Balys Sruoga GIESMĖ APIE GEDIMINĄ Skaitmeninta iš knygos: Balys Sruoga. Giesmė apie Gediminą. Vilnius: Vyturys, 1993. ISBN 978-5-430-05881-4 Kūrinys suskaitmenintas vykdant ES struktūrinių fondų remiamą projektą „Pagrindinio ugdymo pirmojo koncentro (5–8 kl.) mokinių esminių kompetencijų ugdymas“, 2012 http://mkp.emokykla.lt/ebiblioteka/ Gražiajam jaunimėliui Užsidegs nauji žvaigždynai Vyrų ir darbų – Kad prikelsim Gedimino Dvasią iš kapų. I Miškas ūžia, miškas gaudžia, Tartum amžių dainą audžia, Gilią, plačią ir galingą Apie praeitį didingą, Liūdinčius milžinkapius, Apie vyrus karžygius, – Tartum žadina lietuvį Atgaivint senovės būvį... Miško gaudžianti daina – Lyg ta motinos ranka: Tartum guodžia, tartum glosto, Ir priglaudžia, ir sušildo, Širdį ilgesio pripildo... Ir atrodo – be žinios tu Nuplaukei it debesėlis Miško gaudžiančioj dainoj, – Tartum sielis Nemunėlio Mėnesienoje melsvoj. Lyg pro sapną – tolų, gilų – Iš tų ošiančių šakų Lyg atgyja, lyg iškyla Vaizdiniai laikų senų... II Kur dabar Neris sraunioji Lyg sesulė vainikuota, Tartum juosta sidabruota Vilniaus miestą apvynioja Ir apjuosia šydų šydais, Mėnesienoje pražydus, Rūmus, bokštus ir gėlynus, – Ten prieš šimtmečius septynis Ošė girios ir šlamėjo, – Pasilenkdamos nuo vėjo, Prisiglausdamos kalnuos, Supos saulės spinduliuos. Ošė girios ir šlamėjo, – Tūkstančiais aidų aidėjo. Urzgė, lojo, vaipės, pūtės Kaip jaunamartės laputės. Ir vilkai kaleno dantį Po kalnyną, po pakrantę. Nepatenkintas kaimynais Braidė stumbras tankumynais, – Ant šernų ir elnių pyko Ir su meškom nesutiko, – Lyg žolės jis jiems gailėtųs, Lyg miške jam maža vietos... Briedis, vyras stamantrus, Įsikvėpdams saulės, vėjo, Keldams išdidžiai ragus, Kaip karalius vaikštinėjo. Ir lieknų stirnaičių rujos Ir sparnuotos krūmuos zujo. Ir senasis juokdarys – Bičių genamas lokys – Krapštės bliaudamas pakaušį, Kad jo vilnos pasišiaušė... O šakų žaliojoj skraistėj Lyg puotoj vestuvių švaistės Kiaunių, voverių pulkai, Šermuonys ir vilpišiai... Žvėrys dideli, maži, Lepečkojai ir liekni Čia kaip rojuje iš seno Beklegėdami gyveno. Kiek pelėdų, vanagų, Kurtinių, tetervinų Virbių kiek, genių, oželių Šūkalojo po girelę! Giesmininkų margaplunksnių Kiek čiulbėjo po paunksmę, – Tartum kiekviena šaka Gulė, kėlė su daina! Tartum jūra mėlyna Buvo Lietuva tada, Pasinėrusi miškuos Kaip jūrelė mėlynuos, – Neaprėpiamai plati, Neapsakomai graži! III Buvo Lietuva laisva. Kunigaikščiai valdė ją. Ji išaugo, išbujojo, Kai valdyti josios stojo Didis vyras, kurs vadinos Kunigaikštis Gediminas, – Garbanotas ir taurus, Tartum uosis stamantrus. Gediminas!.. Vardas jojo Tūkstantį kardų atstojo. Priešai ir pikti kaimynai Žino ranką Gedimino, – Kad kaip griausmas ji smagi, – Kad jam Lietuva brangi! Kartą priešų didžią minią Iš savų kraštų išginęs, Linksmas grįžta Gediminas Atsikvėpt miškuos tėvynės. Su šauniais kariais savais Joja kloniais ir kalnais. Ir medžioja – miškas braška! Stirnos, briedžiai, lapės, meškos, – Aibės lekiančių žvėrių. Klumpa, krinta nuo strėlių. Skamba liemens ąžuolų Nuo trimitų, nuo linksmų... Gediminas it erelis Kleketuoja po girelę... Tik staiga tankmėj giliai Šakos