur nemunėlių pasaulis, Iš kur girių samanos sausos – Balkšvoji skara ant pečių? Tu viską surasi laiškely, Melsvajame laiško namely, Padangėje, žemėj, sniegely... Anksčiau atsibuski, vaikeli, – Tau margąjį laišką siunčiu. Dar vienas pavasarėlis Sakalėli margas, Žirgeli šyvasai, Atsibudo žmonės, dilgės, Augalai ir dvasios. Labai labai baltos, Išlėkę iš tvartų, Visos kumelaitės Auselėmis karpo. Kumelaitės baltos, Baltesni sparneliai, O aplinkui erdvių erdvės, Žalumų žalumai. Sužaliavo tulpės, Akmenys, saulelė, Pumpuruoja senos klumpės, Drožiamos senelio. Pastovėk, saulele, Gelta ir raudona, Skrenda lekia vanagėlis, Sparnai vėdaluoja. Danguje žydruoja Baltos karalijos, Žemės vėjyje siūbuoja Rūtos ir lelijos. Juodojo garnio vasara Juodas garnys Žemyn nusileido, Ilgus sparnus Vasarėlėn skleisdamas! Ateik, garneli, Melsvais ajerais Tegul tavo kojos Dabar pasidžiaugia. Juodo garnio Kojoms einančioms Yra kur švytėti Vasaros pasauly! Ajerų širdimis Iš po vandenų Spindinčio veido Balton vasarėlėn, – Su mano motinos Veidu šviesiu Juodo garnio Galva spindėjo! Ūla – žalioji upė Kai mažas buvau, Margą lašišaitę Prie Ūlos upės Pagauti norėjau. Marga lašišaitė! Kokia graži buvo! Bet kur ji prapuolė, Kur jinai pražuvo? Nėra lašišaitės, Nėra manęs mažo, Tau nešu, vaikeli, Tą pasaulį gražų. Pilną lašišaičių, Žalsvų lydekaičių, Tarp jų karosėlis, Sparnelius iškėlęs! Gelsvas karosėlis! Tai patsai gražumas, Kai pavasarėlis Žalias tarsi dūmas Apima mūs pievas, Ežerus, upes... Braidžiokim, kol niekas Mūs nepasiges, Kol nešauks namolei Tėvas nei mama... Tai žemelė mūsų – Ūlos žaluma! Riešutai palei Nerį Su mažu vaikeliu Kartą vaikštinėjau, Riešutus pražydusius Prie Neries regėjau! Riešute, riešute, Kas tai per žiedelis, Mažutėlis, rausvas Lazdyno spurgelis! Šitokio rausvumo Niekur nemačiau, Lazdyn, lazdynėli, Tu žydėk lėčiau! Pažiūrėk, vaikeli, Kas jo per mažumas, Kas jo per gražumas, Kas jo per lėtumas! Žydi, žydi, žydi, Sukraus riešutėlį, Rudą riešutėlį, Baltą branduolėlį. Riešute, riešute, Tik žydėk lėčiau, Šitokio rausvumo Niekad nemačiau. Su mažu vaikeliu Tąsyk vaikštinėjau, Riešutų žydėjimą Prie Neries regėjau. Ežero salelėj Išnoks riešutėliai Ežero salelėj, Tai bus smagumo Mažosioms mergelėms! Mažosios mergelės Pakrante atbėga, Mergelių veideliai Iš marelių sniego. Skina riešutėlį Ir šermukšnio uogas... Man labai patinka Mažų vaikų juokas. Ir aš toks buvau, Plaukioti mokėjau, Ant baltų drobelių Pakrašty gulėjau. Atmenu, kaip plaukė Gelsvas karosėlis, Maži karosiukai, Penkios karosienės! Atmenu, jendrelė Siūbavo, siūbavo, Vandenėlį žalią Vaikai teliūskavo. Jau kiti vaikeliai Riešutėlius renka, Man į juos žiūrėti Smagumo užtenka. Naktis bulvelėms žydint Šėmas jaučiukėlis, Kur po jūras braidė, Rudas vanagėlis, Kur po dangų skraidė, – Jau visai ne tie, Jau visai ne tie! Ką sakai, dienele, Ką kalbi, naktie? Ar tikrai ne tie, Ar tikrai ne tie? Prabėgo, vaikeli, Penketas metelių, Jau ir tu ne tas, Jau visai ne tas. Aš tave vedžiojau Žibuoklėlių skinti, Mokiau, kaip svogūno Kaseles supinti. Atmeni tą naktį, Kai bulvelės žydi: Balta, melsva, žydra, Ir dangus matyti! Juodoji žemelė! Kokia jos širdelė! Iš kur viskas imas... Vabalų skridimas Raudonais sparneliais... Kas per apskritimas Obuolio galvelės! Daina apie jūros arkliuką Baltas melsvas arkliukas Atkeliavo iš jūrų, Baltas melsvas arkliukas Stovi