Juozas Erlickas Bobutė iš Paryžiaus, arba Lakštingala Zarasuose: 100 giesmelių. Eilėraščiai Skaitmeninta iš knygos: Juozas Erlickas. Bobutė iš Paryžiaus, arba Lakštingala Zarasuose: 100 giesmelių. Vilnius: Alma littera, 1995. ISBN 978-5-430-05974-3 Kūrinys suskaitmenintas vykdant ES struktūrinių fondų remiamą projektą „Pagrindinio ugdymo pirmojo koncentro (5–8 kl.) mokinių esminių kompetencijų ugdymas“, 2012 http://mkp.emokykla.lt/ebiblioteka/ EILĖRAŠTIS BE LAKŠTINGALOS Sakiau: eiles rašysiu be lakštingalos... (Ak, ta paukštelė gieda taip gražiai! Klausyt prie upės bėga geležinkelis, Visi vėluoja šįryt garvežiai...) Lakštingala kai uždainuoja, tyli Paiki pieštukai, parkeriai, liežuviai... Giedot taip gali tiktai tas, kas myli, Tik tas, kieno gyvenimas – kaip šūvis... Ir man patinka – ten – prie žalio vingio Spalvotos muzikos klausytis, bet Sakykit, kam eilėraščiui lakštingala – Juk turi pats eilėraštis čiulbėt! Lakštingalos aš nekviečiu prie stalo Ir nevilioju rojaus gėlėmis, – Bet nutupia jinai ant plunksnos galo, Ir tuomet virsta žodžiai eilėmis... VĖJINIAI MALŪNAI Ten toli, senelio atminty, Ant kalvų, balti, kaip Saulės sūnūs Gal toli, o gal labai arti Ieško vėjo vėjiniai malūnai. Vėjiniai malūnai ieško vėjo, O senelis – šienpjovys – grėbėjos, Ir suranda... Tarp žalių žolelių Jie abudu ieško sau vaikelių. O sode lakštingala kad gieda! O šile paparčio skleidžias žiedas... Tokią naktį nėr kada ilsėtis – Ir suranda mažą mano tėtį. Ir veidai nušvinta lyg palijus, Žydi rankos, tartum pinavijos... Susupa į lapelius žaliuosius – Niekam niekam jo neatiduosim!.. Mala miltus vėjiniai malūnai, Mažas tėtis valgo storą blyną Ir kad auga – ko tiktai nebūna! – Vis į dangų, kaip žali beržynai. Vieną iš visų gražiausią dieną Tošies inkilėly tarp varnėnų Ir kitų pavasario rakandų Mano tėtis mano mamą randa. Vėjiniai malūnai miltus mala... Ko jie ieško ten, po pievą žalią? Ei, žiogai! Nutilkit, nebegriežkit! – Tai manęs manęs manęs jie ieško... Ir šaukiu balsais visų drugelių, Boružių ir laumžirgių – žirgelių Aš esu! Tik raskit, atpažinkit, Tik paimkit su savim, paimkit!.. Ir tada išgirsta, ir suranda, Ir padovanoja man Tėvynę... Geltonam name ant žalio kranto Tai gražiai gražiai mane augina. Užu girių vaiko dienos miega, Ten toli mane kažkas lyg šaukia... Aš kas rytą paklausyti bėgu – Kiek nubėgu kelio, tiek užaugu. Jau skaitau apsakymus Biliūno Ir verkiu dėl liūdno Brisiaus galo... O seneliai išskrenda malūnais Ir kitam krante jau miltus mala... Pavargau – maliau, maliau – atleiskit – Atsidūsta vėjinis malūnas... ...Aš užaugsiu ir sparnus išskleisiu Baltus ir plačius, kokių nebūna... SAULĖS ZUIKUTIS Aš pagavau ankstų rytą Saulės zuikutį mažytį: Kreivas, juokingas veidelis, Saulės pripiltos auselės. – Saulėtas mielas zuikuti, Ar tau patinka čia būti? – Tinka patinka tas namas, Tik noriu grįžt aš pas mamą! – Saulės mažasis sūneli, Ar tu namo rasi kelią? – Rasiu. Ant spindulio raitas Josiu parjosiu aš greitai! Atveriu spinduliui langą – Skrenda zuikutis į dangų... Šypsosi Saulė, dangaus karalienė – Meta man saulėtą dieną... VASARA SU TOMU SOJERIU Ar sapnavau, ar buvo šitaip, sese, Kad pabudau birželio vieną rytą Aš mažas toks ir už save gudresnis, Lyg būčiau Marko Tveno parašytas. Į lauką, pilną vyturių ir saulės, Aš išlekiu ne pro duris – pro langą. Karvutė laiko didelį pasaulį, Rageliais atsirėmusi į dangų. Už upės mano vardą aidas šaukia, Ir bėgu aš tolyn kaip mažas Tomas. Gal sapnas tai, o gal manęs ten laukia Vaikystė kaip bekraštis stadionas, Ten prerijos, indėnų karo šokiai... Balti laivai, piratai, lobių salos... Trobelė pagiry, pilna vaiduoklių... Ir Vasara – be laikrodžių, be galo... O Vasara!... Auksinis saulės irklas... Rugių pūga... Pusnynai žalio sniego... Aukštam danguj kregždučių mažos žirklės... Ir šitiek visko daug – tarytum Nieko... O tu sakai man – išsiskirt vis viena Reikės – antai jau mezga Voras tinklą, Ir paskutinę Rugiapjūtės dieną Sustoji tuščiuose laukuos beginklė... Pro šalį eina pirmą Voro rytą Kažkas tylus, nematomas kaip laikas... Ir bėga Marko Tveno parašytas Atgal dulkėtais lapais knygon vaikas... LIEPOS NAKTĮ... Kai aš sapnuoju – kur esu? Kas ten, ant kalno, pučia ugnį? Kas lekia viršum debesų? Ir kas ten puola į bedugnę? Kas saugoja rudens ugnelę, Laukuos – lyg seną atviruką? Kas ten matuoja žingsniais kelią Ir kas tenai iš kelio suka? Kas lekia juodbėriais karietoj? Kas sužeistas prie kelio guli? Ties kuom palinksta siluetas Seniai išėjusio bičiulio?.. Štai jis mane už rankų ima Ir bėgam į Kažinkur greitai... Kaip senas vaikiškas žaidimas, Toks mielas pamirštas jo veidas. Staiga sustojam mėnesienoj, Vandens malūnas tyliai ūžia... Tokia naktis – kaip šiltas pienas! Gal išsimaudykim, drauguži? Tylėjo jis, bet išgirdau – Kaip rasos tylūs žodžiai krito: – Štai upė ta, kur paskendau Aš vieną gražų liepos rytą... Štai pieva ta, kurioj maišelis Visų žaidimų nuostabiausių... Štai – aplink visą Žemę kelias, Kuriuo aš niekad nekeliausiu... Man veidą palietė ranka – Lyg ką svarbaus sakyt norėjo... Iš rūko pašaukė kažkas – Nusišypsojo ir nuėjo... ...Aš stoviu pievoje Rasų – Rugius anapus upės kerta... Ir nesuvokiu, kur esu, Kada staiga akis pramerkiu. Tai mano sienos, mano butas, Ant mano stalo baltos gėlės... Ir taip sunku širdy, lyg būtų Akmuo nuo pilko kauburėlio... AKIŲ DEBESĖLIAI Balti, tartum Baltijos smėlis, Skaidrūs, kaip ryto rasa, Plaukioja sau debesėliai Tartum danguj – akyse. Tik jei užgauna širdelę Žodžiai, pikti tartum šunys – Du debesėliai, broleliai Tamsūs, kaip vakaras, būna. Ir iš tokių debesėlių Pliūpteli šiltas lietus – Susigeria tartum į smėlį Į vaikiškus tavo metus... DALYKAI, KURIŲ NIEKADA NESUPRASIU (1) Suvokti niekaip negaliu Žemėje aš daug ko: Kaip gali būt ji apvali? Už ką jinai mus traukia? Galbūt esu nenormalus – Nesugebu suprast aš, Dėl ko jai reikia sukti mus Aplinkui savo ašį? Girdėjau, ir pati jinai Aplinkui Saulę sukas, O didelis Mėnulis – tai Iš paskos, kaip šuniukas. Ir Saulė velka būrį Planetų. Kur? Pas ką? Kažkur vis tiek juk turi Būt kelio pabaiga. Omega, Alfa, Iks ir Fiks – Vardų man pilnos ausys. O kur yra, tu pasakyk, Žvaigždelė tolimiausia? O už tolimiausios – kas toliau? – Galvoju ir galvoju. Galvoju tol, kol pagaliau Visai galvot nustoju... Begalvis lovoje guliu, Staiga matau pro miegą, Kad Žemė štai su Mėnuliu, Mane pametus, bėga. Ir aš vejuos, lekiu kieman, Dairaus – o viskas vietoj. Tik sukasi galvelė man Lyg tūkstantis planetų. DALYKAI, KURIŲ NIEKADA NESUPRASIU (2) Tarkim, kad nuo seno Taip jau surėdyta: Žemėje gyvena Šitas, na ir Kitas. Štai žingsniuoja taikiai Šitas per pasaulį. Kitas, prisitaikęs – Kaukšt jam per makaulę. Pievų gėlės rytą Galveles linguoja: Taikiai guli Šitas – Net nebekvėpuoja... TAI MŪSŲ PASAULIS (1) Vaikeli, įspyręs katei, „Atleisk“ neprašei tuomet jos? – Vienas nebėk per gatvę – Visko nutinka keliuos... Sutikęs alkaną šunį, Nepasiūlei net kaulo jam? – Nekopk į kalno viršūnę – Kartais būna: tam ta ra ram... Boružei sparną nulaužęs, Nenuvežei jos į ligoninę? – Nesėsk su draugais prie laužo – Kibirkštys baisiai raudonos... Vasaros mūšiuose uodą pargriovęs, Nepakasei ten, po alyvom? – Nešok per putojantį griovį – Kartais ištraukia negyvus... Viskas pasauly susiję, Kartais nepastebim mes – Driekias nematomos gijos Nuo blogo į dar blogesnį. Tik, jeigu sutikęs žmogų, Užgausi žodžiu ar smūgiu – Nenutiks tuomet nieko blogo – Dėkui. Man baisiai smagu... TAI MŪSŲ PASAULIS (2) Tu pažiūrėk tik, vaikeli, – Musė per Lietuvą skrenda. Tupi Varlė prie upelio, Capteli Musę už sprando. – Tai ir skani museliena! Laižos iškišus liežuvį. Gandras ją – kapt! – labą dieną... Juokiasi upėje žuvys. Afrikoj, kur teka Nilas, Nieks nesisveikina – labas. Gandrą tą – ham! – krokodilas, O krokodilą – arabas. Vieną arabą tuoj antras – Pykšt! – Tas aukštielninkas guli. Musė rėplioja per sprandą – Gal lietuvaitės bičiulė?.. MAŽA KELIONĖ PER DIDELĮ PAVASARĮ Balos, šiltos balos po lietaus – Lopinėliai mėlyno dangaus, Baloje paskęsta basos kojos – Mama, pažiūrėk, – dangum žingsniuoju! Balose – toks didelis pasaulis, Mėlynuoja, kaip žibuoklių jūra, – Aš einu per debesį, per saulę, Įsimetęs kojas į kepurę. Balomis kaip dangumi aš traukiu Ten, kur niekur, į pasaulio galą, Nežinau, – gal rasiu Nežinau ką, Nuostabų, kaip Robinzono salos... PASAKOS SUGRĮŽIMAS Gal regiu iš tolo, gal tiktai sapnuoju... Kaip sugirgžda vartai Pasakos senos. Žvengia baltas žirgas, ir skalikai loja Ten, už horizonto, už baltos dienos. Skrenda per pasaulį paukštė gintarinė, Lydi ją plaštakių žydintis būrys. Ieško trys kareiviai sužeistos Tėvynės, Ir Sigutė rauda girių vidury. O per juodą girią šliaužia Devyngalvis, Vėjiniai malūnai nebedrįsta malt. Rytui auštant, mirė geležinis kalvis, Kurs mokėjo kardą – kaip žaibai – nukalt. Jeigu tu atjosi, trečias broli Jonai, – Aš pririšiu tavo žirgą prie tvoros. Tau įpilsiu vyno, nuo aušros raudono, Tau paduosiu kardą kritusių karuos. Ar girdi, broleli, kaip ten verkia vaikas? Kaip ten skaudžiai plaka laikrodžio širdis? Kaip po žemėm tyli... Kelkis, Jonai, laikas! – Lietuvon atversim Pasakos duris. Reik nukirsti galvas ugnines devynias Ir Sigutę mažą reikia išvaduot. Pasodinti beržą tiems, kas už Tėvynę... Gintarinė paukštė tai gražiai giedos... KAS TAS TOKS YRA? Mielas broli, pasakyki: Kas yra tas bolševikas? Kas kada jį pasodino Lietuvoj Tėvynėj? Brolis kraipo rudą ūsą, Rauko kaktą, atsidūsta, Šimtą spynų pakabina – Viską užrakina: Stalčius, langus ir kepurę, Ir varnėnų linksmą būrį, Vėjus keturis ir tylą – Tik tada prabyla: – Tai yra toksai gyvūnas – Vaikšto ant dviejų galūnių, Gali sirgt gripu ir sloga – Panašus į žmogų. Betgi skirias nuo žmogaus Taip, kaip žemė nuo dangaus, Ir, nors turi dvi akis, Vieną spalvą skiria jis. Tartum bulius