Salomėja Nėris Eglė Žalčių karalienė Poema-pasaka Skaitmeninta iš knygos: Salomėja Nėris. Eglė Žalčių karalienė. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961. ISBN 978-5-430-05911-8 Kūrinys suskaitmenintas vykdant ES struktūrinių fondų remiamą projektą „Pagrindinio ugdymo pirmojo koncentro (5–8 kl.) mokinių esminių kompetencijų ugdymas“, 2012 http://mkp.emokykla.lt/ebiblioteka/ EGLĖ DUODA ŽODĮ... Lenktyniuoja, raitos Bangos ties krantu. – Trys žvejų mergaitės Sukasi ratu. Jas rausvai nudažo Saulė leisdamos. – Krykščia jos ir grąžos Ligi sutemos. – Jau saulelė miršta! Šokim iš vandens! Laumių ilgi pirštai Tuoj bangas kedens. Juosta vandenėlis – Oi nyku, baisu! Laumės undinėlės Griebia už kasų! Šoka vyresnioji Iš bangų smagiai; Šoka ir antroji, Rengiasi skubiai. Eglė tik jauniausia Vandeny dar vis: Baltą veidą prausia, Taškos lyg žuvis. – Egle, nebelaukiam! Einava namo! Slibinai atplaukia, Veizėk, sutemoj – – Gąsdina ją sesės. – Šoka ji staiga Ir kasas šviesiąsias Gręžiasi nuoga. Marškiniais jau velkas, – Klykteli balsu. – Kas? Nejaugi vilkas! Ir visom baisu. Stebisi mergaitės, Žiūri visos trys: Tūno susiraitęs Marškiniuos žaltys. Pagalį vyriausia Tveria į nagus; O žaltys ją klausia – Kalba lyg žmogus: – Gražumu pamesiu, Mušti nereikės – Jeigu tavo sesė Už manęs tekės. Eglė – ta švelnutė, Nuotaka jauna – Ji skirta man būti Mylima žmona. Seserys atšoko: Jo nebišvaryt! Nebėra čia juoko. Kas gi, kas daryt? Vakaras ant lauko, Vakaras visai. – O bangose plauko Kruvini gaisai. – Tu pasižadėki! – Ėmė jos šnekėt. – Pažadai tie – niekis, Tau nereiks tekėt! Tai ne bangos marių Kuždas paslapčiom – Eglė žodį taria Lūpom drebančiom. – O seselės juokias: – Sąlyga gera! Judviem susituokus – Bus graži pora. – Prižada – tekės ji, – Marškinius palik! Pas tėvelį tiesiai Piršlėmis atvyk! Ir žaltys bekojis Dingsta sutemoj. – Seserys kvatojas, Eidamos namo. Eglė net pamiršo: Kas gi betikės, Kad žaltys jai piršos, Kas už jo tekės? PAGROBTA Trečiądien seselės, Broliai devyni Iš laukų pirkelėn Bėgo tekini. – Pažiūrėk, tėveli, Egle, žvelk ir tu, Kas tenai iš kelio Suka į vartus? Landūs neregėti Renkasi svečiai: Vartuos, palei klėtį Rangosi žalčiai. Niekur nematyta, Auksu nulieta, Slibinais kinkyta Rieda karieta. Eglė nusigando: Atmena pati, Kaip žadėjos andai Būt žalčių marti. Kam tada kvatojos? Eglei neramu – Bijo kelti kojos Iš tėvų namų. O žaltys didžiausias Šliaužia pro duris, Mandagiai paklausęs: Gal neišvarys? Jis marčios atvykęs? – Jūra ten gili – – Laukia ten jaunikis Gintaro pily. Laukia karalaitis Nuotakos dailios. – Jam nerūpi kraitis, Jam nereik dalios. Jam pasižadėjus Eglė, jų dukra. Kur ji pasidėjus? Ar čia jos nėra? Klėtyje margojoj Eglė paslėpta. Veidelius vagoja Ašara karšta. – Neraudok, dukrele, Sriūbauti paliauk: Gal nereiks tau kelio Tolimo keliaut. Ar