naktį už durų. Baltas melsvas arkliukas, Lūpos pilnos žolės, Baltas melsvas arkliukas Visą naktį tylės. Baltas melsvas arkliukas, O galvelė žydra, Baltas melsvas arkliukas – Kito tokio nėra. Baltas melsvas arkliukas, – Niekad tokio nebus, – Atkeliavo iš jūrų Pro sidabro lapus. Baltas melsvas arkliukas Iš dangaus ar kriauklės, Baltas melsvas arkliukas Visą naktį tylės. Baltas melsvas arkliukas Glaudžia lūpas švelnias, Baltas melsvas arkliukas Pasiilgo manęs. Baltas melsvas arkliukas, Baltas melsvas, Baltas... Šimtas jūros arkliukų Šimtas jūros arkliukų Lekia be atvangos, Šimtas jūros arkliukų... Nebijok, nebijok. Šimtas jūros arkliukų, Šimtas vienas smėly, O aplinkui jų snukiai, Karčiai jų dideli, Kojos, dantys ir akys, Šimtas kojų šėmų, Šimtas jūros arkliukų – Be manęs, be namų. Šimtą jūros arkliukų Pirmą kartą matau, Šimtą jūros arkliukų Smėlyje suradau, Šimtas pirmas arkliukas Būsiu aš arba tu, Šimtas jūros arkliukų, Šimtas marių baltų. Šimtas antro arkliuko Nerandu, nerandu. Būk tu antras arkliukas, Būk žirgelė širma, Už pečių jūros ūkas, Už pečių melsvuma, Šimtas jūros arkliukų, Šimtas antras... Žiema. Pingvinų pavasaris Toli, Antarktidoj, Du pingvinai stovi, Du balti pingvinai, Kokia įvairovė! Du pingvinai stovi, Abu nepanašūs, Aplink jūrų srovės Vandenį tik neša! Stovi sau pingvinai, Nieko negalvoja, Du balti pingvinai, Abudu dvikojai. Stovi du pingvinai Ir galvos nekrapšto, Du balti pingvinai Ant pasaulio krašto. Stovi du pingvinai, Siaučia jūrų srovės, O ir aš norėčiau Tokios įvairovės: Žiūrėti į dangų, Žiūrėti į sniegą, Žiūrėti į jūrą, Kas dugnely miega... Mums tiktai taip rodos, Jie visai nestovi, Labai daug galvoja, Dar daugiau sapnuoja... Šit kokie pingvinai, Pasaulio kaimynai! Pingvinų dainelė Du maži balti pingvinai Vakar išlėkė iš jūrų, Du maži balti pingvinai Pamažu link mūsų juda. Du maži balti pingvinai, O galvelės juodai baltos, Du maži balti pingvinai, O aplinkui marios šaltos. Du maži balti pingvinai Pamažu link mūsų lekia, Du maži balti pingvinai, Dvi apvalios šaltos akys. Du maži balti pingvinai Danguje kaip perlai švyti, Du maži balti pingvinai, Du maži balti mažyčiai. Du maži balti pingvinai Viršum mūsų skrenda, skrenda, Du maži balti pingvinai Niekaip mūsų nesuranda. Du maži balti pingvinai, Du maži balti pingvinai, Du maži balti... Arkliukas darželyje Tas arkliukas, kur išdygo Kitados daržely rūtų... Vaikai, penketas metelių! Koks jis didelis jau būtų! Jo kaktoj ir dieną šviestų Didelė balta žvaigždė, Vardas jo Arkliukas būtų, O Žirgelis – pavardė. Ką jis veiktų ten, tarp rūtų? Kas iš jo, vaikeliai, būtų? Būtų, būtų sau arkliukas, Šokinėtų kumeliukas. Rytą, vakarui atėjus, Jis miegotų tarp gėlių Vyšnių žydinčiam sodely... Ak, pažadint negaliu To arklelio balto, širmo, Kurį andai jums sukūriau... Ganės jis tarp marių, jūrų, Skabė jūros žoleles... Žemės vasaras tylias Jums norėčiau apsakyti. Ten žirgelis baltas švyti, Gieda jūrų daineles. Varnėnų kaime O andai pavasarį Po serbentų krūmu Kaip gražiai spindėjo Varnėnų sermėgos! Kaip gražiai giedojo Pavasario paukštis Viršum tėvo tvarto Gimtajam kaimely! Tenai iškelti Pilki inkilai, Tenai – žalio sodo Aukščiausiuose medžiuos. Apačioj serbentai: Vasarai atėjus, Raudonųjų uogų Kekės ribuliuoja. Varnėnų vaikai Seniai išvesti, Seniai suarti Kaimelio dirvonai. Kur dabar surasi Kirmėlę ar vikšrą? Tenka skrist į