traškančios sujunda, Subrazda seni stuobriai, Virpančiais aidais nudunda, Lyg per plačią girią skrenda Staugiantis koks debesis, – Tai pro vyšnines pušis Kažkoks dvylas kalnas lenda... Ne, ne kalnas! Tai žvėris! Jo kakta – it jaujos durys. Kaip bedugnė eketis Jo paraudusi akis Ugnimi kraujuota žiūri. Tartum šakos šimtametės Platūs, aštrūs jo ragai. Ir, karių būrius pamatęs, Ima rūstauti jisai: Kojom drasko žemės plutą, Aria samanas ragais; Iš nasrų jo tykšta putos Pakuliniais burbulais; Baubia, kriokdamas mauroja, Kad girelė net vaitoja. – Tauras! Tauras! – nuaidėjo Per plačias eiles karių. Tauras net subaubt nespėjo, Kaip jo šonan suzvimbėjo Debesis šmaikščių strėlių. Jis piestu tik atsistojo. Ir, supratęs, kas įvyko, Tauras visiškai supyko, Kaip pašėlęs sumaurojo – Ir kad liuoktels iš pušyno Viesulu į Gediminą! Net kariai neteko žado, Akyse tarytum mirga: Tauras mėto, drasko, bado Kunigaikščio jotą žirgą. Tartum vėtros ūžesys Išgąsty kariai suriko: – Kunigaikštis kur? Kur jis? – Gediminas kur paliko? Tauras baubė, tauras siuto, Spjaudės putų burbulais, Žirgą minkydams ragais. Gediminas pats nejuto, Kaip išskrido jis į aukštį Virš pušaičių tartum paukštis, Grobį vydams, suplasnojo Ir, prie ąžuolo nukritęs Lyg įpratęs būt’ skraidyti, Gyvas sveikas atsistojo. Nusitvėrė šviedrią ietį. Tartum žaibas netikėtai Krisdamas iš debesų – Smogė taurui tarp ragų. Tokį gavęs tauras smūgį Nesavu balsu sušuko, – Ir kaip didis viksvų kūgis Dribtelėjo ir susmuko. Tik dabar atsikvošėjo Žygio nustelbti kariai, – Ir per girią nuaidėjo Džiaugsmo pergalės garsai. Sveikina jie Gediminą, Ūžia tartum avilys. Tik nelinksmas vienas jis, Tik jis vienas nusiminęs Ir į šūkavimą jų Taria liūdinčiu balsu: – Tauras – kas? Žvėris – ir viskas. Daug jų braidžioja po mišką. Bet aš draugo netekau, Mielą žirgą praradau: Per tą taurą nevalyvą Mano žirgas nebegyvas! Čia, kur šniokščia ąžuolai, Duobę kaskite, draugai. Kaip bičiulį mylimiausią Jį žemelėje priglausim: Te per amžius ąžuolynas Jojo atmintim dabinas... O, sudie, sudie, žirgeli, – Te lengva bus tau žemelė! IV Miškas ūžia, gaudžia, šlama, Atsidūsta, suvaitoja, – Ir liūliuoja, ir vilioja... Ir padangėmis plazdena Su nematomais sparnais Miško supanti daina, – Ir mana širdis su ja... Aš svaigstu, džiaugiuos, dainuoju Ir budėdamas sapnuoju. Rodos, aš jaučiu, regiu Veidą tūkstančių žmonių. Rodos, jie pro amžių šydą Žemę motiną išvydo, Pasiilgę suvirpėjo Ir lankyti jos atėjo Nusileisdami būriais – Lyg lengvučiais spinduliais... Rodos, amžių praeitis Vėl visa sušvis, atgis Kaip girelė mėlyna, Supdama mane daina... Ir, klausydams tų garsų, Rodos, pats lekiu, skrendu, Kur pro kybančius rūkus Iškilmingas ir rūstus Lietuvos aušrėja rytas... Ne! Tikrai girdžiu trimitą! Kas čia darosi?.. Tikrai Vis artėja jo garsai! Jūs negirdit? Atidžiau Paklausykit! Vis arčiau Skamba... slenka jis int mus! Lyg pro lekiančius rūkus Būrį raitelių matau... Prieky joja... štai į aikštę Jųjų vadas... Kunigaikštis! Gediminas! Jis patsai! Prasiskleidžia štai rūkai... Šaukia, klykia minių minios: – Gediminas! Gediminas! Ir trimitai iš pavėsio Savo skardžią dainą plėšia... Dunda, skamba ąžuolynas: – Kunigaikštis! Gediminas! V GEDIMINAS Mano vyrai! Tiek prajojom, Tiek žvėrienos primedžiojom, – Metas mums ir atsikvėpt. Prisitrankėm, – nėr ko slėpt, – Ir išalkom kaip gaidžiai, Nebelesinti seniai. VERKELIS Kunigaikšti, jei reikėtų Net nakvynei rinkti vietą, – Už šiuos kalnus ir miškus Niekur mums geriau nebus. GEDIMINAS Mielas vade, tu manai, Čia nakvoti bus gerai? Tu pažįsti vietą šią? VERKELIS Ją surasčiau ir nakčia, – Užsimerkęs rasčiau ją, – Nes čia tėviškė mana. GEDIMINAS Vėl tu ką prasimanei? Ar tu girioje gimei? VERKELIS Aš gimiau kuklioj troboj, Nuo šios vietos artimoj. Ji vadinasi Verkiai. Aplink – girios, ežerai, Mėlyni tokie, žali, – Atsidžiaugt jais negali! Tik žuvėdros ežerais Šmėklom klykiančiom lekioja. Tik pelėdos vakarais Skundžias, virkauja, vaitoja. Iš pelėdos aimanos Kilo vardas vietos tos. Ir, kaip gimusis Verkiuos, Verkeliu aš vadinuos. GEDIMINAS Na gerai. Aš sutinku. Vietą poilsiui renku, Kaip tu patari, čionai. Laužą kurkite, draugai! Kepkit briedį, ruoškit midų – Te jis nuovargį pagydo Ir, sujaudinęs krūtinę, Plėšia plačią sutartinę! VERKELIS Kunigaikšti, kol kariai Briedį keps ir midų ruoš, Meski akį apdairiai Šioj pakalnėj ir kalnuos. Čia iš pat dienų mažų Aš klajojau tarp beržų, Opšrus gainiojau, lapes Po siūbuojančias tankmes. Kunigaikšti, tu patsai Daug pasauly keliavai, Vietų daug gražių matei... Bet gražesnę ar radai Tu pasauly plačiame Už gimtinę mano šią? GEDIMINAS Mielas vade, čia Neris Kaip mergautinė viltis Ritina melsvas bangas... Bet upelis koks anas, Kur prasimuša pro kalną, Ąžuolų šaknis skalauna Ir pasineria Nery Tartum motinos glėby? VERKELIS Kunigaikšti, tai Vilnelė. Taip vadinas ta upelė. Kur ji bėga, vinguriuojas, Ten lakštingalos būriuojas, – Čiulba ulba, suokia gieda, Prisiglausdamos prie žiedo, Supdamos lopšy šakų, Švilpia tūkstančiais balsų... GEDIMINAS Iš tiesų, meilingas vade, Aš džiaugiuos, šią vietą radęs! Tavo tėviškėj gimtoj Atsikvėpsime puotoj, – Te dievai dausų šalies Mūsų džiaugsmui pavydės! Ir kad vaišės būtų gausios – Dvylą taurą, tą, didžiausią, Kur, nepaisydams pavojų, Savo rankom sumedžiojau, – Atiduodu puotai šiai. Pasistiprinkit, draugai! KARIAI Tegyvuoja, tegu žydi Kunigaikštis mūsų didis! Te per amžius mus gaivina Kunigaikštis Gediminas! VI Kunigaikštis su kariais, Linksmas, spindintis, šviesus, Lyg erelis išdidus Su šauniaisiais sakalais, Kalno ošiančioj aikštėj Palei laužą puotą kelia. Laužas traška ir liepsnoja, Žiežirbos žiupsniais lekioja Lig nusvirusių beržų, Lig viršūnių ąžuolų. Tauras čirška, tauras kepa... Spirgančios taurienos kvapą, – Maloniausiąjį gardėsį, – Ąžuolų linksmam pavėsy Jaučia, uodžia karžygiai, Laukia kepsnio nekantriai, Lyg jį šimtą metų ruoštų! Bet kvapai taurienos lepūs Sako jau, kad ji iškepus... Mielo kepsnio gerą pluoštą Atsirėžęs, Gediminas Savo karžygiams dalina Ir, prieidamas prie kario, Kiekvienam žodelį taria. Ir, apvaikščiojęs visus Savo karžygius narsius, Gediminas pirmas kelia Sunkiąją midaus taurelę, – Tauro ragą kaip puodynę, Žodį tardamas auksinį: – Mano mylimi draugai! Stiprūs mes, linksmi nūnai. Ir ugniakuro liepsna, Iš degėsių šokdama, Tai suūžčios, tai