užsispyręs Vieną tik raudoną skiria. Geltona, žalia ir kitos Prie sienelės pastatytos... Dvi rankas, ausis dvi turi, Kojas, galvą ir kepurę, Turi žvaigždę geležinę, Tik neturi jis Tėvynės. Rankos – ploti ir balsuoti. Kojos – spardyt ir žygiuoti – Kairę! Kairę! – o burna – Garsiai rėkt: ura! Per pasaulį jis rėplioja – Ten Tėvynė, kur sustoja. Ten pro vamzdį automato Žiūri. Viską mato. Vamzdin upelius uždaro, Žuveles laukan išvaro, Šiaurėn ištremia varnėną Kovo trečią dieną. Daužo inkilėlį – butą, Karia ant šakos lakštutę, Pjauna pievoje nekaltą Avinėlį baltą. Godžiai geria šiltą kraują Ir Pasaulį stato naują... Kai Pasaulis tas nugriūva – Stovi jis ant šiukšlių krūvos. Ryja duoną, maukia vyną, Pats tik nieko neaugina, Kai nelieka nieko tau, – Tai rėplioja jis toliau. O TAS KAS TOKS? Pasakyk, broleli, man, Kas yra tas Leninas? Ar tatai žmogus, ar velnias – Kuom jis nusipelnęs? Daug aš apie jį girdėjau, Foto laikrašty regėjau: Jo su snapeliu kepurė – Ir senelis tokią turi. Plikė, ūsai ir barzdelė – Lyg iš fermos koks žmogelis, Susitikęs vagiant šieną, Pasakytum: labą dieną! Knygoje mačiau paminklą – Stovi draugiškas, be ginklo, Išmesta aukštyn ranka, – Ką jis rodo, broli, ką? Brolis rudą ūsą suka, Pasistato buteliuką: – Buvo tai toks piktas dėdė – Daug tokių už grotų sėdi. – Tai už ką gi jį uždarė – Samagoną gal jis varė? Peterburge lupti gavęs, Į Razlivą nukeliavęs, Pasistatęs aparatą, Girdė proletariatą? Brolis raito ūso galą, Kumščiu trinkteli į stalą: – Yr tai kelias bolševiko! Netrukdyki, paklausyki, Taigi, vieną sykį: Drebėjo žemė... Geso saulė... Krauju ištvino skliautas mėlynas. Tą dieną iš Ano Pasaulio Į Šį atėjo draugas Leninas. O vos atėjo – susiraukęs Taip baisiai ir piktai suriko, Kad žmonės nusigandę traukės: Jam Šis Pasaulis nepatiko!.. Sulaukęs vienerių metelių Jau iš namų pasprukti bandė, Surado žmonės prie upelio – Jis kūlė buožgalvį per sprandą. Trejų – jis nekentė engėjų, Išvydęs katę velkant pelę, Jis puolė ją ir nugalėjęs Viešai pasmaugė šalia kelio. Sulaukęs ketverių metukų Laukais prieš vėją vienas ėjo. Ir nepatiko jam berniukai, Kur šautuvėlių neturėjo. Septynerių – toli jis matė, Patiko jam galūnė „-izmas“. Sulaukęs dešimties, jau statė Iš kaladėlių komunizmą. Penkiolikos... Beveik dar vaikas, Vos po pirmų slaptų poliucijų, Sapnavo jis jau ne mergaites – Sapnavo Spalio revoliuciją. Tėvelis jam vanojo šonus – Mama ramindama jį glostė... Bet Čingis-chano palikuonis Vis tiek svajojo apie Sostą. Aplink besparniai žemės žmonės Vaikus augino... Arė lauką... O jam nuo didelių svajonių Sparnai – kaip vėliavos – išaugo. Jis suplasnojo ir pakilo, Ir visą apžvelgė Imperiją: Kalnų takais bėgiojo Džiugašvilis, Ir kaladėlėm žaidė mažas Berija. Palaiminęs vaikus Kaukazo, Dar apmetė Uralo plotus: – Kokia plati motulė Azija! Kiek daug reikės vielos spygliuotos! Už Jenisiejaus sniegas krito, Žuvėdros klykė prie Baikalo... Bet nesiklausė jis. Nuskrido Apžvelgt Europos Vaišių stalą. Berlyne susisukęs lizdą, Jis popierius rūšiavo stropiai... Ir štai – ant Šmėklos Komunizmo Parjojo sykį iš Europos. O kai parjojo, užgiedojo: – Pirmyn, vergai nužemintieji!.. Ilgai jam Pistoletai plojo, O Šautuvai iš paskos ėjo. Kaip kurmis paslaptingai rausės Jis po valstybės pamatais, O Šmėklą antrankiais sukaustė Ir girdė kraujumi tiktai. Iš po grindų iššoko tiesiai Jis Rūmuos, taikiny „Auroros“, Ir Laisvę, kaip mergaitę šviesią, Ant vamzdžio šautuvo pakorė. Pažvelgęs paskutinį sykį Į Laisvės gęstančias akis – Pasaulį naują pastatysim Be pamatų! – suriko jis. O seną, tartum seną paltą, Mes išardysim! – nusispjovė... Kas nemirė, kūju prikaltas, Tą greitai pjautuvas papjovė. Žvaigždė nukrito ant kepurės... O gatvėj kraują lakė šunys... – Aš rojų žemėje sukūriau Ant Nepasiekiamos Viršūnės! Aplink besparniai žemės žmonės Vaikus augino... Arė lauką... Jis tarė: kilkit, milijonai! Viršūnėj laukia! Palikę žemę, gimtą lizdą, Jie kilo. Šunys kėlė puotą... – – – – – – – – Viršūnėj Šmėkla Komunizmo, Sukaustyta viela spygliuota... ...Čia staiga kalba nutrūksta, Brolio rankoj pypkė rūksta, Slysta akys nuo staliuko – Tuščias buteliukas! Taurėj mirksta ūsas rudas... – Broli! Tęskim kalbą tą... Bet brolelis užusnūdo, Ir jo pasaka baigta. EILĖRAŠTIS SU JONVABALIU Pasakykit, pievų gėlės, Kaip gyvena vabalėlis, Tas mažulis mažulytis, Kur žolėj vos vos matyti? Įsižiebęs žiburėlį, Ko jis ieško naktį vėlią? Kokį pametė rakandą? Ar bičiulio neberanda? Gal jis ieško, gal jis turi Giminių anapus jūrų?.. Darbštūs buvo jo seneliai? – Sibire gal jų kauleliai? Teka saulė iš rytų – Daug lietuvių išvežtų: Gyvulėlių, vabalėlių – Kur jų šiandien baltos vėlės?.. Naktį, per rasas, be batų... – Ką jis gero žemėj mato? Ar jis skaito, ar jis rašo, Ar jis myli šitą kraštą? Ar supranta jis, ar žino, Kad yra čia jo Tėvynė? Ar, žiūrėdamas į dangų, Gieda jis „Lietuva brangi...“ Ar jis Jono naktį šventą Eitų ginti parlamento? Ar už nepriklausomybę Atiduotų jis gyvybę? Jūs paklauskit, pievų gėlės, – Tai su kuom tu, vabalėli? Sakė dėdės išmintingi – Turim būt visi vieningi. Ir žmogeliai, ir žvėreliai, Ir paukšteliai, ir drugeliai... Vabalėlis pats mažiausias Gal užvis reikalingiausias! Piktas priešas įsikibęs Tempia Laisvę ir Teisybę... Susikaupę, atsidusę Tempkim mes į savo pusę. Anei valgę, anei gėrę, Vienas kito įsitvėrę... Tik paties mažiausio stinga – Būtume laimingi. Tai sustotume grandinėn, Apkabintume Tėvynę – Spruktų priešas nusigandęs, Kaulą įsikandęs... KREIVAS EILĖRAŠTIS Parašysiu Eilėraštį kreivą Ketvirtadienio naktį, kai lis, Tartum grįžęs iš fronto kareivis Eis pavargęs per Lietuvą jis. Ak! Ne jam ten lakštingalos gieda, Ir ne jam skamba ten pianinas, Ir prie stalo nelieka jam vietos, Kai frakuotus svečius susodina. Kai svečiai – o plačiai! – uždainuoja Apie tai, kad jie gimę lietuviais, Eilėraštis baikščiai sustoja, Tartum laukdamas – nugaron – šūvio. Jie – į kovą! Pirmyn! – traukia garsiai Ir mosuoja kardais popieriniais... Eilėraštis liūdnas prie vartų, Tartum būtų netekęs Tėvynės. Kai svečiai, nuo dainų pasigėrę, Kviečia brolius žirgelį balnoti, Iš pakampių šešėliai, kaip žvėrys, Renkas, sukas aplinkui pajuodę... O prie stalo – garsiau: už Tėvynę Eik šalin! Negailėsime nieko!.. Tas pirmasis, o tas – paskutinis... Ir Eilėraštis vienas palieka. Ir nueina jisai žemės plotais, Kur Tylos gelmėje – žiburys... Žiūri naktį našlaitė kuprota Ten į tamsą... Ten neišvarys... VASAROS KELIAS Kurgi tu keliauji, Vasara, kas naujo? – Aš nuo Lenkų krašto Lietuvon keliauju. Kai ėjau per sieną, skaisčiai saulė švietė, Tik nei viens nematė aklas pasienietis. Gieda man paukštelis, debesy nutūpęs, Lenkiasi žilvičiai prie Šventosios upės. Užu melsvo upės, žalio kelio vingio Žuvys ir žuvelių sūnūs pasitinka. Šeduvoj prie pilko kelio palinkėjo Vėjinis malūnas šilto gero vėjo. Tai ir palinkėjo Švenčionėliuose gražiai Laimės ir sveikatos prūsų garvežiai. Ežerais irkluoju, vieškeliais keliauju, Tai plačiai darbuojuos, neatostogauju, – Ant geltono smėlio, ant raudono molio Auginu dienas, rugius, vaikus ir žolę. Po žvaigždėm tyliosiom, aukštame kalnely, Naktį švento Jono kūrenu ugnelę, Petro raktais Ryto aušrą atrakinus Vėl tolyn keliauju per žalius žolynus. Virsta pradalgėj žolė į gelsvą šieną, O rugiai kalnely juoda duona virsta... Sako, kad gimiau Birželio pirmą dieną, Sako, kad Rugpjūčio paskutinę mirsiu... Taip balti beržai prie vieškelio sapnuoja, Kad mane jau veža su Rugsėjo lapais, Kad sniegu pirmuoju Lapkritis užkloja, Boružė, seselė, klaupiasi prie kapo... Netikėk! Pareisiu aš į tavo kiemą, Kai išneš Balandis paskutinį sniegą... Aš tiktai miegosiu per balčiausią žiemą, Kaip meškiukai tavo pasakose miega... ŽIOGO SAPNAS Tada verandoje sėdėjom – Ant stalo dvi sidabro taurės... Ir vyną gėrėme su Vėju Iš klevo lapų ir lietaus. ... Pakilo Vėjas nuo staliuko – Aš pakilau su juo kartu – Tolyn į vakarus pasukom Pro Žalvarnių pilies vartus. Ten debesų laukai žydėjo, Ten žvengė palaidi žirgai, Saulėlydžiu miškai kvepėjo, Ir klaupėsi žili vargai. Visų, kas saulei gulant mirė, Visų, kas auštant rytui gimė... Ir ošė Vėjas, tartum girios, Virš debesų baltų arimų. Jie klaupės, atleidimo prašė Po žaibo žydinčia šaka... Dangaus spalva numiręs rašė – Aš nežinau, už ką... Ten – tolumoj – varpai skambėjo, Ir aidas plaukė kaip vanduo... O Žemėj Vasara žydėjo, Pamiršus, kad ateis Ruduo... Ir buvo ten dangus po kojom Toks, kokio niekados nebūna... Išeidami tik susapnuoja Gal dangų tokį Žemės sūnūs... SENELIS Žiūri ilgai pro langą... Vakar – lietus, ryt – sniegas... Niekas jo neaplanko, Ir jis nebelaukia nieko. Ne toks, kaip pasakų knygoj, Atvirukuose naujametiniuos... Seną gyvybę pasidalinusios Visos pasaulio ligos. Kaip gelia, kaip gelia kojas... Kaip dūsta krūtinė, nors oro tiek daug!.. Kaip svaigsta galva, lyg išjojus – Kadaise – į didelį lauką... Ant stalo nuliūdę indai... Lovelė kampe susigūžus... Seniai nesipraususios grindys... Senas, pavargęs drabužis... Ką jis sapnuoja, ką jis sapnuoja, Kai lapkričio vėjas už lango švilpia?.. Ką jis nubudęs galvoja, Kai smaugia naktis tartum kilpa?.. Jis žino, kad nieks neateis, – Matė, kaip saulė į vakarą leidos... Jis laukia mirties lyg mergaitės kadaise, Kurios neprisimena veido... NORĖČIAU Norėčiau turėti, vaikeliai, Margą, spalvotą maišelį. Ten aš surinkčiau visus Seniai išsapnuotus sapnus. Kurgi, o kurgi jūs dingot, Mano sapnai stebuklingi?.. Ak, tai liūdėčiau, tai verkčiau, Jeigu paspruktų Amerikon... Ieškau tarp slyvų ir tujų – Niekur surast negaliu jų... Gal jie sušoko į puodą? O gal palindo po šluota? Gal jie dulkėtoj palėpėj Laukia manęs pasislėpę? Tyli tarytum šešėliai, Liūdi kaip vystančios gėlės. Laukia ir dairos į kelią, – Bet neturiu aš maišelio... Per žalią, per baltą sniegą Laikas kaip vieškeliai bėga... Jeigu sapnai