sodus Rausvų uogų skinti. Pilnas sodelis Priskrido varnėnų, Ieško serbentų, Ieško vyšnių uogų. Raudona šermukšnių pilis Šermukšnis nunoko Laukelių gale, Palei baltą ežerą, Kuris teliūskuoja! Atrodo, aptėkš Balčiausiomis putom Ežerėlio vanduo Šermukšnį raudoną. Ne, neaptėkš! Raudonas šermukšnis Pilnas priskrido Juodų varnėnų. Varnos, varnėnai, Varnėnų vaikai Nuo senovės moka Šermukšnes lesioti. Moka juoduoti, Juodai raudonuoti Šermukšnių viršūnėj, Ežerams teliūskuojant! Noko nunoko Raudoni šermukšniai, Uogelės raudonos Palei baltą dangų. Pastovėk, ežere! Palūkėkit, vaikai! Reikia pažiūrėt Šermukšnio raudono! Žiema Snaigyno ežere Kai jendreles pjauni – Ežeras užšalęs, Po ledu matyti Būna vėžio būstas. Vėželio tvirtovė Po akmenėliais, Iš urvelio kyšo Žnyplė – raudonuoja! Tai ten vėžys miega, Vėželis žiemoja, Nerūpi jam žuvys Anei vabalėliai. Ar jauti, vėželi, Kaip aš vaikštinėju, Kaip jendrelę pjaunu Ant ledo stiklelio? Jendrės bus stogui, Jendrės – gyvulėliams, Čia bulvėms pridengti, Čia žiogreliams pinti... Ar girdi, vėželi, Tai aš vaikštinėju, Nėr ko man miegoti! Žiemužė atėjo. Kopūstų raugimas Geltono rudens Apvalainas kopūste, Tai ilgai sukai Žalią galvelę! Glaudžiai suvijai Skiausčius lapelius, Laukelio gale Save sapnuodamas. Atėjo motulė Aštriu peileliu Baltam kopūstėliui Galvelės nurėžti. Mažas kopūstėli, Širdies broleli, Tai čia tu padėsi Žalią galvelę. Ankštoj kamarėlėj Aštriu peiliu Nurėš tau motulė Vasaros šviesą. Tiktai neliūdėk, Reikia juk vaikams Per ilgąją žiemą Didžio skanėsto. Vakaras prie televizoriaus Labai geras daiktas Yra televizorius, Vos tiktai nubudęs, Aš galiu išvysti jus, Pasaulio vaikai! Anas nosį krapšto, Nesimoko rašto, Kitas atsikėlęs – Kaip žvėris pašėlęs! Labai geras daiktas Yra taip žiūrėti, Gėles ir mėnulį, Ir sniegą regėti. Viską, viską, rodos, Aš dabar matau, Lyg pasaulio knygą Sėdžiu ir skaitau. Bet nereik užmiršti, Kad tikra gėlelė Visai kitaip auga, Kitaip žiedą kelia. Daugiau nežiūrėsiu, – Pasaulį stebėsiu! Nebent vakare, Nebent vakare, Kai gėlelės miega, Kai apšviečia sniegą Žvaigždelė žydra! Visiems viena kregždutė Mėlynai balta kregždutė Iš pietų pas mus sugrįžo, Mėlynai balta kregždutė Dairosi nuo stogo žydro. Mėlynai balta kregždutė Kasa žvyrą, rausia molį, Mėlynai balta kregždutė Žydrumoj dangaus prapuolė. Mėlynai balta kregždutė Mūsų kūtėj lizdą suko, Mėlynai balta kregždutė, Mėlyniausio žemėj pūko, Mėlynai balta kregždutė Užaugino kregždelius, Mėlynai balta kregždutė Nardo soduos dideliuos. Mėlynai balta kregždutė Mūsų sodą prisimins, Mėlynai balta kregždutė Mūsų veidui ir akims, Mėlynai balta kregždutė Mūsų širdžiai ir namam, Mėlynai balta kregždutė Tau ir man, ir svetimam. Baltoji varnelė Kaimelyje prie kelio Dabartės gyvenu, Atlėkusi varnelė Man moja jazminu. Atlėkusi varnelė Iš tolių, iš sapnų Prie seno balto kelio Man moja jazminu. Lekiojanti varnele, Kaip gera, kad regiu! Esi maža mergelė Žydrai juodų akių. Aš tavo mažas brolis, Aš tėvas tau esu, Aš, niekad nebylojęs Tokiu tyliu balsu. Lekiojanti varnele, Tu baugštytis imi, Dagiai aplinkui želia, Žaliai bylodami. Balta, baugšti varnele, Esi mana sesuo, Aš tavo brolis žalias, Aš tėvas tau esu. Vakaro prašymas Koks vakaras ilgas! Kaip širdį man gelia! Nuskinki jazminą, Baltoji varnele! Nuskink man jazmino Balčiausių žiedų, Sakyk man, kad žemėj Tavęs nerandu. Koks vakaras