žvejys jau senas Būtų be galvos? Oi, žalčiams jis meną Gudrų sugalvos! Tėvas ją ramina, Glosto petelius Ir apgaut ketina Įkyrius piršlius. Baltą žąsį kelia Aukso vežiman: Vežkitės martelę, Dukružėlę man! Štai per mišką traukia Žalčio karieta, – O gegutė šaukia Tartum apduota. Jie, girdi, vežąsi Ne martelę, ne, – O tik baltą žąsį Aukso vežime. – Ku kū! Jus apgavo Senis apsukrus: Jis dukrelę savo Paslėpė nuo jūs. Ir žalčių vežimas Dunda atgalios. – Jokiais apgavimais Jų nebsuvilios. Atūžia nuo miško Įžeisti žalčiai; Vėl į kiemą pyška Nelaukti svečiai. Eglė tėvą klausia: Kas gi bus dabar? O žalčių vyriausias Į duris: bar bar! Mes ilgiau nelauksim – Eglė dar pas jus! – Pulsim ir išsmaugsim Tėvo galvijus! Pulsim, sudraskysim Jo naujus tinklus, Jei dar vieną sykį Mūsų nepaklus! Šiandien visą sodžių Galim išvaikyt, Jeigu duoto žodžio Eglė nelaikys. Tėvas atsiduso: – Kas gi bedarai? Jei dukrelė jūsų – Vežkitės! Gerai! Veda jiems avelę, Baltą lyg puta – Į karietą kelia; Supas karieta. Nieko nebelaukę Vieškeliu nupyška. O gegutė šaukia Skrendantiems per mišką. – Ku kū, kraivežėliai! Ku kū, apgauti! Jūsų ratuos vėlei Sėdi ne marti. Ku kū, ne martelė Ratuos įkelta! Ku kū! tik avelė, Tik avis balta! Kruvinais liežuviais Švaistos it kardais: – Kas ant kelio – žuvęs! Rangosi žiedais. Kam nelaiko žodžio Uošvis nė marti! Dunda vėl į sodžių, – Vartai užkelti. Triokšt! – vartus išlaužia Ir tvoras naujas. Per kiemelį šliaužia Šnypščianti gauja. Švaistos apie langus, – Beldžias į duris, – Jau ant stogo rangos, – Kaminu įkris. Eglė nusiminus Taria į kitus – Byra sidabrinis Ašarų lietus: – Kam žalčių jums tūžį Kęsti dovanai? Ta dalia dalužė Skirta man vienai! Puoškit mane, sesės, Nuotakos kyku Ir kasas šviesiąsias Pinkit vainiku. Dėkui tau, tėveli, Kad užauginai, Kad valužę valią Man davei jaunai. Sesių raudos lydi Eglę durų link... Ją žalčiai išvydę Pinasi aplink. Į karietą kelia... Pagrobta jinai! – Viesulu į kelią Skrenda slibinai. Broliai – vyrai niūrūs – – Kerštas jų veiduos. Vejas ligi jūros, – Sesę atvaduos! Tik staiga sustingo, Apmirė visi: Karieta pradingo Jūros ūžesy. Ties bangom nutįsęs Juodas debesys... Dar laivais jie vysis, – Bet vargu pavys. BALTIJOS DVASIA Laumės Vaivos juosta Vingiais išausta – Lig žvejų pat uosto Spindi nutiesta. Narstosi bangelės Jūrų gilumon. Vaivorinis kelias Mirga tolumon. Skendi bokštai rūmų – Gintaro pilių. – Žengia karaliūnas Saulėtu keliu. Dėkui, mylimoji, Žodį, kad laikai! Štai mums jūra moja, – Jūros mes vaikai. Tu matai ten toly? Ne kalnai bangų. – Joja mano broliai Ant širmų žirgų. Jūra, nesiskųsi, Štai tau ir marti! – Aš tikiuosi, būsim Dailiai sutikti. Močia rūpestinga Lepina mane: – Lobių jai nestinga Ir laivų dugne; Daug jų nuskandina Audros vandenuos – – Pamergės undinės Jų dainas dainuos. Eglę už rankelės Vedasi tolyn – – Vaivorinis kelias Neriasi gilyn. Jūra liaunas ūžus, – Saulės nebmatyt... Tai jisai ne šliužas! Ne bjaurus žaltys! Lieknas ir išbalęs, Jaunas, išdidus, – Garbanos jo žalios, – Žilvinas vardu. Žilvinas jo vardas – Baltijos dvasia. Aukso žalčiu nardos Plieno bangose. Kai žvejai paklysta Jūroj per audras, – Jis tik vienas drįsta Kelią jiems surast. Įžūliem drąsuoliam, Kur dievų nebos, Bangos šaltą guolį Smiltyse paklos. Priešmirtinio šalčio Skraistėm apsiausti, Pamatys jie žalčio Veriančias akis. Bet nūnai toks geras Eglei! Nuostabu! Žalio šilko skaros Supa juos abu. Eglė spindi, kaista Džiugesio jausmu. Nors labai čia keista, Bet drauge ramu. Sako jis: – Tą kartą Tu mane šaukei, Kai, brolių nubarta, Pajūry verkei. Ašarėlės sūrios Krito vandenin – – Jos mane užbūrė Kerinčia ugnim. Tuomet nusibodo Man draskyt tinklus, Nežabotus jodyt Viesulus aklus. Baltijos aš vėjas, Jūroj gyvenu. – Aš tavęs ilgėjaus Daug naktų, dienų. Akys man ištįso – – Ak, tu pas mane! Supsiu tave visą Meile ugnine! Turtų man be galo, Jų nesuskaitau. – Perlais ir koralais Puošiu kaklą tau. Liemenį apjuosiu Aušrinės plaukais. Žuvys kelią šluos mum Šilko pelekais. Jūrmergės undinės Tau kasas šukuos. Žvaigždės deimantinės Sumirgės plaukuos. Žėri žalčio rūmai, – Gintaro takai – – Juos vynioja dūmai Kaip žalsvi rūkai. Žuvys ir žuvelės Šmėkščioja būriais, Nešinos žvakelėm – Jūrų žiburiais. Krištolinės taurės – Indai puotai skirti. – Meškos baltagaurės Kojom atsispirti. Žvaigždės jūrų guoly Švysčioja veidan, O varpai skenduoliai Dindi: dan dan dan! Klostuos šimtaraščiuos Migdosi diena. Eglė susimąsčius, Tarsi ko liūdna. Ko širdelė plasta, Kas gi ją supras? Kam laivai tie skęsta, Žūva per audras? Iriasi nuo kranto Vasaros naktis – – Žilvinas supranta Jos visas mintis. – Tebūnie, Egluže, Taip, ko nori tu, – Te laivai sudužę Negraudins krantų. Tau prisiekiu vaiko Ašara tyra: Jūra nuo šio laiko Bus visiems gera. Saulėje sužibus, Žais ji vandenim – – Baltija rami bus, Kol tu su manim. ŽEMĖS ILGESYS Slenka, bėga metai Kaip giedri diena. O dukters nemato Tėviškė sena. Eglė laimingiausia Iš visų marčių: Ji nelieja gausiai Ašarų karčių. Čia ji karalienė Mėlynų bangų, – Čia ji naktį dieną Saugoma sargų. Jai kiekvienas draugas, – Ji visiems gera. Trys sūneliai auga Ir viena dukra. Eglė jiems dainuoja Daug skambių dainų, Kaip močia senoji Siuntė raut linų. – Pasakyk, mamute, Kas gi tie linai? – Kaip ir jūs akutės, Žydi mėlynai. Daug dainų dainavo Neprašyta ji: Apie grėblį klevo Išrašytąjį; Apie debesėlį, Plaukiantį dangum; Apie bitinėlį, Kvepiantį medum. Dainos nenubosta Žemės tolimos – Kaip sidabro juosta – Kraitinė mamos: Žydras tulpių raštas – Močios palaikai – – – Mama, kur tas kraštas? Stebisi vaikai. – O, mieli vaikeliai, Jis toli, tikrai! Ten, kur palei kelią Svyra jovarai. Žemė ten gimtoji, – Tėviškė