stebuklingi – Paprastas maišas netinka! Sapnui baltam tartum gulbės Liūdna į maišą nuo bulvių. Reikia, kad maišas tas būtų Iš ryto rūko pasiūtas. Dar – iš dangaus mėlynumo, Gimtojo trobesio dūmo. Iš juodo grumsto – dugnelis. Iš kregždės skrydžio – raištelis. Lopas iš juodbėrio žirgo Ir – truputėlis – iš cirko. Štai jeigu tokį turėčiau, Aš juos surasti galėčiau – Patys atlėktų, sulįstų Gražūs, greiti kaip Vaikystė. Ir, ant pečių užsimetęs Maišą kaip dvidešimt metų, Eičiau per pievas, laukus Pas rugiaveidžius vaikus. Ir, atsirišęs maišelį, Tuoj kiekvienam po sapnelį: Tiems, kas vidurnaktį verkia, Tiems, kurie serga. Aš išdalinčiau gražiausius, Skraidančius ir juokingiausius. Ženkit pirmyn, broliai Grimai! Sprukit šalin, broliai Gripai! Šypsos vaikelis užsnūdęs – Mano sapnai gero būdo. Ašarą kaip akmenuką Išneša šimtas nykštukų. Žengia nykštukai į žygį, – Tartum rugius kerta Ligą. Tįso ji pasiligojus – Leiskis, vaikeli, į kojas... ... Ieškau ant vieškelio kelio To stebuklingo maišelio. Jeigu žinai, kas galėtų pasiūti, Užeik: Lietuva. Pirmas butas. DAINELĖ DRUGELIŲ CHORUI Upė tai ar kelias? Ar žiedai, ar sniegas... Mėlynom akelėm Vasara atbėga. Pievoj ievos skraido, Vaikas vaikos slieką, Kaip knygelėj raidės Akmenėliai miega. Strykteli vėjelis – Baltas žiedas krenta – Pažiūrėk, drugelis, Tartum žiedas skrenda. Klausinėja: kas tai? – Atplasnojęs vaikas... Nežinai ir pats tu – Žiedlapis ar snaigė... Žiedlapi drugeli, Pasakyk man, sveikas, Ar žinai tu kelią, Ar namų tau reikia? Nežinai tu kelio – Šaipos Upės Vingis... Pasvarstyk, drugeli, Kam tu reikalingas? Nei tu deputatas, Nei tu kareivėlis, Anei vargo matęs Žemės artojėlis, Anei kūno svorio, Nei – visuomeninio, Ir sparnai iš voro Tinklo aksominio. Kurgi tavo ginklas? Kur dragūnų pulkas? Kaip Tėvynę gintum, Jeigu priešas pultų? Kaip tu užsimojęs Priešui galvą kirstum?.. ...Tyli ir plasnoja, Ir Tyla pavirsta... DAINELĖ NUVYTUSIOMS GĖLĖMS Nuvytusios gėlės – aš jų brolelis, Žiūriu aš į jus, negalvodamas nieko. Gyvenimas mano – kaip tirpstantis sniegas... Du buvo protingi, o trečias – kvailelis... Kiekvienas suranda kely savo dalią; Rugpjūtį – Rugsėjis, o Kovą – Balandis... Stebėjosi upė, išbėgus į krantą – Du eina į priekį, o trečias – atgal. Du ėjo nuėjo, kalnuos pasiklydo, Ir jų neberado Pavasario rytas, O trečias, o kvailas, namo parkeliavo, Prie slenksčio suklupęs, jis šitaip dainavo: – Neverksiu aš jūsų, nuvytusios gėlės, – Girdėjau aš – plakė širdis taip krūtinėj, – Kad gėlės numiršta, bet žydinčios sielos Pakyla aukštyn su strazdais rudeniniais. Tai šitaip danguj mėlynajam plasnoja, Ir aš nežinau, gal vadinas tai rojum... Po daugelio metų sugrįžta jos vėlei Ir žemėj pražysta veidais kūdikėlių... PARĖJĘ MEDŽIAI Medžiai, iš girios išėję, Drožia stačiai per laukus. – Ak, ir ilgai ten stovėjom, Traukiam dabar pas vaikus! Nešas baltasis Berželis Paukščių dainuojantį būrį. Eglė – spygliuotą maišelį – Šitokio niekas neturi! Ąžuolas – girių didžiūnas – Šimtą šakų tartum rankų: – Lipkit, vaikai, žemės sūnūs, Pasispoksoti į dangų! Karias vaikai ant šakų ankstų rytą, Žiūri į dangų bekraštį... Ąžuolas pilnas vaikelių tarytum Dievo ženklų Šventas raštas... UŽRAŠAS ANT VABALĖLIO N. KAPO Man kitados Balandis dovanojo Tą platų lauką, pievų takelius. Lazdyno žydinčia šaka pamojo – Tai tavo žemė. Eik į saulės pusę. Ir aš ėjau per šitą žalią lauką, Žydėjo mėlynai – toli – vanduo. Kažką nuo kalno Vasara man šaukė... Kažką pakalnėj ošė man ruduo... Visais žolių takeliais ir keliais Ėjau aš, nežinodamas, kur eit. Tikėjau: kada nors vis tiek nueisiu, Tik netikėjau aš, kad šitaip greit... KVAILAS KIRVELIS Parbėga iš miško Kirvelis, Verkia, Vartus apkabinęs... Lenkias prie Vartų Takelis: – Ko gi tu toks nusiminęs? – Nenoriu kapoti Lazdyno! Nenoriu aš Drebulės kirsti! Skauda galva geležinė, Kai medis beginklis nuvirsta... O mano broliai negirdi, Broliai – pikti Geležiūnai – Šįryt Berželį nukirto – Eglės ir Žilvino sūnų. Žemėje šitiek kelių! Danguj – žvaigždžių milijonai!.. Kam aš gimiau kirveliu, Jūs pasakykit man, ponai? Kad aš seselę turėčiau, Slibino nuotaką ant Stiklo kalno – Galvas nukirst tai galėčiau Slibinui Devyniagalviui. Kur ta seselė, tas kalnas, parodyk... Ragana bėga per sniegą, Slibinas, raganos brolis, Pasakų knygoje miega... LIEŽUVIO ŽODIS ŽODŽIAMS Tribūnoj pakrypęs žmogelis... Ar šiandien, ar vakar tai buvo? – Atsiveria lūpų varteliai, Išbėga laukan Liežuvis. — Ak, nusibodo plepėti niekus – Iš nieko negimsta juk niekas!.. Bėgsiu verčiau pas vaikus, O žodžiai burnoj tepalieka. Lai sau jie barška kaip tuščios skardinės, Triukšmauja kaip aukštos tribūnos... Tempia atgal, apkabinęs Žodžių klastingasai liūnas... Žodžiai, sugrįžkit į burnas, Nebūkite pilka minia!.. Kriskit, kaip krenta į urnas Taip arba Ne. Kiek jūsų žemėj yra pribarstyta – Kas jus prisimena, kas?.. O gulėt kadaise jūs plytom Į lietuviškas pirmas knygas. Atėjot, kaip Laisvė ateina Į Vinco Kudirkos raštus. Susėdote į liaudies dainą Kaip į senelio ratus. Auginot Tėvynę kaip duoną, O kirto jus tartum rugius. Kankintus, išduotus, parduotus Jus glaudė tėvai kaip vaikus. Nelaisvėj, tremty užsigrūdinę, Žodžiai, nelėkit pavėjui, Skambėkit, kaip varpas gelmėj – Jau saulelė atkopdama budina... MAŽOS STOTELĖS Dvi stotelės mažos Palei geležinkelį Baltus laiškus rašo Ir sveikatos linki. Ir laimingo kelio, Traukinukų daug – Mažosios stotelės Baisiai geros draugės. Bet viena nuliūdus Štai į kelią dairos: – Ak, kaip gera būtų, Jei turėčiau vairą. Tai ir nuvairuočiau Pas draugužę mielą, Tai ir išbučiuočiau, Ir atverčiau sielą. Tarp žalių žolynų Man vienai taip ilgu... Prašo keleivinio Traukinėlio pilko: – Tu atvežki draugę Šįryt pas mane – Taip seniai jos laukiu, – Tematau sapne. Traukinukas šūkteli: – Kitą kitą vakarą! Palūkėk, pabūki – Aš skubu Pavasarin. – Aš skubu į Rudenį! – Kitas atsiliepia... Ir stotelės liūdnos Šalia kelio lieka... Susitinka jūroj Upės nekaimynės, Vandenyne – burės, O maišely – kmynai. Kryžkelėj sutinka Kelias kitą kelią... Tik nesusitinka Niekad dvi stotelės... BOBUTĖ IŠ PARYŽIAUS (1) Gyveno kadaise Paryžiuj bobutė – Ji mėgo žiūrėti pro rakto skylutę. Žiūrėdavo, dešinę akį primerkus, Ką veikia prancūzai; kiek juokias? kiek verkia? Žiūrėdavo šitaip kas vakarą ilgus Spalvotus prancūziškus nuotykių filmus: Prieš veidrodį stovi markizas išbalęs – Jinai su Kitu šoko užvakar baliuj!.. Prie smilkinio glaudžia jisai pistoletą – Atodūsis... Dieve... sudievu, Žaneta... Markizė pravirksta: sudie, de Fiunesai, Vaidenkis nakčia man, aš lauksiu, ilgėsiuos... Gaiduką paspaudžia – ir šūvis! – pro šalį... Ak, niekaip markizas numirti negali... Markizė į plaukus įsipina gėlę... Prie durų atbėga kornetas Mišelis – Tėveli! Mamyte! Žiūrėkit, koks šuolis! Man sakė, kad būsiu rytoj komjaunuolis... Špagą tiktai – šmakšt! – pro rakto skylutę – Kairiosios akies nebeturi bobutė... BOBUTĖ IŠ PARYŽIAUS (2) Gyveno kadaise Paryžiuj bobutė – Prie Eifelio bokšto turėjo ji butą. Ji visko pasauly klausytis norėjo, Bet viena kairiąja ausim tegirdėjo. Nebuvo be galo dėl to nusiminus – Ir viena girdėti, ką šnekas kaimynai! Prie durų priglaudusi išskėstą ausį, Žinių vakarinių kas vakarą klausės... ...Giliai iš širdies atsidūsta markizas: – Mišeli, ir vėl Persų įlankoj krizė! Markizė teiraujas: kas naujo Taivany? Mišel, ar tikrai jau laisva Lithuania? Stojas Mišelis, pelių karalaitis: – Tėveliai, aš myliu karštai lietuvaitę!.. – Že tem! ak! – suklinka markizė žavi. Markizas tik mosteli: e, se la vi... – Sudievu, tėveliai... Ir pasuka raktą, O durys kad pokštels bobutei į kaktą!.. Bobutė nuo laiptų giliai nusirito – Nė viena ausim nebegirdi iš ryto... BOBUTĖ IŠ PARYŽIAUS (3) Gyveno kadaise Paryžiuj bobutė Ir džiaugės labai, kad gyva dar, kad kruta, Ir nors teturėjo tik dešinę koją – Porelę prancūzų visur ji sekiojo. Bulonės miške ir laukuos Eliziejaus... Porelė – Maskvon, ir jinai – Mauzoliejuj... Prancūzų porelę jei vieną paliktum – Baisu pagalvot, kas pasauly nutiktų: Ar gatvėj paklystų, ar langą išdaužtų, Ar imtų bučiuotis, Pavasariui auštant... Ir jeigu pasaulis dėl to nesugriūtų – Vis viena baisu tam pasaulyje būtų. Štai parkan Mišelis vadina Birutę – Iš paskos klibinkšt paklibinkšt ir bobutė. Mišelis arčiau mylimosios pasvyra, – Policija! – šaukia bobutė – į skyrių! Birutė parausta, nubėga į kairę, Mišelis – išbalęs – į dešinę pusę, Bobutė sutrikusi gatvėje dairos – Ir ją pabučiuoja šaunus Autobusas. Bobutė tik skėsteli: ak, pasiduodu!.. ...