ilgas! Tokio nemačiau! Nuskink man, varnele, Jazminą greičiau! Nuskink man žiedelį Iš pat pažemės, Nuskink, savo lūpom Lapus pažymėk. Koks vakaras ilgas! Baltoji varnele, Nuskink man jazminą, Ne baltą, tai žalią. Nuskink man jazminą! Neskinki, nereik... Baltoji varnele, Atskrisk ar ateik. Maža mergaitė ir baltoji varnelė Maža mergaitė Labai sunkiai sirgo, Lovoje gulėti Jai labai prailgo. Ir susapnavo Maža mergelė: Už jūrų marių Stovi trobelė. Toje trobelėj – Balta varnelė Dieną ir naktį Linksmai skraidinėja. Linksmai skraidinėja, Jendreles skabo... Atskrisk, varnele, Atskrisk, baltoji! Skrendu jau, skrendu! – Sparneliais moja. Atskrido varnelė prie lovelės krašto, Keliasi mergaitė, pinasi kasas, Braido po sidabro spindinčias rasas. Baltoji varnelė Vilniuje Lekioja varnelė Viršum troleibuso... O kiek čia skraidysi, O kiek dar čia būsi? Baltoji varnele, Iš kur atskridai, Sakyk, kaip mane Šiam mieste suradai? O kur tu nulėksi, O kur tu nakvosi? Labai pasiilgau Dainelės tavosios. – Vaikeli, vaikeli, Kaip sekasi tau? Miške, prie upelio Tavęs nematau. Nematau aš tavęs, Kai rugeliai pabąla, Nematau aš tavęs Nei kai sninga, nei šąla... – Varnele, varnele, Esu aš čionai! Ak, kokie man gražūs Tavieji sparnai! Ateina vasarėlė, Mes būsim kartu Prie pušynėlio Gelsvų žiedų. Vaikai kamuoja varnelę Du vaikai, pikti plėšikai, Pagavo varnelę... Varnužėle, varnužėle, Kaip man širdį gelia! Būčiau ėjęs, būčiau plaukęs Tavęs išvaduot... Voro tinklo ilgus plaukus Išskleidė ruduo. Varnužėle, varnužėle, Kur tu nuskridai? Aš šaukiu, o man atsako Vien aidų aidai. Du vaikai varnelę skriaudė, Du pikti vaikai, O man širdį gėlė maudė Taip ilgai. Virš namų, virš troleibusų, Virš stulpų, laidų... Ak varnele, kur bebūtum, Atsišauk! Skrendu... Motulės daina Šią vasarą, Per vasarėlę Mano širdelė Skaisčiai spindėjo. Gale laukelių, Gale sidabrinių, Padėjau širdį Po jievarėliu. Gulėk, širdele, Skaisčiai spindėdama, O aš čia stovėsiu, Dangun žvelgdama. Dangun žvelgdama, Tave atmindama, Tai tiek buvo džiaugsmo, O tiek ašarų. Gailių ašarėlių, Sidabro krislų Sukalk man namus, Baltas jievarėli! Peliuko Miko vasara Žodis apie peliuką Peliukas Mikas – Žmogelis be vietos, Toksai sutvėrimas, Su kuriuo nuolat bėdos. Anądien nemačiom Į Nemuną nusirito, Kol mes jo ieškojom, Išplaukė ar išskrido Į laukus. Ten, kur žydi Balų lelijos... Galite pažiūrėti, Jei varlių nesibijot, Jei dar tikit esant Stebuklų. O antra – Toje pačioj baloj Išvysite gandrą. Gandrą jūs knygoje Regite kai kada... Bet kur tasai Mikas? Ir vėl bus bėda! Kol mes kalbėjom Apie šį, apie tą, Jisai įsivėlė Į kopūstus greta. Ir kaipgi dabar Atskirsi, vaikeli, Kur jo, kur kopūsto Baltoji galvelė? Va, pamačiau! Peteliškę Jau mygia... Mielas peliukai, Eime į šią knygą! Laikykis, brolau, orus būki, Rimtas. Žinok, tavęs tyko Galvažudžių šimtas! Tegul užgaulioja! Nedaug čia bėdos, – Įveiksim. Ne šimtą, Tai du tris šimtus... Visuomet atsiliepki, Kai šauksiu vardu, Nelakstyk po gatvelę Nušleivotu batu. Peliuko ir jo draugų kelionė pas vaikus Labas, labas! Kas atvyko? Čia draugai peliuko Miko. Labas, labas! Kas ten stovi? Čia peliukas Mikalojus. Labas, labas! Kas ten laužias? Čia peliukas Mikimauzas. Labas, labas! Kas nutiko? Čia draugai peliuko Miko. Labas, labas! Kas kvailioja? Čia peliukas Mikalojus. Labas, labas! Kas ten graužias? Čia peliukas Mikimauzas. Labas, labas! Kas