Alis Balbierius Giedančios upės Eilėraščiai Skaitmeninta iš knygos: Alis Balbierius. Giedančios upės. Vilnius: Vyturys, 1988. ISBN 978-5-430-05853-1 Kūrinys suskaitmenintas vykdant ES struktūrinių fondų remiamą projektą „Pagrindinio ugdymo pirmojo koncentro (5–8 kl.) mokinių esminių kompetencijų ugdymas“, 2012 http://mkp.emokykla.lt/ebiblioteka/ Sniegenos balsas Dar žiema. Mėlynuoja šešėliai ant sniego. Vien varvekliai palangėj pavasarį gieda. Vien tik zylė, aukščiau pasikėlus saulužei, lyg varpelis palaimina baltą giružę. Dar žiema. Šerkšno rašmenys spindi ant stiklo. Liūdnas sniegenos balsas šalikelėj tiksi. Vyšnių žydėjimo naktį Baltas kiras nakty neša sniego sapnus ant sparnų. Tyliai slysta ties vyšnių mūša mėnesienos strėlės grakštumu. Baltas kiras nakty, lyg pakylantis vėjas sniegų. Jo šarmotų sparnų virpesy atsispindi aukštumas žvaigždžių. Pasivaikščiojimas žydint lazdynams Žirginių aviliuos – kiek žiedadulkių bičių. Aš į kalvą keliuos, smingant saulės vilyčioms. Kokios mažos tos bitės! Net sparnų negirdžiu... Jos lyg auksas man krito ant plaukų ir pečių. Ir auksiniai rūkai man už nugaros švietė, kur praėjęs takais aš lytėdavau žiedus. Girių akis Ten, kur žvaigždės spindulius pasėjo, mėlyna žibutė suspurdėjo. Sulingavo vėjy žiedlapių karūną po lazdyno auksaspalviais krūmais. Mėlyna akelė mūsų girių, saulės spindulių pribirus. Vyturių sugrįžimas Vyturiai pirmieji neša ant sparnų po saulės lašą. Kaip varpeliai skambaliuoja jų snapeliai viršum gojų. Iš po sniego lenda dėmės, upeliūkščiai murma slėniuos. Vyturiai paliečia žemę, žiemkenčių tėvynę žalią. Kareivių žemė Kur kareiviai žemėn gulė, ten rugiai šviesaus mėnulio. Naktį griežlės jų krūtinėm mėnesienoj taką mina. Su griežlėm jiems griežia žvaigždės. Per jų širdis slenka sraigės. Jų delnuos – tarytum grumstai vieversėlių širdys dunksi. Tu pridėk prie žemės ausį, juos išgirsi ir pajausi. * * * Vėl krinta diena, ir naktis tuoj nukris, kaip krintantys lapai, kai pučia šiaurys. O šaltos grandinės pirmųjų speigų apjuosia laukus ir ledu, ir sniegu. Bet tylinčios žemės kantrybė ilga, ją valdo gyva, begalinė jėga, kas kartą sugrįžti žiedams ir liūtims, kurias vėl ruduo, tik jau kitas, atims, o krintančios dienos ir naktys, ir tos, kaip upė tekės ir tekės visados. Žiemos rytas vienkiemyje Girios ant lango šerkšno minorinės girios paparčiai ir bangos jūrų numirusių burną prispaudęs alsuoju alsuoju ir stiklas skaidrėja laukas baltuoja saulė ir sniegena viršūnėje kiečio dviese linguodamos lauką nušviečia Rogių kelias Kelias rogių per užsnigtą lauką toks nustebęs į tolį žvelgiu viršum sniego miškai tyliai plaukia juosdami platų lauką lanku kelias rogių lyg užmirštas laikas arklio pėdą paliečiu ranka ir girdžiu – per girias vėlei draikos į šį lauką laukinė pūga kitas amžius atrodo sugrįžo paklaidino mane tarp sniegų iš karklinių karnų vytos vyžos man ant kojų apšalę ledu tiktai nugarą šildo ėriuko baltos garbanos – kraują menu ant sniegynų ir trobą pro rūką ant baltų Lietuvos lygumų Ievos žydėjimas Kaip koralai vidunakčio jūroj kvapios šakos sniegynai žiedų pamiškėj lyg balta vaidilutė ji parimus tarp medžių juodų mėnesienos laužai tykiai dega atminties atšvaitais apgaubta kas pavasarį plaikstos nei žvakė vaidilutė medžiu paversta Pasaulis prie girių Ne aš sutvėriau šias girias, tėvynės