Štai guli taip tyliai, kaip pelės po šluota, Galvūgaly šlama prancūzas berželis – Jį laistė Birutė, sodino Mišelis... TRISDEŠIMT ŠEŠIOS EILUTĖS Skrenda per miestą Knyga, Parkerį pasibalnojus. Tupi ant stogo Špyga: – Labas! Kur tamsta plasnoji? Ten aš plasnoju, ir Šen, Gal į Pietus, gal į Rytus... Ak! Nežinau, kaip gyvent – Niekas nenori skaityti... Stebisi krisdamas Lašas: – Kaltas gal rūškanas oras? – Ne! Mane tokią parašė Vienas rašytojas storas. – Kas skaito rašo – kūrėjai – Duonos neprašo, girdėjau: Mažos burnelės, didelės akys – Skraido virš stalo tarytum plaštakės! – Kad jie sėdėdami rašo, Pūkščia nelyg garvežiai. Žodį parašo, duonelės paprašo – Tai ir gyvena gražiai. Tarška ant stalo Šakutės, Plepa Keptuvė įraudus... Tai ir nemato, kas liūdi, Tai ir negirdi, kas rauda... Trečiojo aukšto Balkonas Šaipos lyg batas suplyšęs: – Ką jūs čia plepate, ponai, – Dumkit verčiau į Paryžių. Pilnas Paryžius prancūzų, O kur prancūzai – ten balius. Pats aš ten Užvakar būsiu – Laukit prie Pirmojo stalo... ... Skrenda padangėm Knygelė... Stovi laukuos vaikas basas, Žiūri į žemę, į kelią, Skaito: žolė kėlė rasą... ŽVAIGŽDELĖ MANO... Aš šiąnakt pamirštas visų Laivų ir okeanų – Tačiau yra tenai, virš debesų, Žvaigždelė mano... Kada užmigti negali, Kai užverti pageltusį romaną, – Pro langą žiūri iš toli toli Žvaigždelė mano... Kai vienas paliktas kely, Visi visi praėjo karavanai, – Nebetoli, visai nebetoli Žvaigždelė mano... Ir jei pavirsiu berželiu ar uosiu, Ar miško samana, – Vis tiek, vis tiek aš ją sapnuosiu, Žvaigždelę mano... LAIŠKAI Laukiami tartum vaikai, Nelaukiami tartum liga Skrenda per žemę laiškai – Baltoji pūga. Gražūs kaip žydinčios kalvos, Sunkūs kaip akmenys kartais, Būna – tušti tartum galvos Tų, kur vien kamuolį spardo. Jaukūs lyg vasaros gėlės, Vėsūs kaip atviras langas, Skaudžiai sužeidžia it strėlės, Glosto lyg motinos rankos... ... Niekas laiškų man nerašo – Pats šįryt sau parašysiu, Ir vakare vienas aš Ilgai prie ugnelės skaitysiu... – Kaip gyveni ir kas naujo? Ar tau neliūdna, kai vienas? Lauk. Aš rytoj atkeliauju... Laukiu. Taisau vakarienę... Pasuku laikrodį priekin, Išnešu murziną sniegą, Pašeriu tartum šunelį Židinio šiltą ugnelę... Tartum paklydėlis girioj, Tartum – apsvaigęs – kalnuos... Ko gi aš laukiu?.. Nusvyra Galva, ir užmiega ugnis pelenuos. Šaiposi raidės, plasnoja Juodas plaštakių būrys... Tik naktį staiga susapnuoju: Beldžias kažkas į duris... PELENĖ Žali mėnesienos drabužiai, Rasų sidabriniai bateliai... Gerosios laumės atūžia – Pelenę iš patalo kelia: – Vidurnaktis greitai, pabuski, dukrele, – Skubėkim į puotą, į tolimą kelią, Jau žvengia žirgai, jau kieme karieta, Birželio naktis – tartum mintys – greita. Ir lekia žirgai mėnesienos keliu, Rasų pribarstyta ant lauko gėlių. O mėnuo kad kyla, o rasos kad krinta! – Perlais visa karieta padabinta... Sustoja žirgai prie aukštų rūmų vartų – Viskas čia lygiai taip, kaip Kitą Kartą... Verčiasi puslapiai knygos seni – Išbėga tarnaičiai kieman septyni. Puota lyg vandenys mariose gaudžia, Lenkiasi princas gražuolis... Girdi? Kas gi ten plaka taip skaudžiai – Laikrodis?.. O gal širdis? Išbėga Pelenė, išbėga... Ak, kur šitaip buvo? Kokioj gi šaly?.. ...Tėvelis su Buteliu miega, Motulė – Raganiaus pily... Žirgų nei karietos... Tik rytmečio žaros, Tik baldosi vėjas aplinkui duris... Ir liūdna, taip liūdna, lyg būtų išvarę Žibučių žiemos vidury... AKLAS BERNIUKAS Nupirk man spalvotų pieštukų – Aš piešiu spalvotus namus, Spalvotą seselę, spalvotą broliuką, Septynis spalvotus kiemus, Iš kiemo kiekvieno – po kelią Tolyn, per spalvotas lankas... Nupiešiu, ką šnekas drugeliai Po žydinčia vyšnios šaka. Nupiešiu sau ežerą ramų, Žalią girią ir lauko arimą... Vieškeliu grįžtančią mamą Ir – prie vieškelio – beržo ošimą. Spalvotą čiulbėjimą paukščių, Žydėjimą lauko gėlių, Takelį per kalnus aukščiausius Ir – einančius tuo takeliu. Nupiešiu aš tolimą jūrą, Skrydį žuvėdros nupiešiu, Ir jūroj paklydusią burę, Kur lobių salos tebeieško... Spalvotai nupiešiu aš juodą Pasaulį ir šimtą kelių... Aš viską nupiešiu spalvotai, Ko pamatyt negaliu... MANO SENO SENELIO VAKARAS Aš šitiek ilgai gyvenau, kiek nereikia, Ir jau pamiršau, ką gyvenime veikia: Kaip klausosi paukščių... Kaip žirgus balnoja, Kaip bėga per lauką... Į kelią išjoja... Ak, kur mano paukščiai, žirgeliai manieji? – Aš Ryto paklausiau, o Rytas tylėjo... Palikęs namus, savo darbus kuprotus, Ėjau, kur Pavasario lietūs spalvoti. Ėjau... Nežinojau aš, ko man ten reikia, Bet krinta Lietus, ir sakau aš jam: sveikas!.. – Tik jis – išdidus – neatsako man nieko, Ir Vieškelis vienas į rytus nubėga. Ir pasilieku aš be vieškelio kelio, Manęs nebeieško nė vienas takelis, Ir stoviu – kaip elgeta – ištiestu delnu, O Metai prabėga pro šalį kaip elniai. Ak, elniai sparnuoti, nelėkite šuoliais! Sakykit, kur visa, kas buvo, prapuolė?.. Tik elniai už girių jau pievoj ne mano, Ir kitas piemuo juos – kaip debesis – gano... JEI TURĖČIAU Jei aš turėčiau pinigą, – Dainelių pirkčiau knygą. Apsigyvenčiau knygoj aš Kaip vandenyne lašas. O jeigu du turėčiau – Lakštingalos norėčiau, Kad išgiedotų man tenai Pavasarį jinai. Jei pinigus turėčiau tris, – Tai nusipirkčiau ir duris, Pro jas aš į Pavasarį Išeičiau Spalio vakarą. Jei keturis turėčiau, – Užtektų net ir skėčiui, Ir eičiau, lyjant lietui, Tolyn, tolyn į Lietuvą. Kur eičiau – nenueičiau, Kur nenueičiau – eičiau. Užsidaryčiau aš duris, Kur žemės vidurys. Į juodą žemės vagą Įsmeigčiau gluosnio šaką, Sėdėdamas knygelėje, Dainuočiau sau dainelę. Kai šakos sulapotų, Balsu labai spalvotu Giedotų man lakštingala Už pirmo žalio vingio. Tai šitaip aš gyvenčiau Ir niekad nepasenčiau – Po šimto metų būčiau jaunas Tartum liaudies dainos. Ir nenumirčiau niekad, ne – Tik pats pavirsčiau dainele... Kas ten girdėt, kas ten girdėt už Nemuno? – Mane, mane dainuoja kaip gyvenimą... ŽIŪRĖJIMAS Į RUGIUS O, kiek čia jūsų sustoję!.. Gal – kiek Tėvynėj žmonių... Ir aš su jumis čia siūbuoju – Taip su jumis gyvenu. Vėjas nuskrieja per lauką – Remiat viens kitą savim... Ir aš atsiremsiu į draugą Žodžiais... laiškais... atmintim... Išgirsim iš tolo, išgirsim Viens kitą kaip aidą dainoj... Gyvensime taip, kol nukirs mus Tartum rugius Lietuvoj... PEIZAŽAS SU BERŽAIS Po dangum balandžio, su beržais Stoviu aš, ir spindi žvaigždės gilios... Apsipylę kvepiančiais dažais, Apie ką lietuviškai jūs tylit? Apie ką jūs tylite, berželiai, Šakomis apsikabinę rytą?.. Laukas... O per lauką ilgas kelias, Kelias aukso dulkėm parašytas. Gal jūs tylit apie kelią tolimą, Apie tuos, kur ėjo, nenuėjo... Apie tai, kaip lauką Vilko broliai Kulkomis pavasarį apsėjo... Apie tai, kaip mylimo ieškojo Vargšė išprotėjus Juozapota... Apie tai, kaip Žaltį užkapojo, Ir našlaitei kelio neparodė... Apie tuos, kurie žadėjo rojų, Apie tuos, kuriems užgynė žodį... Apie tai, kaip trys išėjo broliai Laimės nelaimingos paieškoti... Apie tą, kurs neberado ryto, Apie tą, kurs girių aido šaukės... Kaip trečiajam kraujo lašas krito, Ir balti žemčiūgai neišaugo... Apie ką jūs tylite, berželiai?.. Aš prie tavo kojų atsisėsiu – Apie lauką, apie ilgą kelią, Apie Lietuvą – kaip jūs – tylėsiu... PEIZAŽAS SU LIETUM IR VĖJU Bokšto laikrodis Dvyliktą muša, Lyg nusikaltusią katę... Virš laikrodžio debesys dūžta, Perskelti žaibo gyvatės. Dūžta it sklidinos taurės, Skamba kaip stygos gitaros... Atlekia Vėjas iš šiaurės, Dairosi – kas gi čia daros! Skęsta Vidurdienio gėlės, Telegramas Vėjui siunčia... Krinta Lietaus kareivėliai Kaip milijonai sekundžių. Gatvė iš Aikštės išbėga, Priglaudžia Skersgatvį, sūnų. Tirpsta praeiviai it sniegas, Dairosi Vėjas iš Bokšto viršūnės. Stumteli debesį kietu petim Į Vakarykštę dieną... Spindinčiom prikala Lietų vinim Prie Katedros sienos... JUODOSIOS AVELĖS Baltos lankos, juodos avys – Kas išmano, tas jas gano... Aš, lankon ton atkeliavęs: – Šen – šaukiu – avelės mano!.. Bet avelės ima bliauti, Laksto, sukasi ratu. Negaliu aš jų pagauti – Pabandyk gal tu. Būrį tų juodų avelių Jei mokėsi prijaukinti, Suskambės miela dainelė – Šilta bus net sniegui krintant. Apie saulę, apie gėlę, Apie katiną iš cirko... Rasa kėlė pasagėlę, Pasagėlė – žirgą... Apie mamą ir tėvelį, Tuos, kurie kalnely guli... Apie tai, kaip du gaideliai Baltus žirnius kūlė... Jei dainelės klausos gėlės, Jeigu ją drugeliai vaikos – Tu avelių piemenėlis, Strazdo mažas vaikas... SIELVARTINGA DAINA, ARBA SAUGOKIT SAVO DIENAS Kartą ilsėjos prie kelio „Daugpilis – Kaunas – Berlynas“ Du telefono rageliai, Baslys ir Konservų skardinė. Baslys susimąstęs rymojo, Rageliai plepėjo kaip vaikas, Skardinė sardinių žiaumojo Konservus, ir taip bėgo laikas. Laikas kvepėjo kaip šienas, Šieno keliu link Berlyno Ėjo ir ėjo vis Dienos Nieko pilnais lagaminais. – Kur jūs keliaujat? – paklausė Du telefono rageliai. – Einam į Niekur, sūneliai, Kur mūsų Niekas nelaukia. O kitados mus po pievas Vaikės vaikai baltaplaukiai! Kaip mes kvepėjome ievom, Skraidėm po žydintį lauką! Suokėm strazdais, rytui auštant, Plaukėm skambiausiais upeliais! Dangų kaip mėlyną paukštį Padovanojom vaikeliams... Audėm vaivorykščių juostą Tautiniams šokiams drugelių... Plyšo pilni lagaminai iš juoko Šilto tarytum upeliai. Vaikėmės laumžirgių būrį, Braidėm po žaliąjį traktą... O vakare mus paliko už durų – Šešėliams atidavė raktą. Ir nebereikia jau niekam Mūsų... Taip Dienos kalbėjo. Kelias, pabėgęs į priekį, Už posūkio ašaras liejo. Rageliai labai nusiminę Nutilo ir nebepasveiko. Sardinių pasiūlė Skardinė. – Nereikia, – šypsojos, – nereikia... Sudievu. Vidurnaktį lis. – Pamojo, tolyn nulingavo... Įsmigo į žemę Baslys Iš sielvarto – ir sužaliavo... KUR SKUBA UPELĖS? Bėga upelė mažytė... – Kuo tu vardu, pasakyk? – Aš vadinuosi Virvytė, Bėgu motulės Ventos pasitikt. O kai kartu mudvi būsim, – Bėgsim į Latvijos pusę. Latviškai ten mus prakalbins Pievų vaikai baltagalviai. Ten pasitiks mus broliukai Šelmiai linksmi upeliukai. Visą jų mėlyną būrį Nešim į Baltijos jūrą. Skambančiais slėniais, žaliuojančiais vingiais Bėgsim, skubėsim – bus didelis balius! Baltijos jūroj tik tesusitinka Visos lietuvės upelės... JUODĄ NAKTĮ... Kur šią naktį žiburys Iš namų išėjo? Kas ten beldžias į duris – Ar vėlė, ar vėjas? Aš bijau atidaryti, Palendu po šluota. Neatjoja dėdė Rytas – Gal jis areštuotas? O kieme šešėlių balius, Raganų medžioklė. Slepiasi mėnulis žalias, Renkasi vaiduokliai. Žalios kojos, žalios rankos – Tai baisi minia! Vienas be akių pro langą Vėpso į mane. Kitas neprašytas svečias Be galvos galvoja. Ten, kampe, be rankų trečias Taikos čiupt už kojos. Keturiese neša karstą, O penktasis – dalgį. Šeštas be dantų prie vartų Jau septintą valgo. Nemanykit, aš neverksiu, Lovoj nepaklysiu! Susikaupsiu, atsimerksiu – Nieko nematysiu. SAPNAS SU AUSTRALIJA Tai sapnas, auštant rytui... Pragręžęs skylę žemėj, Aš įlindau į vidų Sakytum į kišenę. Lendu ir galo nėr... (O kvailas sapnas tęsias). Nei valgęs anei gėręs Ir vis labiau kvailesnis Rėplioju, kol paliegęs, Gimtus namus pamiršęs, Štai išlendu kaip sliekas Į saulėtą paviršių. Matau: maži vaikeliai Žemyn galvom bėgioja, O pievos ir