sušvis, Tartum džiaugtųs su mumis. Jos bežiūrint, man vaidinas, Kad ir mūsų toks likimas. Juk likimas kareivėlio Kaip berželio svyruonėlio: Ir bujoji, ir žaliuoji, Kol palūžęs susvyruoji... Šiandie taurės mums putoja, O koks laukia mūs rytojus? Ar vėl lėksim sakalais Su trimitais, su daina? Ar pavirsim pelenais Lyg ugniakuro vieta? Ir prieš mus kaip margos srovės Nutekėjo daug dienų. Buvo žmonės. Džiaugės, kovės... Kas beliko nūn iš jų? Žemė? Vėjas? Tamsuma? Ar jie jaučia mus, ar girdi? Ar kad jaudina mums širdį – Ir paguoda jų visa? Nežinau... Bet dvasioj mano Jie nemirdami gyvena. Juos gaivindamas miniu. Ir šią taurę aš keliu, Kad gyventų širdyse Mūsų protėvių dvasia Kaip šviesa ir šilima, Kaip ugniakuro liepsna. Kad su protėviais kartu Mūsų atmintis gyventų, Ir kad joj sunkiu metu Šilimą ir šviesą semtų Mūsų provaikių vaikai, – Taurę aš keliu, draugai! VII Ir puotauja Gediminas Kaip dievaitis su žyniais! Skamba, gaudžia ąžuolynas, Nuaidėdamas kalnais. Ir su plaukiančia daina Tartum Lietuva visa Sulinguoja, subanguoja, – Ta pačia daina kvėpuoja... Saulė jau seniai nukrito. Žemėn lenkiasi dangus. Žvaigždės mirksi. Išsirito Ir mėnulis į skliautus. Žiežirbos vis dar lekioja Po viršūnes ąžuolų, Ir midus vis dar putoja, Jėgą didindams balsų. Gal kariai kaip vyturėliai Lig pat ryto būt’ čiulbėję, Būt’ puotavę, būtų šėlę, Jeigu būt’ nepastebėję, Gediminas kaip pakilo... Tuoj skardi daina nutilo. Klausosi visi, kas bus. O jis, didis ir šviesus, Lyg trimitas žalio vario Savo vyrams žodį taria: – Nors puotauti malonu, Bet mums reikia daug jėgų, Kad tėvynė augt’, žydėtų, – Kad ranka nesuvirpėtų, Kai it viesulas ūmus Ginsim tėviškės laukus. Daug dar priešų Lietuvos Kelią mums staiga pastos. Nežinia, su kuo rytoj Susikibsime kovoj. Baikim taurą ir taures... Ruoškite palapines! Žodį tarė. Ženklą davė Savo vyrams kunigaikštis. Ir kariai, linksmai dainavę, Išsiskirstė tuoj po aikštę. Sotūs sugulė kariai Kaip gegužį vyturiai, Kur stovėjo, kur kas buvo, Galvą kur priglaust pakliuvo... Kur daina linksmai skambėjo – Taip tylu!.. Tik lengvas vėjas Glosto ąžuolų šakas, Lyg migdyt norėtų jas. Kartais tik žirgai suprunkščia, Paukštis koks staiga suunkščia, Ar toli katras žvėrelis Sapaliodams tylą skelia... O aukštai aukštai skliautuos, Lyg šilkiniuose tinkluos, Jaunas mėnuo vaikštinėja, – Ir girelėj paviešėja, Ir pasineria Nery, Tartum prausias sūkury, Vėl iškildams, vėl nublukdams, Vėl žalsva šviesa pratrūkdams Tarp linguojančių šakų, Ant susnūdusių kalnų... Miškas ūžia, miškas gaudžia – Gedimino sapną audžia... VIII STAUGIANTIS BALSAS Au au au! Au au au! GEDIMINAS Koks čia triukšmas? Kas čia staugia? Rodos, kažkas kažką smaugia? Kažkam lyg gyvent įgriso... Triukšmą kelti kas išdrįso? STAUGIANTIS BALSAS (arčiau) Au au au! Au au au! GEDIMINAS Vėl tas balsas! Tas staugimas Erzinti mane jau ima... Kur sargybiniai kariai? Ko nesaugo, ko nežiūri, Kad naktibalda koksai Tartum vilko balsą turi?.. STAUGIANTIS BALSAS (kiek arčiau) Au au au! Au au au! GEDIMINAS Ne! Tikrai tai vilkas staugia. Rado mat vietelę saugią Kaukt kariuomenės būry! Atsidurs jisai Nery Ar kaboti ant šakos, Kai kareiviai jį nutvos. STAUGIANTIS