mana! Ten dabar kvatojas Šienpjūvio daina. Žilvine, žalteli, Leiski, leiski mus Į tėvelių šalį Aplankyt namus! Devyni jau metai, Ne viena diena, – Kaip dukters nemato Tėviškė sena. Saulės aš pasilgau, Kvepiančių barų – – Man be galo ilgu Brolių, seserų. Žilvinas niaurus toks. Kodėl? Nežinai. Mylimas, nerūstauk – Juk ne amžinai! Kregždele ji skristų, Plauktų ji gulbe. – Vyras nebedrįsta Eglės atkalbėt. Ir vaikus ji vedas Žemėn per marias, – Ir sugrįžti žada, Kada jis norės. Žilvinas neširsta, Mąsto neramus, – Eglei kaip užkirsti Kelią į namus. – Eikite, nesvarbu, – Sako, – ryt, poryt. – Tik pirma tris darbus Duosiu padaryt. Kurpės štai, Egluže, Sudėvėki jas! O kai bus aplūžę, Gausi vėl naujas. Žilvinas tai žino – Eglė nusivils: Kurpės geležinės – Niekad nenudils. Jau ir Eglė mato – Jų nesudėvės, Nors ir šimtą metų Jas kasdien avės. Pamary žiniuonė, Žinoma seniai. – Eglė siunčia ruonį – Ką patars jinai. – Minsi jas be galo, – Sako, – nepadės, Kolei ant priekalo Kalvėj pagruzdės. Ruonis prie tos kalvės Nuplaukė risčia. Kalvis raudongalvis Jai padėjo čia. Žilvinas neširsta, – Mąsto neramus, Kuo būdu užkirsti Kelią į namus. Duoda jai kuodelį – Balzgani šilkai. Lig pirmų gaidelių Jį suverpt – niekai. Bet šilkai nemąžta – Naktys dienos trys. – Kas padės šią naštą Nuo pečių nurist? Eglė siunčia ruonį, Tegu sužinos, Tepaklaus žiniuonės, Raganos senos. – Susikurk ugnelę, – Pataria jai ta, – Mesk į ją kuodelį, – Ir bėda baigta! Eglė tik pamatė, Baigiant šilkui degt, Kaip ugny gyvatė Raitėsi juoda. Vyras kitą dieną Ką gi bedarys, – Duoda jai dar vieną Darbą padaryt. – Išsikepk ragaišį, Neik be jo tenai! Kokios būtų vaišės? – Tu pati žinai. Indai kur nudėti, Suslėpti giliai. Tiktai vienas rėtis Kėpso nuošaliai. Ėmus rėtį šitą, Kiaurą nemažai, – Reikia įmaišyti Ir iškept gražiai. Eglė nesikrimto, – Greit išsivaduos: Senė metų šimto Patarimą duos. JIE PRISIEKĖ Eglei skruostuos žydi Spindulys jaukus – – Žilvinas palydi Žmoną ir vaikus. Krantas. Eglė žino Čia visus kelius. Vyras ją graudina Skausmo žodeliu: – Išeini tu drąsiai, Vejama dalios. – Tik ar besurasi Kelią atgalios? Vėjas geležinis Pučia su ledais – Tai iš tos tėvynės, Kur pasigedai. Žmonės ten gyvena Tamsūs ir pikti; Pražudys jie mane, Žūsi tu pati. Kuo vardu žaltys, ten Jei kas paminės, – Nebepamatysit Niekados manęs. Neberasit kelio Gintaro pilin – – Veltui kris vaikelių Ašara gaili. Kai devintą sykį Saulė nusileis, Jūs prie jūros grįšit Tais pačiais keliais. Prieš bangas sustojus, Šauk mane vardu. – Bangos tekartoja Tūkstančius aidų. Jeigu gyvas būsiu, – Pieno kils puta. Jei klastingai žūsiu, – Kraujo kils puta. Tardami sudievu Paskutinįsyk, Jie prisiekė tėvo Vardo nesakyt. GRĮŽIMAS TĖVIŠKĖN Pamariu pareina Eglė su vaikais. – Visi traukia dainą, Žengdami laukais. Smilgos, ramunėlės Linksta