takeliai Vyniojas jiems ant kojų. Bet aš juk vaikas Šiaurės Ir šitaip nemokėjau, Tad vos išlindęs kiaurai Žemyn ir nubildėjau... Ant kilimėlio žaliojo Linksmai kengūros juokės: – Jei negimei Australijoj Tai Lietuvą sapnuoki. KAS UŽVIS GERIAUSIA Danguje ganiau aš baltus žirgus, Žemėje ieškojau, ko nebūna. Vasaros man kūlė baltus žirnius, Ogi žiemos vežė į malūnus. Baltos dienos malė baltus miltus Tarp tėvelių rankų pamažu. Ir gyvenimas byrėjo šiltas Į metus tarytum į maišus. Saulė virė, mėnesėlis kepė, Vakaras varvėjo kaip medus. Rytas rūką tartum sviestą tepė, – Tai vaikų gyvenimas gardus. Aušo man tada rytai it šventės, Kažin kur toli perkūnai trankės. Ir patiko man mažam gyventi Tarp šiltų šiltų tėvelių rankų. TEN, BE MANĘS Ten valgė ir gėrė, ten šoko ir juokės, Ten skraidė linksmi it plaštakės lėktuvai, Ten strazdas giedojo, kvatojo apuokas, Ten buvo gerai, tik manęs ten nebuvo. Ten žiedo paparčio ieškojo per naktį, Ir laužą kūreno tenai marių žuvys, Vartus atrakino kvailys Petro raktais Į Pasaką seną... Manęs tik nebuvo. Vynu ir pyragais vaišino Karalius, O du juokdariai malė juoką liežuviais, Ir muzika grojo, ir buvo ten balius, Ir laukė princesė... Manęs tik nebuvo. Lyg nuotraukoj – ten – savo vaikišką veidą Išvydau staiga aš nuo Liepų kalnelio... Beldžiaus į vartus, tik manęs neįleido Pliušiniai meškiukai, mediniai žirgeliai... Į DIDELĮ IR AUKŠTĄ KELIĄ!.. Po žydinčia vyšnios šaka Klausiausi sparnuotojo būrio. Šnekėjosi ten pakuždom kažin ką Apie Viduržemio jūrą... ... Kad jūroje marios vandens, O mariose aibės piratų!.. Kad kilsim, sulaukę rudens, Į didelį kelią, į platų!.. Kad tam kelyje tiek pavojų! – Bet viską įveikt lemta ryžtui... Ir smarkiai, o smarkiai sparneliais plasnojo Pulkas margų peteliškių... KIAURAS RUDUO Šiemet prakiuro Ruduo – Skęsta kaip laivas Žemelė. Teka ir teka vanduo – Sprunka krantan išsigandus upelė. Tartum sušlapus katė Glaudžias prie židinio Rytas... Kas gi galėtų padėt Dangų vaikams sutaisyti? Niekas manęs neišmokė Amato šito, bičiuliai... Kur gauti kopėčias tokias? Kur tokius ilgus gaut siūlus?.. Bet – pažiūrėk! – atžygiuoja Linksmas santechnikas Gruodis – Snaigėm baltom užklijuoja Varvančius Lapkričio puodus. PUSLAPIS IŠ VASAROS KNYGOS Kas tenai prie marių vandenų Vienas anei pjauna, anei sėja?.. – Pamirštas rugpjūčio traukinių, Pasiklydęs Vėjas vaikštinėja. Šaltame rugsėjo vandeny Skęsta šiltos dienos vasarinės. Pasakyk man, kaip tu gyveni, Ko tu ieškai tuščiuose arimuos? Po vėsia nuvytusia žole Vabalų darbeliai išbarstyti... Balto lauko juodame gale Visos tavo dienos surašytos. Atsisėsim dviese prie vandens, Ką girdėsim, nieko neklausysim – Tamsią dieną drumzlino rudens Šviesią žalią vasarą skaitysim... TIK VĖJO GŪSIS Kaip knygelė – toks spalvotas rytas! O rytoj gal tokio nebebus... Kaip akimirksnį pagauti šitą? – Nepagausi niekad vėjo gūsio... Ak, kaip gieda vyturėlis mažas Rytmečio aušros auksinėj pusėj!.. Kaip pagaut man tą giesmelę gražią? – Nepagausi niekad vėjo gūsio... Nuotrauka pageltus... Pienių laukas... Ir vaikelis basas – per laukus... Kaip surast tą dieną žaliaplaukę? – Tai tik vėjo gūsis... Vėjo gūsis... TOLI NUO PAUKŠČIŲ ... Ir kada vieną rytą jis sunkiai susirgo Žila Senatve, Ir suprato, jog jau niekada neskraidys, Niekada neskraidys, Niekada... Sugalvojo tada jis numirti. Ir pradėjo jis mirti, kai rytmečio paukščiai giedojo, Kai skleidėsi gėlės, Upeliai tolyn pasileido, Čiauškėdami ryto niekus... O leidžiantis saulei, jau buvo beveik nebegyvas... Ir visko tada jam pagailo: Kojelių bėgimo, Rankelių nešimo, Akelių švietimo, Širdelės plakimo... Ir šitaip jisai atsiduso: Vis toliau nuo savęs pabundu, Laikas – pro šalį kaip Nemunas. Vis labiau aš nebesuprantu Vaikų ir paukščių gyvenimo. Taip garsiai jie vasarą čiauška, Taip smarkiai bėgioja ir skraido, – Ką reiškia, visai pamiršau aš, Tas lėkimas... Tos skambančios gaidos... Tai kaip man dabar begyvent Gyvenimą didelį, gražų? Ir kaip aš galėjau pasent? Nė kiek nebebūti mažas? Ir kam gi reikėjo taip bėgt? Kasdien lenktyniauti su vėju... Skubėjau... O ko gi skubėt Reikėjo, kai viską turėjau? Kurgi aš mažas, kokiam kelyje? – Žiūriu lyg į šulinį gilų – Dainuoja kažkas manyje Taip graudžiai, taip tyliai: – Kodėl jūs užaugote, mano rankelės? Kodėl jūs užaugote, mano kojelės? Kodėl tu užaugai taip greitai, Mirtele, – Dalgį tau išplakė mano širdelė... Rytą vėl paukščiai giedojo, Skleidėsi gėlės, Upeliai tolyn pasileido... Ir tas, kurs dainavo, Pakilo į dangų – O tas, kurs tylėjo, – Į žemę... NIEKŲ DAINELĖ Kai sėdėjau aš ant smėlio, Praeitin žiūrėdamas – Tai pravirko Debesėlis, Šitokio gailėdamas. Kai pravirko Debesėlis, Užsimerkė Rytas, – Kur sėdėjau, ten ant smėlio Ašara nukrito. Ir iškrito Ašara Smėlio kopų tyruos Žydrą – bet ne ežerą Žalią – bet ne girią. Nuėjau aš – ne į girią, Įbridau – ne ežeran... Anei medžių, anei kirų, Tik dainelė – man... PASIKALBĖJIMAS SU BANGINIU Kur siūbuoja vandenynas, – Supas ant bangos Banginis. Saulė spindi, lietūs lyja, Supas ir paskęst nebijo. O jei skęstum – kas ištrauktų? Jei susirgtum – ką prišauktum? Kas ligoninėn guldytų? Kas tave slaugytų? Tiek vandens aplinkui plyti, O Banginis toks mažytis... Vandenyno vidury Ar namus, sakyk, turi? – Neturiu, ir man nereikia, Kol nesirgsiu – būsiu sveikas, Kol kvėpuosiu – neuždusiu Kol nemirsiu – gyvas būsiu. Niekam nieko nepavydžiu: Nei žuvėdroms balto skrydžio, Nei laivams triukšmingų uostų... Tik nepilk naftos tu! Nei alyvos, nei benzino Nevartoja joks banginis, Ir mazuto nevartoja Netgi aštuonkojis... Televizoriaus nežiūrim, Jokio laikrodžio neturim – Vidury beribės jūros Gal ir stinga mums kultūros, Mat kai esame išalkę, Ką pačiumpam, tą suvalgom, Bet jei kam pietų pritrūko – Nelipam į krantą žmogeliukų. Jei už borto kurs iškrito, Tai praryjam vieną, kitą... Tik nesūdom vandenyne, Žiemai nerauginam. Estą, latvį ir lietuvį Mėgsta visos marių žuvys. Bolševiką ir arabą – Tik nevėkšlos krabai. Elegantiškas prancūzas – Baisiai mėgstamas medūzų... Na, o man nerūpi žmonės – Mėgstu aš planktoną – Štai jų būrį pamačiau Ir keliauju pusryčiaut... Jei kada aplink pasaulį plauksi, Tai paskambink. Golfo pusėj lauksiu. KĖDĖ, STALAS, KOVAS IR EILĖRAŠTIS Kėdė turi keturias kojas... Stalas yra apvalus... Sėdžiu prie stalo – rimuoju Kėdę su šituo stalu. Bet! Ką gali parašyti Apie tą kėdę, tą stalą?.. – Stovi už lango nušvitęs Kovas ir inkilą kala. Išmetu kėdę pro langą – Stalas plačiai išsižioja... Sprunka šalin nusigandęs Eilėraštis dvylikakojis... VASARA Miega mokykloj varpeliai, Sūnūs paskendusio Varpo. Skamba padangėj paukšteliai – Mėlyną audeklą karpo. Stoviu nuo vasaros žalias Aš ant aukščiausios kalvos – Visą, o visą birželį Mokysiuos paukščių kalbos. O vidur liepos dienų Aš atsisėsiu prie Nemuno – Mokysiuos iš vandenų Didelio, ilgo gyvenimo. Ir vakarais pievoj šoksiu Nieką kartu su drugiais... Na, o rugpjūty išmoksiu Mirti, kaip miršta rugiai... PIRMADIENIS Pareina jis, kur buvęs, kur nebuvęs, Per kiemą, aukso dulkių pribarstytą. Nubunda jo kareiviai – žadintuvai, Sargyboj miegamuosiuos išstatyti. Ir vedasi mus į gatves už rankų, Ir už stalų, už rankraščių sodina, Sodina į kalėjimus ir tankus Ir pareigom kaip raktais užrakina. Paduoda kiekvienam darbų maišelį – Kas pustuštį, kas baisiai sunkų ima. O pagiry pabirę kaip kankorėžiai vaikeliai – Po margą skrynią saulėtų žaidimų... O vakarėjant surenka, apžiūri, Kas pridaryta, prižaista per dieną. Dėkoja ir palydi ligi durų, Kur Vakaras, Sapnai ir Vakarienė. Ir Vakarienė atneša arbatos, O Vakaras – žinias vakarines, Ir po pagalve tyliai tartum katės Sapnai užsnūsta, laukdami tavęs. Pavargo rankos ir pavargo kojos, Ir mintys nori miego tartum vaikas... Pirmadienis žvaigždėta skarele iš tolo moja – Sudievu... Grįšiu lygiai po savaitės... VAKAR, PER LAUKUS Vakaras buvo taikus, Vėjas nuo Baltijos pūtė. Dyžiau per griežčių laukus Tartum žemaitis Kukutis. Traktorius girtas pro šalį, Kažką sau po nosim burbėdamas, Tempėsi smuklėn Plūgelį Nepilnametį (Begėdis!). Knarkė po lapais Akėčios, Lietuvą apsikabinusios, – Aš apsakyt nemokėčiau, Kaip man suspaudė krūtinę! Apie draugystę tautų Plėšė dainas „Belorusas“... Avinas skaitė „Metus“ – Baisiai giliai atsiduso. Kalne sukritę Rugiai Drumzliną skystimą varė... Ir tik Kombainas smagiai Veržės pirmyn lyg po karo. Veržės, kol veržlės nukrito Ten, ant bevardės kalvos... Aš palikau tuos laukus. Aušo rytas Lietuvoj, netoli Lietuvos... BALADĖ APIE ŽUVUSIUS Sykį Pjautuvas keliu keliavo – Ką sutikęs pjovė ir dainavo: – Ei, pirmyn, vergai nužemintieji! – Eidamas pirmyn, atgal jis ėjo. Kai toli pirmyn atgal nuėjo, Tai į kairę jis pasižiūrėjo, Mato: šalia kelio Kūjis kala, Kala, kala ir nukalt negali. Pjautuvas kvatojo susirietęs: – Tai, sakyk, ir kvailas, kad ir kietas! Ne noragą kalk, o – per makaulę, Kad šviesesnis būtų šis pasaulis. Klausės kietas Kūjis geležinis Ir iš gėdos skaisčiai raudonavo. Pjautuvą kaip brolį apkabino, Ir abu karštai pasibučiavo. Ant nekalto balto užsimojo – Į pakalnę Rytas nusirito... O kai uždainavo, užgiedojo – Užsičiaupė paukščiai ir paukštytės. Ir patraukė jie abu į kelią – Aplink žemę keturis kartus: Pjovė Pjautuvas, o Kūjis kalė Mano tėvo vaikiškus metus. Susitikę Amžinąją Plunksną – Pritrenkė, o rašalą išgėrė Ir, nugriuvę dilgėlių paunksmėj, Susapnavo sapną apie Gėrį. Gėris buvo tartum Brisiaus galas, Tartum šimtas butelių ir lova... Ir pamiršo Kūjis, ką nukalęs, Pjautuvas pamiršo, ką papjovęs. Sąmanom apžėlė Kūjo šonai, Surūdijo Pjautuvas po žemėm... Vidur lauko, po žvaigžde raudona, Guli ir sapnuoja sapną seną: Eina jiedu tam sapne pirmyn vis Ir atgal nueina, nulinguoja... Iš laukų parbėgęs Gediminas Sakė: šiandien ten rugiai žaliuoja... PASAKĖLĖ MIKUI Jeigu būsi tu išdykęs, Kulsi, kas mažiukas, – Tai turbūt užaugęs, Mikai, Būsi