BALSAS (vis arčiau) Au au au! Au au au! GEDIMINAS Keista man ir nuostabu: Niekas iš karių manų Nesijudina iš vietos! Miegas jų visų toks kietas? Ar midaus per daug išgėrė, Kad miegan taip pasinėrė? STAUGIANTIS BALSAS (vis garsiau) Au au au! Au au au! GEDIMINAS Ei, sargyba! Miegant jūs? Leidžiat staugiančius vilkus Tartum avinus braidyt! Jūs turėsit atsakyt! Ką? Jūs tylit? Niekas negirdi... Tas staugimas plėšo širdį! STAUGIANTIS BALSAS (vis garsiau) Au au au! Au au au! GEDIMINAS Ne! Klausyt nebegaliu! Vilką suvaldyt turiu! Ir sargybą baust reikės, Nes kitaip – vilkai suės Man sargybinius žioplius Ir kareivius miegalius... STAUGIANTIS BALSAS (vis garsiau) Au au au! Au au au! GEDIMINAS Kur esu, nesuprantu? Aš karių neberandu! Kur jie dingo? Kur išnyko? Vieną jie mane paliko! Kur kareiviai? Kur žirgai?.. Niekur nieko... Aš tiktai Vienų vienas... Bus kas bus – Kur tas vilkas?.. O! Matau, Prasiplėšt reiks per miškus... STAUGIANTIS BALSAS (vis stipriau) Au au au! Au au au! GEDIMINAS Kur tas vilkas?.. O! Matau! Staugia girioj kaip pašėlęs! Prisisėlinsiu arčiau Ir paleisiu aš jam strėlę... Kad paleisiu į nasrus – Nesukaukęs net nugrius! Girdėti, kaip strėlė atsimuša į kažkokį geležinį daiktą, – kartą, kitą... STAUGIANTIS BALSAS (vis stipriau) Au au au! Au au au! GEDIMINAS Koks čia galas? Kas per monai? Geležiniai vilko šonai?.. Leidžiau strėlę, leidžiau kitą – Vis prie vilko šono krito, Atsimušdama suižo – Vilkas net neatsigrįžo! Strėlės zvimbė, nuaidėjo – Vilkas net nesujudėjo! Akyse gal man vaidinas? Vilkas – visas geležinis?! STAUGIANTIS BALSAS (vis stipriau) Au au au! Au au au! GEDIMINAS Matęs daug esu vilkų, – Didelių, plėšrių, piktų, – Daug medžiojęs, daug nudėjęs, Tik nesu aš dar regėjęs Geležinio niekada... Sukasi galva mana! STAUGIANTIS BALSAS (vis galingiau) Au au au! Au au au! GEDIMINAS Kaip klaiku! Net šiurpas ima... Tai nepaprastas staugimas Vilko, liūdinčio miške! Lyg ne vienas jo balsu – Šimtas, rodos, vilkų Staugtų staugdami jame! STAUGIANTIS BALSAS (vis galingiau) Au au au! Au au au! GEDIMINAS O! Dabar aš suprantu! Niekur nėr tokių vilkų! Tai ne vilkas! Tai dvasia Gundo, gąsdina mane! STAUGIANTIS BALSAS (vis galingiau) Au au au! Au au au! GEDIMINAS Tu, dvasia tamsių miškų, Pasivertusi vilku, Ko siaubingai vaidinies? Ko tu nori iš manęs? Tu, nežinoma dvasia, Savo aimana baisia Ar pagalbos tu prašai? Rūstauji ir man grasai? STAUGIANTIS BALSAS (vis galingiau) Au au au! Au au au! GEDIMINAS Vis tu staugi! Vis vaitoji! Jei esi dvasia geroji, Tik raganiaus užkerėta, – Tau padėsiu. Išvaduosiu Kaip dukrelę numylėtą... Jei pikta dvasia esi Ir kovon mane šauki, – Rankos saugokis manos! Ar bijai jau tu kovos? Ištižai? Nusigandai? Tark, kas tu – ar bus blogai! STAUGIANTIS BALSAS (itin galingai) Au au au! Au au au! Au au au! Au au au! Didis trenksmas, lyg sprogimas GEDIMINAS Kas čia sprogo? Kas čia griūna? Ar užrūstintas Perkūnas Vilką staugiantį nukovė? Ne! Tai sapnas, ne tikrovė! Vietoj vilko geležinio Mirksi žvaigždės rytmetinės... IX Gediminas pats nesavas – Tokį sapną jis sapnavo! Trinas, skaidrinas akis – Gal dar vilką pamatys? Niekur nieko. Tyli viskas – Ir Neris, ir