upių sietuvas gilias, ne aš sukūriau tyrą rožės kraują. Man sėjo girios augančias mintis, man rožės žiedas suteikė akis kiekvienąsyk regėt pasaulį naują. Kalbos iš paukščių mokiaus, iš drugių, kuriuos laisvai plazdenančius regiu, iš jų aš mokiau sielą grožį gerti. Dangus akims paskolino gelmės ir niekad šios skolos nebeminės sukūręs žvilgsnio sparnui erdvę. Gegužis – rugsėjis Vėjy svyrančios kekės marmuriniai žiedai žydi vyšnios apakę vėl išplaukia rugiai seno sodo simfonijoj rausta vaisių mėnuliai snaudžia medžių šešėliai žolėse atsigulę tarsi vėtrungė plaikstos viršum kamino dūmas vėlei teka padangėj rugsėjo graudumas Tėvynės dangus Tau tėvynės dangus su vaivorykščių lieptais per upę. Kaip šaltinis čia strazdo giesmė kas pavasarį gluosnyje supas. Tau tėvynės dangus tarsi milžino mėlyna sauja, iš kurios lyja saulės medus arba spindi žvaigždynų pasaulis. Baltas sakalas Baltas sakalas žemės kalnynai tik audra – įkypai ir piktai kur gi tavo žadėta tėvynė kur auksinės ramybės krantai man tėvynė – tai skrydis atsako baltas sakalas mėly dangaus kai nukrisiu nekaskit man kapo kapas – kelias kurį nuskridau Stelmužės ąžuolas Toksai senas – lyg būtume mes visi jo vaikai. Krinta lapai kas rudenį, gaudžia vėjy laukai. Rangos šakos lyg rankos amžinų milžinų. Tų, kur protėvių dangų viršum mūsų namų tebelaiko, išsaugoję savo galią – kuri tarsi šaknys įaugo Lietuvos vidury. Pilis po lietumi Lietus išlyja saulę vakarinę, nušniokščia Nemuno gilia vaga. Pilis, dar tebesauganti tėvynę, po žaibo kirčiais krūpteli staiga. Tai atmintis – iš sienų, iš padangių, iš amžinai aukštų kalvų – gal vėlei gandas vėjy skrenda iš vakarų gaisrų sparnu? Gal vėlei žvanga Žemaitijoj karų skelbėjas kalavijas, ir aidi naktį virš miškų balsai negrįžusių pulkų? Pilis sukrūpčioja ir ginas nuo žaibo smūgių sienų tvirtumu. Jai senos žaizdos neužgyja, rusena kaimai – pelenų... Uosio vargonai Dengia mėnesį žolės, obelų šakose sėdi žilas varguolis, seno sodo dvasia. Sėdi tyliai ir groja, tu nurimęs klausai – ošia uosio vargonai tamsoje pratisai. Taip pernakt pasiguosi ošimu išdidžiu, aukšto vienišo uosio po spingsulėm žvaigždžių. * * * Lapų rašmenys kalas iš sėklų medžių šakos dangaus labirintai jas išrašo metaforom žiedlapių vėjo šnarantys pirštai lapų rašmenys želia ant ąžuolo po lietaus lapo veidrodžiais spindi ir lape kiekvienam tarsi ašaros žvaigždės alkanos žvilga aš sustoju papėdėje ąžuolo lyg kriauklė mano kūnas atsiveria švelniai leidžiasi ąžuolo šakos ant pečių tarsi paukščiai sugrįžę * * * Linksta veidas lietaus viršum blėstančio veidrodžio stiklo, vėl į vakarą svyra žėruojanti saulės rodyklė. Vėl regiu diską rožinį jauno rugpjūčio mėnulio, vėl klausau, ką šiurena laukai, po žara atsigulę. Išsilieja rimtis lyg pavasarį polaidžio vandens, tik rimties savo sielose niekad jau nesurandame. Vien taurumas gamtos dovanoja iliuziją trumpą šito vakaro tylą lyg vieną auksinę sekundę. Vakaras Koks vakaras melsvas! Stebuklinga tyla. Baltuoja jazminas, teka rūko sula. Ji sunkias iš pievų, apglobia namus, – Šypsos virš medžių mėnulis ramus. Lyg veidas senelio jis spindi gyvai, kaip žydi jazminas, baltuoja javai. Kaip užpila rasos takus ir žoles. Nupraus jos per naktį žiedų galveles... Žiūrėtum lig ryto, kaip žengia naktis. Bet vakaras trumpas užmerkia akis. Sodai prie Nemuno