Politrukas. Jeigu būsi niekam tikęs, Jeigu draugą skųsi, – Tai turbūt užaugęs, Mikai, Zampolitas būsi. – Kas tas politzampolitas? – Mikas klausinėja. – Tas ir kitas – parazitas, Augalų kenkėjas. Kas tik žydi, kas tik skleidžias, Tą prie sienos stato – Anei kam jie augti leidžia, Anei auga patys. – Ko jiems reikia, ką jie veikia? – Eina jie į priekį. Šaudo, spjaudo, kulkas gaudo – Priekio nepasiekia... Zampolitas – Politrukas Eina rytui švintant: Vienas – striukas, kitas – bukas, Bet abu protingi. Zampolitas – Politrukas Varosi prieš vėją Šleivą kreivą žmogeliuką, Tą, kurs arė, sėjo. Ką padarė tas žmogelis? – Nieko, sakom, nieko! – Jis stovėjo šalia kelio, Einantiems į Priekį. Vienas kelias – kelio galas, Kito prieky – karstas. Zampolitas kaulus mala, Politrukas – barsto. Du keliai per kaulų krūvas, Ašarėlių nemunus... Bet kažkur juk trečias buvo, Tas, kur per gyvenimą!.. Užkapojo varnos tokį – Dilgėlės keroja... Peterburge mušė žmogų Tūkstantis herojų. Ir visi varpai tylėjo – Stūgavo trimitai. Kvailas turguje šnekėjo – Aušta Naujas Rytas! Ir išaušo, ir išaušo (Kvailas turi proto!) Stovi štai su šautuvu Aklas ir kuprotas. O iš vamzdžio dūmai rūksta – Tai gražu lavonams! O pro vamzdį Politrukas Žiūri Lietuvon. Šleivas kreivas žmogeliukas Eina lauko arti. Ir supranta Politrukas: Reikia jį pakarti! Bet už ką – jis nesupranta – Tas žmogelis – kybo! Zampolitas krapšto sprandą: – Tai gal už teisybę... Skrenda peršautas vėjelis Virš tuščių laukų – O žmogeliai kaip varpeliai Supas ant šakų... Užsimerkti tu gali, Bet kad būna, Mikai, – Ir ne – Pasakų šaly, Ir ne – Kitą Sykį... ZAMPOLITO NUOTYKIAI MĖNULYJE Kūjo brolis Zampolitas, Baigęs Žemėj darbus, Tarė: metas padaryti Ir Mėnuly tvarką. Danguje ir ant kepurės Skaisčiai žvaigždės žiba – Ir Mėnulyje juk turi Būt valdžia Tarybų! Susikaupęs į stiklinę Tuoj įsipila degtinės, Užsimoja, suvartoja – Triskart pakartoja. Į žiemos laukus išėjęs, Smarkiai papučia prieš vėją – Taip mokino Politrukas, Pjautuvo anūkas. O Mėnulis netoli – Šiandien geras oras – Areštuoti jį gali, Jei tik kyla noras! Noras kyla kaip garai, – Išsitraukęs kuolą, Garsiai rėkdamas „ura!“ Eketėn jis puola... ... Buvo šaukštai po pietų, Keturios po šūvio – Zampolitas po ledu Gaudė aukso žuvį. TANKAS Tartum ainis riterių šarvuotų, Dairos nuo žaliuojančios kalvos. Pjautuvu ir kūju nukryžiuotas – Ko tu ieškai žemėj Lietuvos? Kur šią juodą naktį tu rėpliosi? – Stabtelėja, suriaumoja tingiai, Kraipo, uostinėja ilga nosim – Viskas Lietuvoj jam nepatinka. Nepatinka jam laukai ir kalvos, Palaidi strazdai, beržų ošimas... Kad vaikeliai su paukšteliais kalbas, Kad žibutė skleidžias be leidimo. Nepatinka jam daina Birutės, Paupy drugelių gegužinė – O tai linksma, tai smagu jam būtų Ją sutrypti vikšrais geležiniais!.. Užropot į Gedimino kalną Jis labai norėtų, bet negali, – Ten – saulelė – vėliava trispalvė, Kaip mama apglėbus mažą šalį... EKSKAVATORIUS Tai ir būtų nuostabus kaimynas!.. Pats nevalgo, o visus vaišina. Samčiu baisiai draugiškai mosuoja – Sunkvežimiai sotūs išvažiuoja. Jeigu būčiau Sunkvežimiu gimęs, Pasikviesčiau jį į degalinę, Tartum tikrą brolį apkabinčiau – Kibiru benzino pavaišinčiau. Nuo benzino, aišku, prie mazuto, O paskui – draugų ieškot į miestą! Užriaumotume tarytum liūtai, Net Žibintas gatvėj susiriestų. – Ei, pirmyn, bičiuli, kelią rodyk! – Kelias pats kartu žygiuoja tiltu... Net policininkas, kirvio brolis, Kaip arbatinukas ima švilpti. Pasičiupę gatvėj „Volgą“ dailią – Palangon! Prie jūros gintarinės!.. ... Bet nesu aš Sunkvežimis, gaila, Ir prie stalo rymau nusiminęs... KEISTAS ŠAUKŠTAS Grybų gatvė. Trečias aukštas. Septyniolikta laiptinė... Ten kadais tarnavo Šaukštas, Stalo gvardijos eilinis. Jis svajojo tapti Samčiu – Samtis puodo kapitonas – Ak, sakiau ne sykį jam aš: Pasigydyk, Jonai! Nesiklausė išmintingų Mano žodžių Jonas Šaukštas Ir į stalčiaus brolius linkęs Buvo jis žiūrėt iš aukšto. Štai ant iešmo kalakutas Kažin ką sau burbuliuoja, Čiulba peiliai ir šakutės, Ir kėdė artyn rėplioja. Puodo dangtis pasikėlęs – Kaip tribūnos, puodas verda – Raudonieji burokėliai Susirinko į koncertą. Bulvės šoka be sijonų, Linksmo garo pilnas butas, Ir tik vienas šaukštas Jonas Drybso pasipūtęs. Šaukia: šaukštu aš nebūsiu! Aš pakeisiu savo dalią! O jei žūsiu, o jei žūsiu, Neraudokite prie stalo... Naktį baisią, naktį juodą, Kai ant stogo katės kniaukė, Užsimerkęs šoko puodan – Nieks nebeištraukė. ŠVIRKŠTAS Guli švirkštas ant staliuko – Gal jis mąsto, ką daryt? Lyg išdykėliui ožiukui Baisiai norisi badyt. Vakar tai smagiai darbavos! – Procedūriniame skyriuj Jis mane, brolelį tavo, Puolė it plėšikas girių. Veną lyg upelę radęs Tuoj – tik pūkšt! – ir pasinėrė... Vazonėly gėlės matė, Kaip jis šiltą kraują gėrė. Kaip jis siurbė tartum uodas... – Bet ne kraugerys aš, ponai! – Su Mirtim štai miega Jonas – Jam aš kraują atiduodu. Ir gyvybė – rausvos burės – Kraujo upeliu atplaukia. O Mirtis į šalį traukias – Slepiasi už durų. Žemėj mes visi broleliai – Upeliu pasidalinkim Ir Gyvybę kaip gėlelę Nuo Rudens apginkim. ATSIDŪSĖJIMAS Gražios, negražios, malonios ir ne Dienos – kaip žmonės – tolyn pro mane. Aidas triukšmingų jų žingsnių Vakaro sutemoj dingsta... Kokiu keliu jūs keliaujat? Kas jus gyvena iš naujo? Kur gi ta pieva, tas laukas, tas kelias? Kur jūsų paukščiai, vaikai ir drugeliai? Ką jūs išėjusios veikiat? Ten, vakaruos, ko jums reikia? Ar jums nakty netamsu? Ar tamsoje nebaisu? Naktys – kaip juodvarnių pulkas, Naktys – klastingos, kaip kulkos... Jūs susikurkite linksmą ugnelę, Sau pasišvieskite kelią. Aš ugnele ta ir sau pasišviesiu, Prie kelio į Vakar šią naktį budėsiu, Ant samanų gulsiuos, rūkais užsiklosiu – Nieko visai negalvosiu... ...Beldžiasi Rytas kas rytą, Parveda Dieną vis kitą... Gražios, negražios, malonios ir ne – Visos praeis pro mane... PAPRASTA DAINELĖ Vienas sau žingsniuoju – Į kurią gi pusę? Anei negalvoju, Kur šią naktį būsiu. Aidą mano žingsnių Sutemose lydi Skambanti lakštingala, Vasaroj paklydus. Tai lydėk, paukštele, – Dar nesiilsėsiu. Kiek nueisiu kelio – Tiek jo ir turėsiu. O kai būsiu žilas Kaulelių maišelis – Suskaičiuok, kiek mylių Aš turėsiu kelio! Vienam gale kelio Kaulelius paklosiu, O kitu galvelę Žilą užsiklosiu. Nuo Pušų kalnelio Tai toli matysiu, Ilgą ilgą kelią Neilgai skaitysiu... TIK AIDAS... Durų skambutis vis tyli, Tie, kas išėjo, negrįžo. Rūkas, per naktį pražilęs, Sėlina pro lango kryžių. Skuba laukais kelias pilkas, Vedasi rūškaną dieną... Smaugia tarytumei kilpa Keturios kambario sienos. Eikim į didelį lauką, Sėskim prie upės, ant smėlio, Pasiklausykim, ką šaukia Miškas balsu gegužėlės. Gal šaukia jis tavo vardą – Tu negirdi, negirdi jo... Pamirštas vaikiškas kardas Molio žemelėj rūdija... Švelniai tau galvą paglostau, – Kur tavo žirgas medinis? Kaip tu, vaikeli, išjosi Ginti brangiosios Tėvynės? Ten, kur bėgiojai per vasaras Po žoleles ir žolynus, Upės išdžiūsta kaip ašaros, Žemėj užmiega šaltiniai... Žvelk į netolimą krantą – Kaip ten rikiuojasi Dienos! Aukštos ir sunkios tarytum Keturios kambario sienos. O užu šilo – tenai Kitos nubėga kvatodamos, Kai gyvenai, gyvenai, Kad gyveni negalvodamas. Bėk, pasivykime jas, – Šaukia dar jos tavo vardą. Reikia, ak, reikia surast Pamestą vaikišką kardą!.. ...Tu atsigręši atgal – Kas ten šaipytis išdrįsta! Kas tu?.. – Aš niekas... Tik aidas... O gal Tavo Vaikystė... LAPAI LAPUVOJ Kur yra jis – nežinai? – Gal čionai, o gal tenai! Lapą tik atversk, ir va: Lapų kraštas – Lapuva. Lapuvoj – oi! – lapai būna Lapiški labiausiai: Šitas – lapas, tas – lapūnas, O anas – lapausis. Vienas – lapt! – aukštyn lapuoja, Kits iš paskos lapatuoja, Trečias virsta – lapatai! O ketvirto – nematai. O ketvirtas – tai mažiukas Striukas bukas lapatukas: Visko jam pasauly gaila – Remontuoja kvailį. Remontuoja: cingu lingu... Baigia: strykt kvailys protingas – Visą dieną lapatuoja, Lapiškai dainuoja: – Aš kvailiukas, vaikas lapų, Lapatuoju – lapu tapu... Kur aš nukeliausiu, Nakvynėlę gausiu?.. ... O viršūnėj kraipo ūsus Lapų lapas Laperuzas – Lapitonų lapitonas, Nuo rudens geltonas. Ogi ten – pažvelk – kad sukas Lapai, lapės ir lapiukai!.. Paskutinis nebespėja – Drybso nulapėjęs. O! Kiek lapų Lapuvoj Lapiškai lapuoja! Gal tau reikia? Prašom. Tuoj Šimtą atlapuoju. BANDYMAI PARAŠYTI EILĖRAŠTĮ APIE VARŠKĘ Norėčiau parašyti apie varškę Eilėraštį. Bet ką gi man rašyti? Žodžiai kaip sudžiūvę žirniai barška Ir nenori gultis viens prie kito. Ak, brangieji, aš ir nežinau, Ar tos eilės būtų reikalingos? Gal varškė net nepatinka tau? Gal kvaila atrodo? Gal juokinga? Žiūriu į varškę, gulinčią ant stalo, – Šitaip kankinuosi visą rytą. Kaipgi jos gyvenimą išbalusį Man juodom raidelėm aprašyti? Kad jinai nepanaši į žuvį?.. Kad rašyt nemoka nei kalbėti?.. Kišam kartais ją į šaldytuvą Ar padarom pusgalvį varškėtį. Ne princesė ji. Varškė, ir tiek, O žiūrėk, kiek reikia pastangų Aprašyti! Pavargau, kaip niekad – Suvalgau ir eilėraštį baigiu. NE VISI SUPRANTA GERĄ MUZIKĄ Ramanauskas gero būdo, Nusipirko Vilniuj dūdą... Tai Svetainė ir Virtuvė barės!.. Miegamasis iš namų išvarė... Paklausykit, ką toliau jis darė: Į Pasaulį pažiūrėjęs, Anei valgęs, anei gėręs Prie upelio iš pat ryto Ėmė pūsti dūdą šitą. Pučia pučia: do–re–minus – Sprunka varna sunerimus. Pučia: fa sol la si do – Slepias upėje vanduo. Do diez: parpuola Vėjas, Debesys išbalę skrieja, Ir Lėktuvai nusigandę Byra iš padangių. Si bemol: Perkūnas bilda, Verkia žuvys, griūva Tiltas. Si si si: Lietus pravirksta, Kaminas nuvirsta. Griūva ąžuolas kaip grybas, Miestas į padangę skrieja, Skrieja dūdon įsikibęs Ir patsai pūtėjas. Aplink žemę – tris kartus, Aplink saulę – kartą. Vilniuj pameta batus, O Mėnuly – švarką. – Į slėptuvę! – šaukia Žiogas, – Seserys ir broliai!.. – Kaip gerai, kad