juodas miškas. Tik žirgai kažkur toli Prunkščia, žolę plėšdami, Tik šakelė kur nulūžta, Voverėlės paspirta, Tik karys katras staiga Besapnuodams atsidūsta – Ir tyla vėl krištolinė. Neramu tik Gediminui. Supas kailiuose lokių, Bet nesuveria akių: Vis tas vilkas, tas staugimas Lyg kartojas, lyg vaidinas, – Kažkur slenka, kažkur grimzta... Gediminas neberimsta. Susirūpinęs sapnu, Šaukias miegančių draugų. GEDIMINAS Kelkitės, mieli draugai, Raudonuoja jau skliautai. Greit saulelės skiauteris Iš pušyno išsiris. VERKELIS Kunigaikšti, labas rytas! KARIAI Labas rytas! Labas rytas! GEDIMINAS Labas rytas, labas rytas... VERKELIS Kunigaikšti, taip anksti Mus iš poilsio šauki... GEDIMINAS Mano mylimi draugai, Vargina mane sapnai. Aš ir pats nebežinau, Kokį sapną sapnavau... Ten aikštėj, tarp ąžuolų, Staugė vilkas geležinis. Lyg ne vienas, lyg šimtinė Buvo staugiančių vilkų... Ir kad staugė, ir kad kaukė, Aimanavo, klykė, šaukė, – Rodės, ošianti giria Virto aimana klaikia... Vade, gal išaiškint moki Mano sapną keistą tokį? VERKELIS Aš esu tiktai karys. Per sunkus uždavinys Būt’ man aiškinti sapnus, – Dar nepaprastus, keistus! Nieks iš mūsų viso būrio Dovanos tokios neturi. GEDIMINAS Gaila. Gaila, kad dar tu Neišmokai spėt sapnų. Aš nurimti negalėsiu, Sapno prasmę kol įspėsiu. VERKELIS Kunigaikšti, jau žinau! Ten pakalnėje gyvena Lizdeika. Žynys toks senas. Aš pakviesiu jį tuojau: Tarnas tas dievų, žynys, Sapno prasmę pasakys. GEDIMINAS Žirgą imk ir lėk kaip vėjas. Valios dieviškos skelbėją Atgabenk. Atkviesk. Atvesk. Ne! Ant rankų jį atnešk! X Vilniaus miestas iš senovės Vyrais ir darbais garsus. Metų lekiančius šimtus Tartum baltas kalnas stovi Katedra jame šventa, Mylinčių širdžių kurta. Kaip klajūnai debesėliai Metai bėgo, amžiai yrės. Gimė žmonės, vargo, mirė Ir išnyko kaip šešėliai, Į naktužę slinkdami, Ryto saulės genami. Katedra balta stovėjo Kaip sustojęs bėgti laikas. Vyras, moteris ir vaikas Virpančia širdim skubėjo Guostis joj našta vargų, Pasisemt naujų jėgų. Kiek ji matė, kiek girdėjo Ir linksmybės, ir kančios! Tartum senos sienos jos Ant žmonių širdžių stovėjo Ir suaugo su jomis, Kaip su širdgėla širdis. Nūn lietuvį ji vilioja Kaip gaivinanti šviesa. Bet ir ji neamžina, Vilniaus katedra baltoji: Rytui brėkštant Lietuvos – Nė žymės nebuvo jos. Ąžuolai tenai kerojos Nuo nežinomų laikų. Virš linguojančių šakų Vėtros draskėsi, kvatojos... Ir kaip pasaka sena Ten gyveno Lizdeika. XI Nežinios tamsiais laikais, Kur Verkių dabinas žalias Ežerėlis ąžuolais, Kartą atlėkė erelis. Kažkur girių plynioj rastą Ąžuolo viršūnės skraistėj Lizdą nuostabų susaistė Iš paparčių, iš dyglių, Iš svaiginančių gėlių. Klykė, krankė, kleketavo, Kol paguldė naštą savo. Kol erelis lizdą suko, Sketeriojosi ir širdo, Keistas balsas pasigirdo, – Balsas kūdikio mažiuko. Nuaidėjo per girelę Į širdis žmonių kaimynų: – Vaiką atnešė erelis! – Paukštis kūdikį augina! Išsigandę būrės žmonės, Savo tamsią laimė spėjo: Ar rūstybę, ar malonę Taip keistai dievai žadėjo?.. Paukštis kūdikį augina Tartum motina sava: Slaugo, girdo, valgydina, – Jis jam auga kas diena. Paukštis klykdamas lekiojo... Ir pasaulis sužinojo, Kad