Žiedlapių jūra banguoja prie Nemuno. O vandenys srūva kaip mūsų gyvenimas. Plačiai išsiskleidę padangių mėlynėje, obelys aukštos šakom susipynė. Bet kyla su vėjais žiedlapių pūgos, į vandenį krinta, su vandeniu skuba į žemupį žilą, kur baigiasi kelias, kur Nemuną sveikina marių bangelės. Joninės Kai žalios strėlės – žolės iš saulės ir lietaus, į žemės taikinį iš tolių atskridę viešpataus, kai akyje pelėdos mėnulis patekės lyg obuolys saulėtas žalioj šakoj nakties – atverki langą – vasara nei potvynis užplūs... Ir plauks lyg upė rasos skaičiuodamos lapus. Šikšnosparnis Mėnesiena virš žemės. Peteliškių šaly skraido mažas šikšnosparnis. Tu žvelgi ir tyli. Kaip gražiai jisai skrieja! Kažką rašo danguj... Viršum žydinčios liepos Tyliai svaigsta medum. Akacijų sniegas ir šaknys Akacijų sniegas užpusto akis, pavasaris miršta, trumpa jo lemtis. O vėjas per žolę tarytum katė prabėga be garso. Kieno čia kaltė, kad skauda krūtinę tartum nuo žaizdos, nuo metų laikų begalinės kaitos. Nuo jausmo, kad keitėsi jie be tavęs, kad keisis toliau, o tave nusives gyvenimas ilgas kaip kelias nakty, kaip mėnulio šviesa tolimoj ateity. Saulės užrašytas Išgraviruoja vakaras variu tylius medžius, paparčio pilį. Ir saulės varį nešasi keliu padovanoti ryto tylai. Abu kaip broliai – vakaras ir rytas. Tas pats jų varis – saulės užrašytas. Vasarai seklėjant Vasarai seklėjant, žiebias dangūs, Paukščių Takas vis ryškiau spindės. Gervių mostus vasara praranda, naktys uždega žolėj šalnų žvaigždes. Amžinas šis ratas, kuris sukas tarp pavasario ir rudenio kaitos. Lygiai taip kaip ir žvaigždynų rūkas didelėj tolybėj be pradžios ir pabaigos. Vasarai seklėjant, žiebias dangūs, lyg lapus tuoj girios nusimes paukščius. Vėl parimsim prie šerkšnoto lango ir rymosim, kol pavasaris atūš. Saulėlydis Kur baltuoja gėlė po geltonais langais, tu prisėsk prie namų, jei perdien pavargai. Pažiūrėk – saulės sparnas nukrinta trapus tau prie kojų ir plakas žolėj lyg lietus. Gal nenori išeit ir pranykt naktyje spindulių rausvuma, kur nušviečia tave, tik tu niekuo, žinai, jiems padėt negali, saulė teka ir leidžiasi saulė toli. Rugpjūčio lietus Lietus – tai džiaugsmas medžių ir žolių, mažytės sraigės, varnalėšos lapo. Regiu kaip eglė, rymanti kieme, ant žalio spyglio perveria kiekvieną lašą. Lietus – tai džiaugsmas, bėgantis keliais. Ir dulkių liūdesys su juo nubėga. Lietus galbūt jau niekad nesibaigs, jeigu ruduo užmirš sutverti sniegą. Žilas mėnesėlis Kuršių marios, Kuršių marios, kartais – žydros, kartais – žalios. Paukščių ir žuvelių pilnos gena bangą baltavilnę. Vakaruosna saulei grimztant, tyla bangos, bangos rimsta. Prasiskleidžia mėnesėlis tarsi baltas bijūnėlis ir linguoja virš nendrynų, viršum kopų krašto rymo. Šitiek matęs – viską žino, gal todėl dabar toks žilas. Kuršių marių mėnesėlis, tas padangių bijūnėlis. Birželio dangūs Tamsiai žalias dangus. Mėnesiena. Tokią naktį klausytis žvaigždžių teišeina prie ežero siela, tesulaukia pirmųjų gaidžių. Švelniapirštė naktis liečia veidą. Rūko pilys viršum ežerų. Tu žvaigžde čia galėtum sudegti, sušvytėt vienąsyk sidabru. Šitoks žalias dangus tik birželį. Želia mintys lyg žolės tavy. Tik prieš rytą užsidega žaros amžinųjų žvaigždžių vėriny. Nendrė O kas gražiau už nendrę tau linguos, grakščiau palinks prie kiekvienos bangos? Ir kas tyliau į