supyko? Čia draugai peliuko Miko. Labas, labas! Kas ten loja? Čia peliukas Mikalojus. Labas, labas! Kas ten daužos? Čia peliukas Mikimauzas. Peliukas Mikas? Ko anksčiau nesakei? Būtum dar šalęs už durų ilgai! Iš kur keliauji? Aš? Iš knygelės... Kad ko, už durų būčiau sušalęs. Čia aš, vyručiai, o čia – draugai. Kodėl turėjom belst taip ilgai? Džiaugsmui ir laimei nebuvo galo... Sėsk, Mikalojau, prie mūsų stalo! Peliukų mokykla Peliukų mokykloj Už juodų stalelių Sėdi daug vaikelių Su margom knygelėm. Su margom knygelėm, Pilnom paveikslėlių: Du peliukai bėga, Penkios katės vejas! Kas per mokykla, Kas per mokykla! Į pelių mokyklą Eina tie vaikai, Kur tikroj mokykloj Mokosi blogai. Pelės moko peliukus Ir išdykėlius vaikus, Moko cypti, rėkti, Nuo katės pabėgti. Peliukų mokykloj – Nauji mokslo metai, Mieste iškabinti Spalvoti plakatai: DUODAM VALGYTI ŠIAUDŲ, KAS SEKMADIENIS – GRŪDŲ, MOKOM GRAUŽTI, RIEŠUTAUTI ARBA KATINĄ PAGAUTI. Gal reiks eit ir man, Gal reiks eit ir man! Senos mašinos Aisčiui Savukynui Senos mašinėlės Man labai patinka, Aš norėčiau būti Joms už šeimininką. Įrengčiau seniausių Mašinų garažą, Sau pasidaryčiau Mašinėlę mažą. Mašinėlę mažą Rausvu stogeliu, Su vairu, žibintais Ir su varpeliu. Kai aš važinėčiau, Varpelis skambėtų, Visi pavyduoliai Iš baimės drebėtų. Visi įsigeistų Mažų mašinėlių, Raudono stogelio Ir skambalėlių. Dzin, dzin! Aš sustojau. Lai skirias minia. Vaikeliai, ateikit Greičiau pas mane. Eime į garažą, Po mašiną mažą Rausvu stogeliu Dovanot galiu! Pokalbis su peliuku Miku Mikuti, nupirk man laikraštį! Kad aš nemoku vaikščioti... Mikuti, tu jau tikras vyras. Ne, aš pipiras. Mikuti, kioskas taip arti! Mikuti, negi negirdi? Viską, viską aš girdžiu, Tik nenoriu eiti. O kodėl gi? Kai pamato, juokiasi mergaitės. Sako, Mikas iš knygelės Toks bailys kaip visos pelės... Sako, šleivakoji, kur eini? Pirkti laikraščių? Čia juk seni, Vakarykščiai laikraščiai, vakarykštės žinios... Eisime abu, Mikuti, Pirksim laikraščių naujų: „Aidas“, „Dzūkų žinios“ ir „Malonusis kraštas“. Pažiūrėk, Mikuti, koks stebuklas – raštas! Kaip ir televizorius, maža mašinėlė... Jau nėra Mikučio... Po šluota panėrė! Po šluota, po šluota! Regiu tiktai juodą Uodegos galiuką... Ak, tas mano Mikis Be galo išdykęs! Jau einu, seneli, tau laikraščių pirkti!.. Pamokymas, kaip taisyti laikrodžius Norint taisyt laikrodį, Reikia išardyti, Pažiūrėt, kaip mažos Rodyklėlės švyti, Kaip sukas ratukai, Į kurią pusę, – Neišardęs laikrodžio, Meistreliu nebūsi! Norint taisyt laikrodį, Reikia imt plaktuką, Su plaktuku trenkti Į rodykliukę... Ar dar sukas Geltonas ratukas, Ar dar sveikas Laikrodėlio stikliukas? Kur tau sveikas! Ar matai, kas dedas, Nulėkė jam kojos, Susiklaipė ratas. Patarei kaip reikia!.. O kam klauseĩ, vaike? Nieko, nieko, renkis, Eisim į taisyklą, Ten begalė laikrodžių Šoka, straksi, tiksi. Paliksim ir savo, – Ko sunegalavo! Kai užaugsim, pasenėsim, Būsime meistrai tikri, Mes į laikrodį žiūrėsim, Meistre, taip, kaip tu žiūri: Prikandę vieną lūpą Ir pasiėmę lupą. Su mažais atsuktuvėliais, Su juodaisiais kaliošėliais Kėdėse sėdėdami, Viską rakinėdami! Tai bent telefonas! Vakar paskambinau Tau į namus, Tik tave, mielasai, Ne taip lengva rasti! Iš didžio liūdnumo Pradėjau galvoti Ir taip išradau Telefoną geresnį. Tai bent telefonas – Galiu tau paskambint, Kad ir kur nuklydęs, Mikeli, bebūtum! Tarkime, nuo