aš nemoku Do re mi fa sol... KAS IŠ KO IŠAUGA? Tu tik pažiūrėk, vaikeli, Kas ten daros prie upelio! – Murzini kaip irokėzai Muša varlę trys vaikėzai. Iš mušeikų – kaip jūs manot, Kas išauga? – Chuliganai! – O iš chuliganų, Mikai, Kas išauga? – Bolševikai! – Kas, o kas iš bolševiko? – Niekur niekad nieko, Mikai, Bolševikas kur tupėjo, – Šiukšlių krūvą žarsto vėjas... JEI NĖRA, TAI NĖRA Jei kambary nėra kėdės – Tai nieks ant jos ir nesėdės. Jei kambary nėra nė stalo – Ant jo nieks nestatys bokalo. Jei kambary nėra ir lubų – Neklaidžios musė ten nutūpus. Jei kambary nėra net sienos – Neatsirems į ją nė vienas. Jei kambary nėra grindų – Ant jų kreida nepieši tu. O jei be durų kambarys – Tai nepabels nieks į duris. Jei kambary nėra žmogaus – Tai nieks su juo ir nedraugaus. O jeigu kambario išvis nėra – Tai reiškia: nieks jo niekad ir neras. AR JŪS ŽINOT TĄ DAINELĘ? Ar jūs žinot tą dainelę Apie katiną ir pelę? Ta pelytė šmurkšt... Gana! Čia visai kita daina. Aš dainuosiu jums dainelę, Kaip kačiuką vijos pelės. Tas kačiukas strykt berželin – Dairosi žaliom akelėm. Dairos, akeles išplėtęs, O berželis tartum skėtis, Nors ir pradeda lynoti, – Galima ilgai tūnoti. Bet pelytė, nepavijus (Būt pavijus – tai prarijus! O! Tai būtų buvus puota, Ir dainelė sudainuota!..) – Ei, čionai! – Sesutę šaukia, Atkulniuoja ta per lauką – Nešas geležies kirvelį Ir olandišką sūrelį. Bam! – kirvelį pagalanda, Ham! – sūrelio atsikanda, Iš pakalnės užsimoja – Kirs berželiui koją. Kniaukia katinas berželiui: – Leiskis kuo greičiau į kelią Pro Molėtus į Paberžę – Ten, girdėjau, gerbia beržus. Beržas leidžiasi į Rytus – Dvi pelytės šoka vytis, Ant šakų strazdai dainuoja, O kačiukas diriguoja: – Ar jūs žinot tą dainelę, Kaip kačiuką vijos pelės... Tas kačiukas strykt berželin, Tas berželis šmurkšt miškelin, Tas miškelis... Ką miškelis? – Skėsteli žaliom durelėm, Spragteli mažom spynelėm – Ir baigta dainelė... PASAKĖLĖ APIE ASILĖLĮ Ei! Šen skubėkit, lėlės, Klausykit žodžių mano! Gyveno asilėlis Miestely Buridano. Jis valgė košę ryžių – Nelikdavo vaikams. Ir buvo pasiryžęs, Tik nežinojo – kam? Mylėjo žodį „Negaliu“, Nemėgo Durų rakto. Ir šaškėm lošė su stalu Kiekvieną Dienąnaktį. Išlošęs žodį „Tinginys“, Dalydavos su Sviestu... Toksai nerūpestingas jis Lyg debesys virš miesto. Bet vieną sykį po stalu, Pralošęs Stalui koją, Apkūlė žodį Negaliu, Per ausį Košei plojo. Sumušęs skaudžiai Sviestą, Į dangų pažiūrėjęs, Iš Buridano Miesto Į Vakarus išėjo. Taip greitai tartum žodis „lauk!“ Taip tyliai tartum sniegas... Nematė Niekas jo daugiau, Ir jis nematė Nieko... ŽODŽIO MIRTIS Šitą naktį mirė žodis Snarglius, Įžeidimų armijos eilinis. Ankstų rytą, pasikinkęs arklius, Vežė jį bičiuliai į Žodyną. Vežė Vėpla, Pienburnis ir Chamas, O iš paskos bėgo trys Žiopliai... Pakelėj stovėjo medžiai ramūs, Ir suglumę šliaužiojo ropliai. Ten Žaltys Gyvatės klausinėjo: – Gal išveš taip kada nors ir mus? Žalčiu pavadintas, aš girdėjau, Įsižeidęs keliasi Žmogus. Bet ar kaltas aš, jei Žmogui šauna Ne Žmogum bičiulį pavadint? Jei Žmogus mane žodžiu išspjauna, Taikydamas artimo širdin?.. – Neišveš, – Gyvatė nuramino, – Man bobutė aiškino, menu – Mes, Miškinio armijos eiliniai, Mus apgins Miškinis nuo žmonių... BŪTASIS DAŽNINIS RUDUO Pagelto prie vieškelio klevas, Nuščiuvo upely vanduo... Į Lietuvą vėl atkeliavo Būtasis dažninis Ruduo. Ant kamino nutūpė Vėjas, Prisėdo Lietus ant akmens... Pareina ganyklom rugsėjo Banda ir Dainelė piemens. Parbėga iš lauko Bulvelės, Išbėga Rugiai į laukus. Sustoja prie vartų Takelis – Šaukia mokyklon vaikus. Voratinkliai draikos be vėjo, Ežys neša laiškus geltonus... Pažįstamas, mielas rugsėjis – Lapas iš knygos Maironio... SPINDULĖLIAI SESELEI Nubundu aš vieną šaltą žiemą, – Lyg į veidrodį žvelgiu į rytą, – O po visą baltą mano kiemą Aukso spindulėlių pribarstyta. Visas mano kiemas mirgu mirga, Kraipo galvas vėjavaikės lėlės. Aš išjosiu ant medinio žirgo – Prisirinksiu maišą spindulėlių. Ir mažytei sergančiai seselei Dovanosiu tartum ryto dangų – Kad Liga, kur slapstosi širdelėj, Šoktų išsigandusi pro langą. Kad seselei vėl šypsotųs gėlės, O Liga sugrįžt nebeišdrįstų, Kad visų skaisčiausi spindulėliai Ežerėliuose akių pražystų. Spindulėlių tūkstantis seselei, Ant palangės lėlės šokinėja... Tau atsidėkosiu aš, Saulele, Tūkstantį saulėgrąžų pasėjęs... VAIKYSTĖS DRAUGAMS Kurgi jūs pradingot? Kas dabar jus gano? Kur jūs, stebuklingi, Iš vaikystės mano? Stebuklinga staltiese!.. Stebuklingas kilime!.. Kuom aš nusikaltęs? Ak, už ką nemylimas? Kur šunelis rudas? Kur maža Pelenė, Ta, kur aukso rūbais Skraidė rūmų menėj? Kurgi tu, medinis Žirge juodbėrėli? Kurgi jūs, švininiai Šaunūs kareivėliai?.. ... Staltiesė iširus... Viralo lėkštelė... Į pakrantę irias Elgeta muselė. Kilimas suplyšęs... Pririštas prie stalo, Skristi nesiryžta Į spalvotą šalį. Ir Pelenei šluota Šiandien visas kraitis... Ak, su kuom gi puotoj Šoka karalaitis? Kilpa smaugia Bitę... – Stokite, kareiviai! Atakuot jie bijo Voro tinklą kreivą. Argi jūs negirdit, Kaip jinai kankinas? Kas gi jūsų širdis Karštas užrakino?.. ...Užu rankos vedas Kareivėlis vienas: – Užrakino Metai – Trisdešimt ir Vienas. VAKAR... Visą dieną, visą naktį lyja – Nebegrįš čia vasara daugiau... Tu paklok man lovą šalavijų – Pavargau aš, mama, pavargau... Pavargau aš eit ir nenueiti, Pavargau aš grįžt ir nesugrįžt... Pasakyki, mama, ar tu leidi Man kelius nuo kojų nusirišt?.. Lyja lietūs... Nieko nesakai man, Kloji lovą ir paglostai plaukus... Tik sapne – kažkas – tykus kaip aimana, Kol turi dar kelią, tol keliauk... VASARIO 28-OJI Dangus it kalėjimo sienos... Ūžia lyg vieškeliai, vėjas... Kaip šluota, apžergusi dieną, Pūga tartum ragana skrieja... Karklų kačiukai dar miega – Kas juos pažadins, kas? Bet, pažiūrėk, iš po sniego Stiepias į dangų – kažkas... Nuleidžia Šiaurys savo dūdą... ... Pro purvinas sniego grotas Stiepias maža Žibutė – Kelią Pavasariui rodo... APRAŠYTA ŽEMĖ Ankstų rytą kiek prikrito Tų žiedelių kaip širdelių, – Mano žemė aprašyta Tūkstančiuos baltų laiškelių. Ir laiškanešys Vėjelis Žarsto juos tarytum sniegą: Tas į ežerą – žuvelėms, Tas į dirvą – sliekui. Skaito žuvys ir žuvelės, Ir žuvelių vaikas, Sliekas ir vikrus Takelis Kryžkelėje skaito. Vakarėjant – prie ugnelės, Prie darbelių – rytą... Tai smagu baltuos laiškeliuos Lietuvą skaityti!.. ATVIRUKAS BIRŽELIUI Gegužio diena paskutinė Sukliko gegutės balsu: – Ak, ievos – sudievu, sudievu, beržynai!.. Bet man iškeliaut nebaisu. Sudie... Neberasit rytoj – Aš darbavaus, kiek galėjau: Apsėjau laukus vasarojum, Vyšniom sodely žydėjau. Giedojau paukšteliais prie upės, Siuvau Žemę siūlais lietaus... Dabar tu manaisiais darbais pasirūpink – Viskas palieka čia tau. Augink mano pievų žolynus, Versk pradalgėj juos į šieną, Miegančius brolius septynis Pažadink septintąją dieną. Sode vyšnių uogas sirpinki, Sukalk saulės laukiantiems lieptą, Rugius ir vaikus užauginki, Kad būtų smagu sesei Liepai. Virvytę plukdyki į Ventą, O Ventą – į Baltijos jūrą... Ir perskaityk šį testamentą Šeštą ryto lakštingalų būriui... ŠVENTĖS Būna didelės ir mažos, Būna – neprašytos. Būna kartais tokios gražios Tartum vyšnioms žydint. Būna jos nelyg balionai Tuščios – nesisveikink! Būna, kad nebūna duonos, O vis tiek švęst reikia. Būna jos triukšmingos tartum Vilniaus gatvės rytą. Būna tokios tylios kartais Kaip daina pelytės. Pasitaiko – baisiai ryškios – Slepias dirvoj sliekas... Sudega it peteliškės – Pelenai telieka. Būna girtos kaip statinės – Patvory voliojas... Būna – melsvas žiedas lino – Su savim vilioja. Būna – kaip dulkėti plentai, Kaip surūgęs pienas... ... Man nereikia švenčių – šventos Visos mano dienos... KAD BŪTŲ LINKSMA Nedūsauk, vaikeli, – Koksai nuobodumas!.. Klausyk, ką daryt, – Išnyks jis kaip dūmas: Iš tvarto nudžiauki Plieninę grandinę Ir pačią didžiausiąją Kiemsargę spyną. Ant kojos grandinę Tvirtai užkabink Ir prie radiatoriaus Prisirakink. Pasuk raktą dusyk – Kad būtų linksmiau. Ir švystelk pro langą – Toliau, kuo toliau. Atmink tik: linksmiausia Daryt visa tai, Kai tėveliai išvykę Savaitei kitai... PASAULIO PABAIGA Ten, padangėj, dūmų žuvys Nardo tartum aitvarai. Nosį kalbina Liežuvis: – Ką už dūmų tu matai? Ar matei tu dūmų šokį, Vienus dūmus be ugnies? Ar regėjai Dūmų žmogų, Pakabintą ant vinies? Tupi krosny Dūmų vaikas, Pelenų anūkas – Pirkite už tris kapeikas Dūmų atviruką! Ar jūs mėgstat dūmų spalvą? Puokštę rožių be spalvos? Ak, nuo dūmų skauda galvą? – Reikia vaikščiot be galvos! Ar ugnelę pamaitins kas, Be galvos parėjęs?.. Rūko kaminas Kaminskas – Gaudo dūmus vėjas. Tempia, tempia tartum gumą, Kaip solistas – do re mi... Viskas žemėj virsta dūmais – Dūmai virsta dangumi. VAGIS Jis panašus į durų raktą, Į kirminą, į pilką pelę... Jis išlenda bežvaigždę naktį Iš urvo, iš tamsaus plyšelio. Pro rakto įsliuogia skylutę, Kaip dulkės krinta jis iš niekur. Jis šliaužioja po tavo butą Be garso, tartum dirvoj sliekas. Ak, – ne gyvenimas, ak, vargas! – Paskendęs tamsoje it pelkėj, Jis velka tavo rankų darbus Ir šilumą namų jis velka. Jo artimieji – sūnūs Lapės, Jo draugės – Sutemos vėlyvos... Jo širdyje supiltas kapas – Ten guli paukštis nebegyvas, Kurs berže kitados čiulbėjo: – Aš būsiu kapitonas, mama... Bet baltos burės išplaukė su vėjais... ... Sapne tik kartais dar berželis šlama... LIŪDESYS Iš žodžių kadais pamirštų, Iš sutemų, sapno, iš nieko... Ateina per pirmąjį sniegą Ir nepalieka pėdų... Per žydinčius liepos žolynus, Rudeniu kvepiantį rūką... Iš seno, naivaus atviruko, Vystančių prisiminimų... Krinta su lapais rugsėjo, Vyšnių žiedais krinta tykiai... Kur jo Tėvynė, sakyki? Ko gi jis ieško atėjęs?.. ... Lapuos prie pilkojo kelio Šnara lietus rudeninis – Gal jis neturi Tėvynės... O gal – tai tavo širdelė... MIRTIS Gimė kartu su