pakelėm. – Ir vaikų galvelės Marguoja gėlėm. Čia linksmi paukšteliai, Čia margi drugiai, – Šnara palei kelią Plaukianti rugiai. Ten šienauja pievas, – Ganosi avis. Žilagalvis tėvas Vartuos bestovįs. Tėviškę ji seną Jaučia taip arti. – Čia vaikystę mena Kiekviena kertė. – Tėve, ak, tėvuti! – Egle, ar tai tu? – Gera, gera būti Vėl visiems kartu! Ašara senukui Raukšlėmis nuslinko, – O maži anūkai Tūpčioja aplinkui. Su tinklais pareina Vyrai nuo žūklės. – Sesės meta dainą, Dundančias stakles. Susirinko gentys, Giminės, draugai – – Pasakojo, rentė Eglė jiems ilgai. Kaip gyveno jūroj, Kaip gražu tenai: – Sesės – bangos sūrios, Broliai – vandenai. Žodžiai birte byra, – Krykštauja vaikai – – Bet kodėl tu vyrą Jūroj palikai? Naujos kalbos kyla, Klausimų eilė. Eglė čia nutyla Tartum nebylė. – Egle, jūs nuo šiolei Liksite pas mus. – Ne, seselės, broliai, – Grįšim į namus, Kai devintą sykį Saulė nusileis... Jie nenor klausyti, – Niekad neišleis. – Garbstėm ir vaišinom Tris dienas naktis, – O lig šiol nežinom, Kuo vardu žaltys. Taip kamantinėjo Broliai devyni. – Eglė neminėjo Nieko apie jį. Apmaudo nerodę, Broliai pagalvos, Kaip išgauti žodį, Vardą vyro jos. – Švento Jono naktį Klausime žvaigždės, Imsim laužus degti, – Raganos padės. IŠDAVIMAS Ramunėlių dieną Vaikai ramunes Rankioja po šieną, Kaišo šiaudines. Ir papartis žydi Vidury nakties – – Girioj pasiklydus, Žvaigždele jis švies. Pragaras juodasis Saugot jo išeis, – Piktos žemės dvasios Visą naktį žais. Juostos šimtaspalvės Prieš mėnulį džius, – Šliaužios devyngalvis, Grauždamas medžius. Žiną šerno kinį Ir vilkų kelius, Laumės ir miškiniai Šoka ratelius. Skambina paparčiuos, Aidi per girias: – Kelia miško marčios Rūkstančias taures. Taurėse ne vynas, Žėrintis juodai, – Niekas nė nežino, Kad pikti nuodai. Kas išgers – o, siaubas! Dar nuo jų nemirs: – Tam tikrai baisiau bus – Vilktakiu pavirs. Ims visi bijotis Stūgesio gailaus – – Jis lakstys besotis, Kraujo reikalaus. Daug baisių dalykų Girių glūdumoj – – Daug baisybių tyko Žmogų sutemoj. Tokią naktį delčią Į klaidžius miškus Išviliojo žalčio Keturis vaikus. – Ar paparčio žiedo Jie čionai ieškos? – Kūtvėla pelėda Ūksi ant šakos. Ąžuolą – vyriausią Vedas vyrai du Tankumynan, – klausia, Tėvas kuo vardu. – Grįžus jūron, močia Kaip tėvelį šauks? – Mato, veltui kvočia, – Žodžio nesulauks. Kriokia lyg pamišę: – Oi, nedovanosim! Prie kamieno rišim! Kailį išvanosim! Greičiau medis sveikas Anglimi pajuos, – O ne žalčio vaikas Tėvą jums išduos. Uosį ir Berželį Vedas iš eilės, – Bet ir jie tėvelio Vardą nutylės. Apmaudas putoja Vyrų širdyse. – Dukrą stirnakoję Vedasi trise. Žada jai parodyt Nuostabių žiedų, Kad išgautų žodį, – Tėvas kuo vardu. Pagrasino pančiu, Jeigu nesakys – – Ašarėlės karčios Temdo jai akis. Dėdės gal supykę Nukeliaus namo, – Vieną ją palikę Girios glūdumoj. Gal