Leonardas Gutauskas Paukščių takas Eilėraščiai Skaitmeninta iš knygos: Leonardas Gutauskas. Paukščių takas. Vilnius: Vyturys, 1986. ISBN 978-5-430-06007-7 Kūrinys suskaitmenintas vykdant ES struktūrinių fondų remiamą projektą „Pagrindinio ugdymo pirmojo koncentro (5–8 kl.) mokinių esminių kompetencijų ugdymas“, 2012 http://mkp.emokykla.lt/ebiblioteka/ Dangus – akyse Laiptai Štai pažvelkit, saulės laiptai, Kas gi ten taip kopia? Kas už skliauto krašto laikos Lyg skruzdė virš kopų? Ar ne vaikas baltaveidis? Pažiūrėkit, žemės laiptai, Kas žemyn ten leidžias? Kas už smilgų baugiai laikos, Kas į molį beldžias? Ar ne senis baltarūbis? Ak, patarkit, laiptai, vaikui, Kad su saule kėlęs Gintų bandą į pievelę, Kur linguoja gėlės. Pakuždėkit, laiptai, seniui, Kad jis neskubėtų, Dar pabūtų žalioj žemėj, Tyliai pakalbėtų. Ir paaiškintų vaikeliui: Čia – jo žemė ir nameliai, Ežerai ir laisvas vėjas! Kad pramokęs mažas rašto, Ant kalnelio palypėjęs, Apkabintų savo kraštą, Kuriame lakštutės gieda, Gieda vakaro smuikelis Ir rasotas Paukščių kelias. Vėtrungė Žalvarine vėtrungėle, Ar gali plasnot prieš vėją? Ar gali tiktai pavėjui Kaip laukinė lelijėlė? Vėjas pučia iš rytų, Pučia vėjas vakarų, Kartais papučia šiaurys, O šventadieniais – pietys. Vėtrungėle, tu blaškais, Nežinai, ko nori, – Keturi sparnuoti vėjai, Žiū, kaip krypsta dorė! Aš mačiau, kaip tu plasnojai, Saulėje įrudus, Gal tada dar nežinojai, Kad druska ir rūdys Tyliai graužia tavo sparną? Žalias žalvaris pajuodo, Samanom apžėlė, O virš marių šėlsta juokias Naujos vėtrungėlės. Nudažytos, išpaišytos, Saule paauksuotos, Vaivos juostom apkaišytos, Laisvos ir sparnuotos! Jos užmiršo geležėlę, Dūlančią prie vartų – Kliudė vaiko širdužėlę Vaizdas šis ne kartą. Jis ne sykį atsiduso, Rankomis palietęs Rūdžių saują – kažkada Ji virš marių švietė! Kirviai Geležiniai kirviai, Negi jums negaila, Kai pasvyra, virsta Eglės, pušys laibos? Pasakykit, kirviai, Kas jus išgalando? Kas sakais nugirdė? Girios išsigando Jūsų šalto žvilgsnio Ir ledinio balso – Tai nuo jo palinksta Ąžuolai ir alksniai. Gūdžiai gaudžia šakos, Devinta – viršūnė, Griūna senos drevės, Gailiai klykia paukščiai. Mėtos medžių kaulai, Mėnesienoj šviečia, Išsigandus saulė Slapstos už aviečių. Ak, čiulbėkit, paukščiai, Šventą ryto giesmę! Tegu vėlei siaudžia Žalios liepų liepsnos, Kad jose pražūtų Kirviai geležiniai, Girios ragą pūstų Vėjai šimtmetiniai! Auksas Ei tu, žemės aukse, Kas tave išrado? Pasakyk, kas davė Tau besotę ryklę, Kas ją atidarė – Pragaro baidyklę? Ak, žmogeli mažas, Vieversių karaliau, Žvelk! – saulelė grąžos, Saulės – ligi valiai! Saulė – tavo auksas Ir dangus auksinis, Saulei – žemės aukos, Giesmės vieversinės! Saulei – žemės auksas, Ne gobšiųjų laimei! Saule, saule, šauksiu, Nugalėjai baimę, Nugalėk ir auksą! Kilpa Pasakyk man, plieno kilpa, Ar pati dabar regi, Kad į tavo pilvą tilpo Degęs lapino aky Tas žarotas ryto skliautas, Apšerkšnijęs lyg karste Toks išbalęs it suspaustas Saulės atvaizdas lede? Ar žinai, kas čia kalčiausias, Daug kaltesnis nei žmogus? Šaltis! Šaltis! Jis taip siaučia, Tai nuo jo patsai dangus Jau užšalo tarsi marios Nepalikęs eketės – Nieks nežino, kas čia daros, Byra sniegas nuo žvaigždės! Rudas lapinas taip kenčia – Smaugia kilpa užveržta. Vienas