kalno Su slidėmis leidies Arba prie mokyklos Aitvarus sau laidai. Svarbu panorėti, Bent kiek, bent truputį, Ir tu jau girdi Mano skambutį. Aptariam rimtai, Ką turim sumanę, Ar stovi gražiai Tavo sniego senis? Man tik neramu, Ar senų senovėj Kas nors telefono Tokio neturėjęs? O jeigu turėjo? Tai mat jį bala! Vis vien aš esu Gudrus išradėjas! Baltagūžiai kopūstai Kaip anksti, Mikuti, Jaunystėj pačioj Išmokau auginti Žydintį kopūstą! Žydintys kopūstai – Baltos šiaurės rožės, Be to, galim valgyt Kopūstėlio žiedą. Baltąją galvelę Reikia labai saugot, Nes, ko gero, karvė Gali ją sušlamšti. Arba margas paukštis Snapu perskels žiedą, Ką tuomet darysim, Daržely sustoję? Aptversim tuos žiedus Aukšta tvorele, Saugosim baltus Per vasarėlę. Tegul tik paaugs, Saule pasidžiaugs, Tuomet mes abu jį Parnešim namolia. Pupų skynimas Pupas reikia skinti, Kai prinokę būna, – Lai nė vienas pupos Vaikas nepražūna! Nemiegok, peliūkšti, – Rytmetėlį ankstų Šiaurūs vėjai laužo Sausą pupų ankštį. Tai ne šiaip pupa, O pasaulio medis! Be manęs šio daikto Nebūtum supratęs. Nebūtum pamatęs Pasaulio augimo, Žaliosios pupelės Sėklų sudygimo. Jos stiebas nešliaužia Ir nesidraiko, Stovi kaip įkaltas, Neparemtas laikos. Palei viešą kelią Pupelė išaugo Ir parėmė dangų Viršum žydro lauko. Pupele, pupele, Kaip dailiai nuaugai, Ir mane, ir Miką Nuo lietaus apsaugai! Kolorado kariauna Štai ateina Koloradas, Vabalų didysis vadas, Tartum kokio pono Margas jo žiponas! Nemačiau tokio švarkelio, Nemačiau tokio žipono, Nemačiau dar tokio vado, Kurs iš paskos vedas Tiek gražių ponaičių Margais žiponaičiais. O ką jie čia veiks, O ką jie darys? Pulkim pažiūrėti Pro visas duris. Margi kaip velniukai Aplink bulves suka, Pažiūrėk, prie lapo Prilipo, pritapo, Prikibo – neatplėši, Kad ir kaip norėsi! Ką dabar jie daro?! Vysta kaip po maro Bulvės nuo ponaičių Margų žiponaičių. Pilnas mūsų sklypas Rausvo Kolorado, Išsigando bulvės, Žiopčioja be žado. Margas vabalėli, Ko gi tu toks piktas? Kam gi tau reikėjo Bulveles apnikti? Vos išskleis žiedelį – Ir bando suglausti, Kad tik Koloradas Nepradėtų graužti. Nebijokit, bulvės, Mes surasim vaistų! Eime, Mikalojau, Daržo gydyt, laistyt! Pradžiugo bulvelės, Žali bulvienojai, Bulvelių žiedeliai Bemat prasižiojo. Mėlyni, rausvi, balti Ir raudoni, ir kiti. Karakumų asilėlis Karakumų asilėlis, Ankstų rytą atsikėlęs, Mėlynai šokavo, Daineles dainavo. O kodėl jis mėlynas? Kad saulelė vėlinas. O kodėl šokavo? Daineles dainavo. Karakumuose buvau, Balto smėlio ragavau, Tai visai man neskanu, Jau geriau iš mėlynų, Iš marelių mėlynų Gerti vandenio einu. Karakumų asilėlis Niekaip neatstoja, Niekaip neatstoja, Daineles dainuoja. Jo dainelė paprasta, Nežinau, ar moki tą? – Kara-kara-kara-kumai, Asilėlio mėlynumai... O kodėl jis mėlynas? Kad saulelė vėlinas. Asilėlis parlydėjo Mus į tėviškės namus, Niekuomet jau neužmiršim Karakumų dykumos. Ką rinkti karalium Jei reikėtų rinkti Paukščių karalių, Už kurį, Mikuti, Mudu balsuotum? Jei už vieversėlį, Tai – per aukštas kuodas, Jeigu už varnėną? – Šitas labai juodas. Aišku, už erelį Mudu nebalsuosim. Prie tokio karaliaus Neiškiši nosies. Žvirblis – per daug čirškia, Karvelis – burkuoja, Vanagas anądien Griebė man už kojos. Rinkim karalienę! Šarką? Ta – vagilė... Gegužė pabėgo Į giružę gilią! Kiaušinius padėjo, Pati neperėjo, Reik kitiems auginti