pastos jai kelią Milžinas lokys – – Ne! Vis tiek tėvelio Vardo nesakys. Nieko nesužino Pažadais švelniais – – Vyrai vėl grasina Pančiu ir velniais. Drebulėlė klūpo, Dreba ties medžiu – – Dėdės ją išlupo Vytiniu skaudžiu. Upeliu jai teka Ašaros – graudu. Drebulė pasako: – Žilvinas vardu. Aižo girią juokas – Kruvinas, šiurpus: Skambina apuokas Pragaro varpus. KUR NAMUČIAI NAMAI? Paskubėk, Eglužėl, Tu vaikais vedina, – Niauriai merkiasi vėl Devintoji diena. Bėga žalčio vaikai, Pasiilgę namų, – Svetimi čia takai Tarp žmonių svetimų. Debesys nerangus. – Po juo saulė žemai. O tėveli brangus! O namučiai namai! Ūžia jūra smarkyn, – Gaudžia vėtros aidai. Debesys vis artyn – Dengia dangų juodai. Blyksi žaibas trankąs. – Pyksta jūra. Gūdu. Eglė tiesia rankas, – Šaukia žaltį vardu: – Žilvine, Žilvinėl, Jau saulelė žemai. – Žilvine, Žilvinėl, – Kur namučiai namai? Jei tu gyvas – atplauk Balta pieno puta. Jei negyvas – atplauk Juoda kraujo puta! Be baigos atvangos Dunda jūra gili. Ir banga už bangos Atskuba iš toli. Baltaskarių bangų Vainiku apsupta, Atliūliuoja... Baugu! Juoda kraujo puta. Ne vėjinga nakčia Lūžo nendrė žalia – Laužė Eglę kančia, Sielvartinga dalia. – Kas nužudė? Kuris? Žilvinėli brangus! Te jį žemė praris! Te užgriūn jį dangus! Kas iš jūs keturių Laužė žodį? Skaudu! Ką vadinti turiu Išdaviko vardu? Prie jos kojų slidžiai Prisiglaudus staiga, Sušlamėjo gūdžiai Kruvinoji banga: – Saulei tekant, anksti, Mūs dukrelės žinia – Dalgiais broliai pikti Užkapojo mane. Sudejavo. Ir vėl Atgalios ėmė plaukt – – Žilvine, Žilvinėl! Dar sustoki, palauk! Eglė šaukia kaip gal, Kad sugrįžtų jisai. Bangos rieda atgal Ir išnyksta visai. Trys žaltienės sūnai Žvelgia rūsčiai, stačiai, O dukrelė... Jinai Vien kukčioja karčiai. Keikia prakeiksmu ją Motinėlė tikra: – Būk prakeikta!.. Deja! Išdavikė dukra! Virski drebule tu! – Visais lapais drebėk! Paukštis joks nenutūps Prie tavęs, nečiulbės. Tešukuos, tegu raus Vėtra plaukus piktai! Tegu lietūs išpraus Tau veidelį baltai! Nusileido naktis Ant laukų ir kaimų – Kas gi mus pasitiks? – Be namų, be namų... Jau naktelė tamsi – Šen bei ten žiburys – – Namuose jau visi, Užsisklandę duris. Trobelytė menka Ir ugnelė skaidri – – Atiduotum kažką! – Kam tu jos neturi? Ūžkit, vėtros, smarkiau! Barkit, guoskite mus! Mes negrįšim daugiau Niekados į namus! Jums nelemta, sūnai, Augt berneliais dailiais! Jus užkeikiu nūnai: – Virskit medžiais žaliais! Ąžuolas šiuos laukuos Bus miškų pažiba. Uosis oš. Ir kukuos Gegužėlė raiba. Ir Berželis... Prie jo Liemenėlio dailaus Mergužėlė rymos, Kai bernužio ji lauks. O pačiam vidury, Užsiskleidus skara, Aš – Eglelė niūri – Seno žvejo dukra. Ir vienodai tamsi Vasarėlė žiema – Mėlynam liūdesy Rymosiu laukdama. Man prie šono linguos Čia sūnai milžinai – – Priešais jūra banguos Amžinai, amžinai – – –