šaltis puotą švenčia – Tai tikra velnių puota! Ei, kilpele sidabruota, Kad turėtum tiek drąsos Ir nutvertum šalčio šluotą Už ledinės uodegos! Ir užveržtum šalčio ranką, Kad nušaltų lig aušros! Pažiūrėk, kaip gruodas kramto Siaurą pakraštį žaros. Pyška tvoros, braška medžiai, Staugia pūgos už langų, Piktas speigas sniegą krečia Ant sustingusių laukų... Karas Nenuslėpsi, kare, Kas nukirto vakar Žydinčią Vakarę. Tu žinai, baisūne, Kas vagies gudrumais Išviliojo sūnų. Atsakyk, vaiduokli, Kam gaisrus nešioji, Kas tau renka duoklę? Pasalūne vilke, Baltą avies kailį Šiandien užsivilkęs, Ar manai, kad vaikas Yra šitoks paikas, Nieko nesupranta, Kas ten užu lango Taip dantis galanda? Tave klausiu, kare, Atsakyk nors kartą, Kas ten atidarė Baisų bulių gardą? Kas išleido liūtus Iš auksinio narvo, Kad nasruos pražūtų Senas žemės vardas? Linksma tau, baisūne, Kad negali saulė Vartų atrakinti Ir alyvos žiedo Rasa padabinti. Šulinys Mano tėviškės šuliny, Kurgi tavo dugnas? Kai žvelgi – atrodo, žvelgtum Į dangaus bedugnę! Kaip manai, gilus šuliny, Jei tave uždengčiau, Ar tuo pat kartu visas Žvaigždeles išsemčiau? Aš prisimenu, kaip sėmė Tėvas kibirėlį, Kibire tarytum auksas Žvaigždė sumirgėjo. Aš ją suėmiau delnais Lyg lelijos žiedą, Vėl į šulinį paleidau, Į jos seną vietą. Būčiau nešęs ją aukščiau, Gal į patį dangų, Tik nuo eglės pamačiau, Kad dangus – ant žemės! Šuliny giliam gyvena Ir žvaigždė su mėnuliu, Saulės aukurą kūrena – Pilną glėbį spindulių! Ir, pažvelgęs į šulinėlį, Saldžiu miegu užmigau, O su saule atsikėlęs, Jau žvaigždės neberadau. Šuliny sakytum gulbė Plauko baltas debesis, Šalia jo gal kiek mažesnis Antras – lyg balta žąsis... Žvakės Pasakykit, gelsvos žvakės, Negi nežinojot, Kam bitutės minkė vašką, Po laukus lakiojo? Nežinojot? Tad klausykit, Ką jums noriu pasakyti: Bus ruduo, ir klevo lapai Kris ant liūdno smėlio kapo. O kape, juodam namely, Ak, tamsioj bedugnėj, Sapno siūlą verps senelė, – Ten tamsu ir liūdna. Štai tada jūs, gelsvos žvakės, Jai tamsoj pašviesit, Ir keliu, kaip andai akys, Saulės laiptais vesit. Vesit, žvakės, ją per tamsą Paukščių Tako juosta, Tyliai šviesit, neužgesit, Nesudėsit bluosto. Prisimins senelė pievą Ir mergytę basą, Kai mamelė pirmą kartą Jai supynė kasą. Ties rankas į žvakę šiltą – Žvakė gailestinga, Žvakėn saulės daug pripilta, Niekad nepristinga. Kalviai Pasakykit, broliai, Kalviai ir kavoliai, Ką nukalti žadat – Geležies karolius? Geriau kalkit skambią Laimės pasagėlę – Gal išskels iš žemės Laisvą pasakėlę! Kalkit, broliai, kalkit Sidabrinį kardą, Kad nukirstų skląstį Nuo saulužės vartų! Kalkit, paskubėkit, Kad žaizdre žarijų Neuždengtų plėnys It naktis – lelijų. Kalkit, broliai, kalkit, Kalviai ir kavoliai, Kaldami dainuokit, Kaip dainuoja broliai! Sakalas – debesy Bitės Bitužėlės, bitės, Pilkos darbininkės, Ar ne jūs tiek vaško Žvakėlėms surinkot? Žiū, žvakelės dega, Gūdžią naktį šviečia, Pažiūrėt į mažą Bitės širdį kviečia. O širdy mažiausioj Tarsi ežerėly – Plačios Merkio pievos Ir meduotos ievos. Ak, bite, bituže, Pasakyk, kaip tilpo Į mažą širdužę Gimtinė ir vingis Nemuno putoto, Saulė ir mėnulis, Mama ir tėvulis? Visa visa tilpo, Kas yra brangiausia, Net padangių tiltai, Žvaigždės tolimiausios. Pilkas vabalėli, Panašus į dulkę, Leiski man ant