manim, Ir negaliu jos išimt – Užkaboriuos mano kūno Giliai pasislėpusi tūno. Tu pasislėpti nuo jos negali, Eisi keliu – ir jinai tam kely... Krūpteli naktį širdis – Aš – tavo Mirtis... Miega vidurnaktį butas, Ji tik – nemiga – budi. Ji iš tamsos vadovauja Ligų nusipelniusiai gaujai. Štai į nematomą krantą Leidžiasi Gripų desantas, Pūkšdamas kaip garvežys, Per pasaulį rėplioja Vėžys. Kur? Pas mane? Pas kaimyną?.. Dar mane saugo, dar gina: Darbas – rankas, kojas – kelias, Klausą – rytiniai paukšteliai. Šviesą akių saugo gėlės, Atmintį – protėvių vėlės. Už mano širdį kovoja Vaikiškų knygų herojai. Gina mane, kaip Tėvynę – Traukiasi ligos devynios... Paima Darbas už rankų: eime – Ryto žirgai trypia žolę kieme. Per Lietuvą tartum per širdį Einu ir nešuos savo Mirtį... Kam gi ten skambina varpas toli? – Neklauskit manęs. Aš – kely... GIMIMO DIENA Ten praeity, kurios tu neturi, Mažyte mano, skambanti dukrele, Gyvena žvėrys negeri – geri, Ir dar vyniojas ilgas ilgas kelias. ... Ėjau ir nežinojau, kur esi – Ar tulpės žiede, ar srovėj Virvytės, Ar paukščio giesmėje, ar debesy, Vakarėje migloj, aušrinėj ryto?.. Aš tau nešiau žodžius kalbos gimtosios, Maišelį juoko, kibirėlį ašarų Ir ilgą kelią tartum laumės juostą – O kelias dvelkė žydinčiu pavasariu... Aš keliavau keliu tuo pas tave Su negerais – gerais žvėrim kalbėjaus, O kai radau tave – tu man davei Daugiau, negu aš pats tada turėjau... LINKSMA ŠEIMA Tai, sakyk, linksma šeima – Pila tėtis ir mama. Sukasi ratu taurelė – Pila Uosis ir Berželis. Pila Žilvinas gražuolis – Neberanda, kur jo guolis... Ir Eglutė žaliaplaukė Iš taurelės šauniai maukia. Stebis stalas: kas čia daros? – Skamba taurės kaip gitaros. It pavasarį teliukas Sukas linksmas buteliukas. Ten, kur sukas buteliukas – Sukasi ir seneliukas. Į taurelę ir senelė Tiesia virpančią rankelę. Sukasi ratu taurelė, Sukasi visa trobelė, Stojasi antru galu – Tostą už visus keliu! Kelią tostą – griūva stogas, Pamatai aukštyn pašoka... Ir prasmenga zvimbdama Danguje linksma šeima... RUDENĮ BŪNA LIŪDNA Dienos auksinio Rudens. Sėdi Žiogai prie Vandens, Tyli ant Boružių kelio Vaikiškai žalias smuikelis. Laumžirgis skrenda pro šalį – Baigėsi Vasaros balius... – Ar susitiksim kada? – Gal – kada nors – niekada... Vasara tartum sapnų kambarys Išeina pro žydinčias savo duris... Stovi su irklais Ruduo – Man tik sapnus atiduok... BALTOJI OKUPACIJA Vėjas tartum devyni vilkai Prie namų tai staugia, tai vaitoja, Snaigės leidžiasi – balti pulkai – Visą mano žemę okupuoja. Mano upės šiandien – tartum plentai, Baltos kaip palatos – mano pievos. Siautėja baltieji okupantai, Tyli žaliaakis girių Dievas. Mėnesienoj – baltos mano rankos, Mėnesienoj – juodas lango kryžius... Beldžiasi obels šaka į langą – Iškeliauju, nežinau, ar grįšiu. Kietas ledas surakins man kojas, Užklijuos man lūpas šaltas sniegas... Nieko negirdžiu ir negalvoju, Nieko nematau – aš baltas Niekas. TOKS ŽMOGELIS Kartą gyveno žmogelis – Paprastas, nepasiryžęs, Suodinas voro švarkelis, Dulkių bateliai suplyšę. Pelkėj turėjo trobelę, Vieškely – keturis vėjus, Žilą, barzdotą ožkelę – Ta jo visai nemylėjo. Klausės, ką vėjai dainuoja, Kur lekia paukščiai, žiūrėjo... Nieko jisai nežinojo, Niekur jis vieškeliais ėjo... Brolis aukštajam kalnely, Sesė už mėlynų marių... Vienas bičiulis tik – kelias Vedas kartu, neišvaro... Gimęs netyčia už girių, Taip sau ir šiaip sau pasenęs, Kartą netyčia jis mirė Ir jau daugiau negyveno... MANO SKRAIDYMAI Kai buvau visai mažytis, Aš mokėjau net skraidyti: Strykt iš lovos, švilpt pro langą – Tiesiai į padangę! Na tai kas, kad be sparnelių! – Kregždės vejas, vėjas kelia, Ko neieškau – nerandu – Su draugais skrendu. Su paukšteliais, su drugeliais, Su lapeliais, su pūkeliais – Viršum melsvo upeliuko Mūs ratelis linksmas sukas. Pavydėjo man kregždutės, Kad buvau toksai lengvutis, Tartum tūkstantis balionų – Virš laukų ir klonių. Pasikinkęs ryto vėją, Kur norėjau, ten ir skriejau, Pririnkau nelyg žibučių Tūkstantį zuikučių. Ir ant debesėlio raitas Ten vaikiaus lėktuvą greitą Ne dekoratyvinį – Baisiai reaktyvinį... Bet nors bėgau nuo kalnelio Daug greičiau aš nei takelis, Bėgo dar greičiau per lauką Dienos žaliaplaukės. Bėgo ir nubėgo vienos, Nužydėjo pievoj pienėm, Ir mane pamiršo vėjas, Vėjas Odisėjas. Ir tik kartais dar sapnuojas, Kad padangėmis skrajoju... Nubundu sunkus iš ryto Kaip devynios plytos. MANO BIOGRAFIJA Aš kaime Kovo mėnesį gimiau, Balandžio – jau žąsis kieme ganiau. Gegužio vidury skaičiau knygelę, O palikau tėvų namus Birželį. Vedžiau aš laumę Liepos vidury, Rugpjūtį krykštavo vaikų būrys, Išskrido sūnūs juodvarniais Rugsėjį... O Spalis plaukus man šerkšnu apsėjo... Su lapais Lapkričio mečiau žodžius... Per žiemą snaigėm su savim žaidžiau... Vasaris girdo mėnesienos pienu... Balsu motutės šaukia Kovo mėnuo... EILĖRAŠTIS, PARAŠYTAS PAVASARIO 21-ĄJĄ Žiūriu į seną Kalendoriaus ratą: Balti paveikslai – juodos, tuščios sienos... Kaip gyvenau prieš dvidešimtį metų, Pavasario dvidešimt pirmą dieną? Neatmenu nei vakaro, nei ryto, Neatmenu, kur ėjęs, ką kalbėjęs, Lyg būčiau eilės, dar neparašytos... Lyg būčiau kažin kur toli išėjęs... Ir nieks iš tos dienos manęs nelanko, Šešėlis joks, lyg būčiau aš miegojęs. Neatmena darbelių mano rankos, Neatmena takelių mano kojos. O po žvaigždėm gyvent aš taip svajojau, Kaip dalgis pievoj, ryto rasai žvilgant, Kad liktų žymės kiekvienoj dienoj, Lyg randai veide seno jūrų vilko. Kaip jas įkirst ir kokiu kirveliu, Į kokį akmenį, į kokią sieną, Kad grįžt galėčiau baltu takeliu Aš į kiekvieną nugyventą dieną?.. Takeliai bėga į visus kraštus... Skubėjau aš tolyn, labai skubėjau, Tik gaila, ak, kaip gaila, kad iš tų Dienų aš nieko pasiimt nespėjau! Ant ežero žydras eiles rašiau, O pievoje rašiau romaną žalią. Rašiau ir Vėjo paskaityt prašiau, – O jis išbarstė puslapius – surinkti nebegali... RAIDĖS PABĖGĖLĖS – Tai, sakyk, dabar laikai! – Skundžias knygoj raidės – Tie išdykėliai vaikai Net eilių neskaito! Mirksi mėlynom akelėm Vaikas pūstažandis: – Vakar prarijau knygelę – Šiandien tuščias skrandis! Kam tada, sakyk, skaityti – Te sau skaito vėjas... Valgau šokolado plytą Ir šokoladėju. – Ū! – koksai nedoras vaikas – Urzgia Ū ilgoji. – Traukiam į pasaulį, raidės, Laimės paieškoti! – Kuo greičiausiai pir–pirmyn! – Žengia R į priekį. Už parankių M ir N, P iš paskos bėga. Ritasi storulė O: – Ar begrįšime namo? – Ne! – atšauna N ir E. – Veskitės kartu mane! Ir išeina visos raidės Iš visų knygelių... Joju ant Pieštuko raitas Aš tuščiais lapeliais. Klumpa juodbėris Pieštukas – Metas pailsėti... Pririšu jį prie Klaustuko Ir ant Taško sėduos. TAIP BAIGIAS VAIKYSTĖ Žemės žaliame sąsiuviny Tiek margų žiedelių pribarstyta!.. – Paskaityk man, kaip tu gyveni? – Nebemoku žemės aš skaityti... Ten, dangaus knygelėj mėlynojoj, Vaikos debesėliai vienas kitą... – Paskaityk man, apie ką svajoji? Nebemoku aš dangaus skaityti... Tai ir sėdžiu auštant Paukščių rytui, Ir žiūriu pro nukryžiuotą langą... – Aš temoku raštuose skaityti Apie šitą žemę, šitą dangų... LAKŠTINGALA ZARASUOSE Saulei tekant spindi ryto rasos, Su savim jas Rytas nusineš... O aplinkui – Zarasai ir Vasara, Ir ant karklo – prie upelės – aš. Štai snapelis verias tartum žiedas, Ir giesmelė nuskrenda šilojais – Sakė kregždės, kad gražiai aš giedu, O atrodė man – aš negiedojau... O atrodė man – aš tik tylėjau Apie žolę, rasą, ryto rūką... O atrodė man – aš tik mylėjau Visa tai, kaip seną atviruką. Argi aš mokėčiau apgiedoti Tą pasaulį, kurs aplinkui plyti, Tuos laukų laukus, kalvom kalvotus, Ežerus, linų akim pražydusius? Kaip man apgiedot šį kraštą mielą, – It Vaičaitis dūsauju liūdnai: Šito neišreikš jokia giesmelė, Šitą apsakys vieni jausmai... Bet kalbėjo Sraigė vieną vakarą Prie vartelių Boružei basai: Gražūs Zarasai tarytum Vasara, Vasara graži kaip Zarasai... TURINYS Eilėraštis be lakštingalos Vėjiniai malūnai Saulės zuikutis Vasara su Tomu Sojeriu Liepos naktį... Akių debesėliai Dalykai, kurių niekada nesuprasiu (1) Dalykai, kurių niekada nesuprasiu (2) Tai mūsų pasaulis (1) Tai mūsų pasaulis (2) Maža kelionė per didelį pavasarį Pasakos sugrįžimas Kas tas toks yra? O tas kas toks? Eilėraštis su jonvabaliu Kreivas eilėraštis Vasaros kelias Žiogo sapnas Senelis Norėčiau Dainelė drugelių chorui Dainelė nuvytusioms gėlėms Parėję medžiai Užrašas ant vabalėlio N. kapo Kvailas Kirvelis Liežuvio žodis žodžiams Mažos stotelės Bobutė iš Paryžiaus (1) Bobutė iš Paryžiaus (2) Bobutė iš Paryžiaus (3) Trisdešimt šešios eilutės Žvaigždele mano... Laiškai Pelenė Aklas berniukas Mano seno senelio vakaras Jei turėčiau Žiūrėjimas į rugius Peizažas su beržais Peizažas su lietum ir vėju Juodosios avelės Sielvartinga daina, arba Saugokit savo dienas Kur skuba upelės? Juodą naktį... Sapnas su Australija Kas užvis geriausia Ten, be manęs Į didelį ir aukštą kelią!.. Kiauras ruduo Puslapis iš vasaros knygos Tik vėjo gūsis Toli nuo paukščių Niekų dainelė Pasikalbėjimas su banginiu Kėdė, stalas, kovas ir eilėraštis Vasara Pirmadienis Vakar, per laukus Baladė apie žuvusius Pasakėlė Mikui Zampolito nuotykiai Mėnulyje Tankas Ekskavatorius Keistas šaukštas Švirkštas Atsidūsėjimas Paprasta dainelė Tik aidas... Lapai Lapuvoj Bandymai parašyti eilėraštį apie varškę Ne visi supranta gerą muziką Kas iš ko išauga? Jei nėra, tai nėra Ar jūs žinot tą dainelę? Pasakėlė apie asilėlį Žodžio mirtis Būtasis dažninis ruduo Spindulėliai seselei Vaikystės draugams Vakar... Vasario 28-oji Aprašyta žemė Atvirukas birželiui Šventės Kad būtų linksma Pasaulio pabaiga Vagis Liūdesys Mirtis Gimimo diena Linksma šeima Rudenį būna liūdna Baltoji okupacija Toks žmogelis Mano skraidymai Mano biografija Eilėraštis, parašytas pavasario 21-ąją Raidės pabėgėlės Taip baigias vaikystė Lakštingala Zarasuose