erelis vaikui savo Atdūsius ir kvapą gavo Glūdumoj melsvų kalnų Iš auksinių debesų; Iš žvaigždžių žydraus dvelkimo Vaikui atnešė jutimą; Iš stygelių sidabrinių Vaikui klausą jis nupynė; Ir kvepėjimą dausų Uoslę gavo iš žiedų. O šviesybę jo akių Iš saulėtekių lakių, Kur it bandą tamsią gena, Jam erelis atgabeno. O brangiausiąjį lobyną, – Sąžinę, kuri nežino Baimės, nuovargio dienos Ir teisybės sutemos, Sunešė, širdin sukėlė Iš motulės rūpestėlio Ir iš ašarų našlaičių – Ir atidavė jam kraičio... Taip Lizdeikai prasidėjo Kelias žemiškos buities. Visa jautė jis, girdėjo Ir suprato, ir regėjo, Ir gamta nebeturėjo Užvertos jam paslapties... Kiek pavasarių jaunų Į šventas dausas nuskrido, Kol jis unksmėje dievų Savo žemės kelią brido? Šimtą metų, gal ir kitą, Gal ir nieks nepasakytų... XII Niekas, niekas iš gyvųjų Nebeatminė, kada Buvo jaunas Lizdeika, – Kad žiupsniai plaukų baltųjų Kaip lininiai švelnūs pluoštai Jo šviesios galvos nepuoštų. Visuomet toksai atrodė Lyg su baltu vainiku, Kai paunksmėj ąžuolų, Dangišką bylodams žodį, Garbindams dievus, iš seno Ugnį šventąją kūreno. Garbino dievus. Žinojo Kalbą paukščių ir žvėrių, Lemtį ir ligas žmonių. Jam namus miške atstojo Žolės, šakos samanotos, Ant trijų stiebų suklotos. Jam namų nė nereikėjo. Lyg erelis ant uolų, Jis viršūnėj ąžuolų Sostus kaip lizdus turėjo, – Lyg koksai barzdotas paukštis Kėlės su lizdu į aukštį. Įkopia lizdan. Ištraukia Tošių vamzdį. Jo garsais, Lyg midaus saldžiais lašais, Tartum kviečia, tartum šaukia Seno žynio atlankyti, Jo dainos pasiklausyti. Nuaidėdams per girelę, Klykia verkdamas vamzdys. Ir štai ištisas būrys Gyvulių, žvėrių, žvėrelių Aplink ąžuolą suėjo, Lyg žynys juos užkerėjo. Stovi, klausosi ir tyli Kiškiai, voverys, žalčiai, Meškos, stirnos ir vilkai, – Tartum jie kits kitą myli, Tartum būt’ jie sesės, broliai, Nesipykę dar lig šiolei. Meilės ir tiesos skelbėjas Pučia vamzdį Lizdeika. Ir svaigina jo daina, Ir širdy linksmybę sėja, – Seka pasaką senyvą, Kad pasaulis meile gyvas! XIII Su naujagime aušra Atsikėlęs Lizdeika, Paskubom akis pratrynęs, Iš savosios palapinės Galvą iškiša ir žiūri, Ar ugnis dar maisto turi, – Per tą žvarbią gailią rasą Ar ugnelė neužgeso? Viskas vietoj. Tartum krūmai Stiebiasi, šakojas dūmai, Ir žarijos baltos žėri... Rytmečiu senelis gėris: Kaip ramu, kaip gera, linksma! Ir staiga subildęs trenksmas, – Lyg iš debesų nukritęs Pats Perkūnas priešą kirto, – Sujaukė ramybę ryto. Trenksmas dundesiu pavirto, – Lyg Perkūnas raitas joja, Lyg po mišką dūksta vėjas... Senis mirktelt tesuspėja – Ir prie jo ugnies sustoja Žirgas žvengdamas putotas. Ant jo – vyras garbanotas. Verkelis ant jo sėdėjo Ir Lizdeikai taip kalbėjo: – Sveikas, pranaše dievų! Ne be reikalo skubu Balto ryto brėškime, Vėtra lėkdams pas tave... LIZDEIKA Sveikas, vaike. Na, žinia, Niekas neina pas mane, Kol nelinksta jo galva Po gyvenimo našta... VERKELIS Rūstauti, žyny, gali... Bet patsai tu supranti, Kad karys – tai svečias žemėj. Ne jis pats sau dalią lemia! Šiandien čia, o ryt kaip vėjas – Nežinia kur sukinėjas... LIZDEIKA Juo labiau karys privalo Pasikliaut valia dievų, – Neužmiršt, kol gyvas, jų Ir nerūstint