Ir nuo priešų ginti. Tai tau karalienė! Gal išrinkim vištą, Kur po kiemą staipos? Iš tokios valdovės Kas tik nori šaipos! Grįžkim prie karaliaus. Gaidys pentinuotas? Žąsinėlis baltas, Baltas baltiniuotas? O sykį pabandėm Būti be karalių, Ir kiekvienas vertės, Kaip moka ir gali! Žodžių apsauga Kaip žmones, vaikeli, Žodžius turim saugot, Be vienos raidelės Gali griūt pasaulis. Imkim kad ir A. Kaip ji pastatyta! Patrauk pagalėlį Šitą arba kitą, Ir subirs raidelė, Ir pravirks be kojos, Pažiūrėk, kaip K Rankele tau moja! Ir B atpūškuoja Išpūtus pilvelį, Prisismaližiavo – Vos paeiti gali! Raidės susistato Iš pagaliukų, Iš taškų, kablelių, Mažų rutuliukų, Kaip vynuogių kekės Visaip išraitytos... Žody kaip daržely Ganos uždarytas Mažas gyvulėlis, Skrajoja paukštelis, Ten žiemužės šėkas, Vasaros sniegelis... Palikim ramybėj, Mikuti, raides, Bet kaip nepalietus Žodžiai susidės? Išmoksim rašyti, Patys sustatyti. Čia A, čia kita, Gulsčia, apversta. Šitos lai sau stovi, Anos tegu guli, Svarbu, kad išlaiko Pasaulį didžiulį! Kiek daug paslapties Vienoje raidelėj, Tavo pavardėj Arba vardely! Vėžys, kuris mokėjo prašyti Vėžys žuvelių prašė, Net laišką joms parašė: „Gyvenkime iš vieno Ir dirbkime kartu. Jūs, mielosios žuvelės, Sau plaukiokit lig valios, Tiktai rytoj lig ryto Pasiūkit man batus!“ Batus žuvelės siuvo, Joms baisiai gera buvo, – Nuo šios dienos vėželis Daugiau žuvų neskriaus. Praėjo kelios dienos, Ir vėl žuvelę vieną Keli vėžiai gabena Vėželiui į nasrus! Vėžys laiškelį rašė Ir dailiai atsiprašė: „Daugiau, žuvelės mielos, Jau šito nebebus. Jūs, mielosios žuvelės, Sau plaukiokit lig valios, Tiktai dabar lig ryto Iškuopkit man kampus.“ Žuvelės net suplukę Išvalė vėžiui ūkį, O kolei jos taip triūsė – Ir vėl vienos nėra! Pulkai žuvelių verkė, Net saulė užsimerkė, O vėžiui irgi rieda A-ašara tyra. „Žuvelių aš neskriausiu, Geriau einu pasnausiu, O jūs man per tą laiką Medžiokit museles.“ Vėl ešeriai ir kuojos Pamiklino sau kojas, Tinklų primezgę, gaudė Jam mašalų šimtus. Ne vieną vorą, musę Atitempė uždusę, Bet rytą, saulei tekant, Ir vėl žuvų mažiau! Vėželis snaudžia, laižos, Galvoja: „Kvaišos, kvaišos, Kiek daug dalykų žemėj, Kurių dar neprašiau!“ Paršiukas be sparnų Aš mąsčiau, galvojau daug dienų: O kodėl paršiukas be sparnų? Tik pažvelkit – turi juk sparnus Dažnas žemės vabalas šaunus; Turi sparną musė, skruzdėlė, Turi sparną marių vėgėlė, Turi sparną-žiedlapį gėlė, O paršiukas – vaikšto be sparnų. Boružėlė miklina sparnus, Turi sakalas – labai senus, Net šikšnosparnis – pusiau pelė... Turi daug kas juos, galų gale. Turi medis šlamančius lapus, Turi dangūs veriančius žaibus, O paršiukas vaikšto be sparnų. Dieve, žemę kūrei tiek dienų, O paršiukui nedavei sparnų. Turi juos lėktuvai – išdidžiai Po padangę nardo kaip gaidžiai, Turi juos raketos ir laivai, Bitėms – jie išmarginti gelsvai, O paršiukas – vaikšto be sparnų. Ši erdvė, žinau, pilna šviesos, Bet kiek daug joj, Dieve, netiesos, Kiek sparnuotų netikrais sparnais Moja tartum valkatos skvernais, Kiek besparnių, kylančių aukštyn, Kiek sparnuotų, krintančių žemyn... Man negaila tų sparnų senų, Man paršiuko gaila – be sparnų... Ėriukas Kaukaze Per visą Kaukazą Teka sraunios upės, Ten yra ėriukas, Kailin įsisupęs. Tvarinėlis mažas, Kvailas, nekaltas, O aplinkui brėžias Kalnų ratas baltas. Sunku tam ėriukui Kalnuose gyventi, Bent kokį