ausį sušnabždės laukiniam vėjui, spinduliui žvaigždės? Ir kas gražiau nakties tylumoje atsispindės tamsiam vandenyje? Mažytė nendrė marių didelių, per naktį šokanti su mėnuliu. Atsisveikinimas su vasara Vasara kaip laužas blėsta, žalumos ugnis užges. Greit užžiebs rudenė žemė lapų gelstančias žvaigždes. Auksabalsę strazdo fleitą nunešė upelis į marias. Tilsta girios. Vandenys pavargę snieguose ramybę ras. Obelis Obelėlė nuoga tyliai moko kantrybės – įtempta lyg styga snieguose įsibridus. Įtempta lyg styga vėtrų rankose skamba, kai laukinė pūga maišo sniegą ir tamsą. Apšarmojus visa balto šerkšno spygliais, kantriai laukia pavasario speigų pakelėj. Riedanti jūra Ji rieda ir rieda, kasdien, nuolatos, virš mūsų, virš sniego, virš amžių kaitos. Ji nieko neturi, viskuo ji yra. Tai riedanti jūra. Būtis. Ji tyra. Ji neša likimų putotus sapnus lyg rudenio upė gelsvuosius lapus. Ji blaško smėlynus, gesina aušras, nė vienas mirtingas krantų jos neras. Ji dugno neturi, neturi dangaus. Tai riedanti jūra. Žmoguj – virš žmogaus. * * * Kokie platūs pasauliai be kraštų be ribų – žolėje, žemės saujoj ar tarp liepos žiedų. Ir visur čia – gyvybė, ji šviesiausia yra. Čia mažiausia – beribė – vabalėlio kupra. Čia akmens luitas kreivas lyg didžiausi kalnai – per gyvenimą eitum lyg žeme – amžinai. Žvaigždės žiūri ir mato: ar žmogus, ar skruzdė – vieno gyvasties mosto užrašyta erdvėj. * * * Man pavasarį pelkių tėvynėj švilpė kuolingų ilgos švilpynės baltos švylių kepurės ant vėjo man praėjusius amžius šnabždėjo gervės klyksmo strėlė sidabrinė ten įsmigo giliai į krūtinę Kalba Kalba ne tik žodžiai kuriuos aš tariu mano vaike kalba ką girdžiu kas pasaulyje aidi virš laiko kalba – tai miškai tautos medžių vieningos ir ošiančios kalba – tai šaltinio čiurlenimas ir jūrmarių gožos kalba – volungė ir erelis kurs mėly dangaus kleketuoja kalba – tai ir žolės ir jų šlamesys tau po kojom kalba – ką pasako tik liūdinčios mąstančios akys kalba – tai iš žemės vis auganti deganti žvakė Odė vasaros nakčiai Lyg demiurgas – naktis atgaivina išmirusius pojūčius. Panaikina ribas, tarp kurių dienomis čia klajojam. Ir atsiveria siela, horizontų sparnais išsitiesia lygumų bėgime į ateinančią rytmečio šviesą. Nežinodama žino, kad platesnė jinai už pasaulį – ąžuolų šakomis apkabinus ji norėtų čia viską išsaugot. * * * Sprogo visa kas liūdna, kas gelia sprogo pumpuras baltas sniegų ir pražydusi sielos šakelė su pavasariu švyti kartu pučia vėjas ir šoka šakelė mėlynos begalybės vyzdy šičia sielą virš bėgančio kelio tarsi vyšnios šakelę regi. Turinys Sniegenos balsas Vyšnių žydėjimo naktį Pasivaikščiojimas, žydint lazdynams Girių akis Vyturių sugrįžimas Kareivių žemė „Vėl krinta diena, ir naktis tuoj nukris...“ Žiemos rytas vienkiemyje Rogių kelias Ievos žydėjimas Pasaulis prie girių Gegužis–rugsėjis Tėvynės dangus Baltas sakalas Stelmužės ąžuolas Pilis po lietumi Uosio vargonai „Lapų rašmenys kalas iš sėklų...“ „Linksta veidas lietaus...“ Vakaras Sodai prie Nemuno Joninės Šikšnosparnis Akacijų sniegas ir šaknys Saulės užrašytas Vasarai seklėjant Saulėlydis Rugpjūčio lietus Žilas mėnesėlis Birželio dangūs Nendrė Atsisveikinimas su vasara Obelis Riedanti jūra „Kokie platūs pasauliai...“ „Man pavasarį pelkių tėvynėj...“ Kalba Odė vasaros nakčiai „Sprogo visa kas liūdna kas gelia...“