jų be galo... VERKELIS Žynio nėr, kuris nebartų... Pasitrokšim kitą kartą! O nūn – laiko mums nėra. Ten ant kalno nusiminęs Kunigaikštis Gediminas Atsikėlė su aušra. Keistą sapną jis sapnavo. Šaukiasi pagalbos tavo. Eit pėsčiam tau nereikės, – Sėsk ant žirgo prie manęs. LIZDEIKA Aš girdėjau, kaip atjojot, Kaip puotavot, kaip nakvojot. Jūs, palenkdami taures, Neprisiminėt manęs. Neatlankėt, neatėjot Ir dievams aukų nedėjot. Jūs užrūstinot dievus. Eiti negaliu pas jus! VERKELIS Ką girdžiu? Ką tu sakai! Ar galvoj tau negerai? Kunigaikščio neklausysi? Prieštarauti jam išdrįsi? Seni! Saugok, kad barzda Nesivilkt’ žeme tava... Rankom Verkelis sumojo – Ir barzdotas Lizdeika Kaip atplyšdama šaka Sutraškėjo, suvaitojo, Lyg ore staiga pakibo – Šast – prie Verkelio sudribo Ir, per žirgą persisvėręs, Žirgo karčių nusitvėrė... Žirgo ragint nereikėjo. Jis su dviguba našta, Verkeliu ir Lizdeika, Lėkė prunkšdamas, dundėjo Į tą kalną, į tą aikštę, Kur jų laukė kunigaikštis... XIV LIZDEIKA Kunigaikšti! Sužinojau, Kad int mus nakvot atjojai. Su meilinga saulele Sveikinti skubu tave... GEDIMINAS Ačiū, tėve. Kaip gerai, Kad nedelsdams atvykai. Pamatyt tave geidžiau. Keistą sapną sapnavau. Duosiu žirgą, duosiu kitą, Duosiu aukso pilną saują, Kad tiktai tu pasakytum, Ką man sapnas pranašauja... LIZDEIKA Tarnas aš esu dievų. Man nereikia dovanų Nė valdoviškos malonės. Int mane ateina žmonės Pasistiprint, pasiguosti, Ašaros gailios nušluostyt. Aš, bestiprindamas juos, Dievišku grožiu džiaugiuos. Žemėj – nieko man nereikia. Kas tave kankina, vaike? GEDIMINAS Keistą sapną sapnavau. Lyg visa vilkų šimtinė Staugė vilkas geležinis – Au au au! Au au au! Girios, kloniai ir kalnynai Į tą baisųjį staugimą Atsiliepdami vaitojo Ir klaikius garsus nešiojo Lig padangių, lig dausų... Ar įspėsi sapną tu? LIZDEIKA Aš nespėju. Aš semiu Išmintį iš pat dievų. Įsižvelgdams į dausas, Paslaptis žinau visas. Ir sapnų raktus žinau. Geležinis vilkas tavo, Kurs taip staugė, taip dejavo, Buvo ženklas, duotas tau. Staugimu esi tu kviestas Čia įkurti didžio miesto, Sostinės visos šalies. Per pasaulį nuskambės Miesto vardas kaip griaustinis, – Kaip tas vilkas geležinis Stebins, žadins ir vilios Palikuonis Lietuvos. Augs galingas ir garsus Ir per amžius tarps ir bus. GEDIMINAS Dėkui, pranaše dievų! Aukso žodį dėstai tu. Priimu dievų kvietimą. Vietoj vilko geležinio Ąžuolų didžių pavėsy Naują miestą aš pradėsiu. Ir vardu skaidrios upelės, Per tankmes kur kelią skinas, Čia čiurlenančios Vilnelės Miestas Vilnium tevadinas. Teišauga, išbujoja, Mylinčius sapnus atstoja Lietuvos dukroms, sūnums! Te kaip saulė jis bus mums! Tegaivins jis kaip viltis Lietuvos vaikų širdis! LIZDEIKA Kaip tarei, tegu taip būna: Tavo žodis tampa kūnu! Tavo miestą amžinai Sergsti, laimina dievai! GEDIMINAS Mes išmirsim. Amžiai slinks. Ąžuolai pavargs, sulinks. Miestas amžiais nemarus Lietuvos sargyboj bus! Kol lietuviui Vilnius švies, Kol jo meilė bus gyva, – Amžių amžiai tesrovės: Nemari bus Lietuva! KARIAI Te per amžius mus gaivina Miestas mūsų Gedimino! Te per amžius jo šviesa Šviesis Lietuva visa! Te lietuviui Vilnius bus Meilės džiaugsmas ir dangus!