tvartelį Būtų kas surentęs! Viršum jo erelis Nepaliauja skraidęs, Vakar vilko staugsmas Begeriant pabaidė. Mažą ėriukėlį Visi nori skriausti, Ar galim, vaikeli, Mudu jį užjausti? Užjauskim, užjauskim Mažą ėriukėlį, – Žiūrėk, kiek žolelių Prie upės prižėlę! Užtverkim ganyklą, Įsteikim mokyklą, Pasikvietę vilką, Braukim kailį pilką... Bus gražus Kaukazas, Mikalojau mažas! Sakmė apie ungurį Mikai, ar teko Gaudyt unguraitį? Nematei? Žaliuodamas Gelmėj susiraitė. Tenai jis gyvena Marelių gelmėj, Tamsiuos jūrų rūmuos, Šviesioj priemenėj. Tamsus jo rūmelis, Žalia priemenė, Aplink vabalėlių Plati giminė. Juos gaudo kas dieną Žali unguriai, Vabzdelį kiekvieną Pažįsta gerai. Aš irgi juos gaudžiau, Broleli smagus, Aplinkui toks mėlynas Marių dangus. Aplinkui tiek smėlio, Jūrelė žalia Ir tas ungurėlis Žalia galvele. Jis primena žaltį, Pasaulį, namus, Jis šliaužo po gelmę Gražus ir ramus. Šviesus unguraiti, Tau marių gelmė, Tau žvaigždės ir šaltis, Tau mūsų giesmė. Eilėraštis apie driežą Kai mažas buvau, Gaudžiau vėgėlėlę, Bet ta vėgėlėlė Sparnelius pakėlė! Kai mažas buvau, Aš gaudžiau žvirblelį Žiemos pabaigoj, Kai kojeles gelia. Pildavau žvirbleliams Kviečio grūdelių, Vasarai atėjus, Ieškojau varnelių. Juodųjų varnelių, Varnelių vaikelių, Jos alksniuose peri, Juodai skraidinėja. Vaikiau kiškelius Ir kurapkėles, Driežą akmenyne, Pilkas drieželes. Šiemet parvažiavęs, Pabaidžiau drieželį Ir norėjau klausti – Ar turi senelį? Kur tavo senelis? Ar daug turi brolių? Kurie dar gyvi, O kurie prapuolę? Ak! Pilkas drieželis Smėly vinguriavo Ir nešėsi, nešėsi Paslaptis savo. Varnelę reikia mylėti Padainuok apie baltą varnelę, Apie pūgą man padainuok... Jau ruduo, jau man sąnarius gelia, Jau ruduo, jau vėlyvas ruduo. Chrizantemos jau nužydėjo, Aš, vaikeli, gėlių neturiu, Aš klausausi tik vėjo, vien vėjo Ir aidų, ir aidų – vyturių. Aš klausausi mažų vyturėlių, Tų, kur vasarą pynės aidais, Jūrų smėlio, geltonojo smėlio. Iš marelių sidabro veidais Ten žuvelės linksmai šmižinėjo, Ten jų smėlis, vanduo ir vanduo... Aš klausausi šio rudenio vėjo Ir, varnele, tavęs nerandu. Aš esu šio pasaulio senelis, Tėvas tavo ir marių žuvies, Aš jau senas, man sąnarius gelia, Tu jūrelėj žydroj gaivinies. Palieku tau pasaulį, jūrelę, Palieku tau žuvis ir gėles, Palieku tau balčiausią varnelę, – Nenuskriausk, neapgauk ir mylėk. Dovana Mikui – gimtinės mėnulis Tėviškės žemė! Viršuj – mėnesėlis Plasta, balčiausią Sparną iškėlęs. Pats gražiausias būna, Kai išnoksta miežiai, Po juos vabalai Linksmai šmižinėja. Vieni šmižinėja, O kiti jau skraido, Žvelgia į mėnulį Balčiausio veido. Mėnuo – gražiausia Pasaulio gėlė, O už jo – planetos Blykčioja gale Didelio pasaulio, Kurio mes nematom... Į padangę kildavo Aerostatai, Norėjo pasiekti Mėnulį, Venerą, O senolis arė, Pasikinkęs bėrą Bėrą žirgužėlį... Ten žolelės keistos – Veneroj, Mėnuly – Vienos stačios auga, O kitos – sugulę. Mėnuo – mūsų žemės Šviesus palydovas, Medžių ir daržovių, Ir žmonių valdovas. Sumigdo vaikus, Kai noksta mieželiai, O kiek būna džiaugsmo Pievų griežlelei! Ir numiręs pamena – Gieda prie Šventosios, Mėnesėliui tekant Kraštuose gimtuosiuos! Tu toksai raudonas Virš nokstančių kriaušių, Mėnuo, mėnesėli, Tu visų gražiausias. Tu pilnas šviesybės, Girių galybės, Duok mūsų žemei Augalo stiprybės! Mėnuo, mėnulaiti Pasaulio gale, Tu visų skaisčiausia Padangių galia!