kelių Prieš tave parpulti. Leisk nulenkti galvą Prieš tavo kuklumą, Prieš vargelį tavo, Tavo atkaklumą. Laukinės žąsys Ei, laukinės žąsys, Ar labai pailsot? Gal mane nunešit Ten, kur žvaigždės žvilgso? Ak, paimkit, žąsys, – Man sparnai neauga! Aš pakilti trokštu Virš pilių, virš bokštų Ir pažvelgt į žemę – Ten mamelė semia Merkio vandenėlį Ir gražiai dainuoja, O iš pirkios dūmas Rangos, vinguriuoja. Iš didžios aukštybės Aš pažvelgti noriu, Kaip dirvoną aria Mano brolis Juozas, Kaip jį seka kuosos, Kirmėles lesioja, Kaip viršūnė uosio Saulelę sijoja. Jūs negirdit, žąsys, Baltas žąsinėli, Nėr kada jums – skabot Žemės žolynėlį. Negi nuo žolelių Tiek jėgų pribūna, Kad įveikti galit Klystkelius perkūno? Kad į sunkų lietų Neatmušat sparno, Į gimtinę grįžtat Dukart šimtą kartų! Šuva Sargi, vai, bičiuli margas, Ko pasislėpei būdelėj Susigūžęs, susirietęs Tarsi būtum koks bedalis? Gal tave tėvulis barė Ir tamsioj būdoj uždarė, Kad nelotum ant svečių – Neprašytų ir piktų? Gal tave mamelė baudė, Kad drobes, kurias išaudė, Tu netyčia sudraskei Ir puodynę sudaužei? Gal išrovei gaidžiui plunksną Ar paršelį už ausies Patampei, kai tas neklausė? Gal žąsiuką nuo žąsies Nuviliojai į laukymę Ir lig vakaro žaidei, Kol žąsis visai užkimo, Šaukdama namo pareit? Gal nuo stalo kokį kąsnį Pasiskolinai neklausęs? O gal elgetą kuprotą Išvarei, kai tas vapėjo Apie gerą Dievo būdą, O paskui lyg susigėdęs Įlindai į tamsią būdą? Kaip bebūtų, Sargi geras, Lįsk laukan – jau metas ginti Karvytes į žolę retą, – Pažiūrėk, kaip saulė spindi! Gandras Išdidusis gandre, Guže raudonkoji, Tai už kokią bausmę Tu varles daigoji? Ar už tai, kad varlės, Ar už tai, kad juokias? Ak, įkyrios kvaksės – Nieko nenutuokia! Jei nors kiek nutuoktų, Tai tuokart nutiltų, Tūnotų po lapais, Po lelijų tiltais. Ir varliukams lieptų Labai tyliai praustis, Kad nesipliuškentų, Kol žara parausta. Bet nežino varlės, Nieko neišmano, Joms kurkimas – dainos Nuostabiausios žemėj! Ir negirdi kvaksės, Kaip virš balų būsto Baltagūžis paukštis Raudą snapą pusto. Ėrelis Beragi ėreli, Kas tave išmokė Atsiklaupt ant kelių Geriant vandenėlį? Kas gi taip susuko Tavo baltą vilną, Kad joje paklydo Vikrus ryto vėjas? Baltas ėriukėli, Kas tave pririšo Prie žemės stulpelio, Kuolo geležinio? Kam tave pririšo? Ar žadi pabėgti? Gal manai – už kalno Sodresnė žolelė? Kurgi tu pabėgsi! Žiū, stiklinis kalnas, Į kurį užkopti Gali debesėlis. Pasilik, ėreli, Pievoje prie kaimo, Te maži vaikeliai Glosto tavo kailį. Te vaikeliai mokos Gražiai atsiklaupti, Kai norės pasemti Versmės vandenėlio. Vėžys Pasakyki man, vėžy, Ką ten ratuose veži, Ne į priekį – atbulai? Ima juokas, kai matai Vėžį, kraipantį ūsus, Nes neaišku, kur pasuks! Molio rūmų karaliūne, Pasakyk, ar ne perkūnas Vakar trenkė į pakaušį, – Kam nendrynų sodą laužai? Pasakyk, ar nebaisu Iš vandens ūsus iškišti? Gali juos prie debesų Nelauktai pririšti Antanėlis ar Petriukas – Jiems iškrėsti tokį triuką Vienas juokas... Gal geriau, vėžy šarvuotas, Sėskim į mėnulio luotą, Į žvaigždes keliaukim – Aš žinau – jos laukia. Susišluosim žvaigždeles Į vytelių rėtį, Pasiimsiu sau kelias – Bus kas pažiūrėti. Kai ant žemės nebeliks Jokio stebuklėlio, Leisiu žvaigždei rėplinėt Ant pajūrio smėlio. Ir tegu pasaulis mato Žvaigždę tarsi vėžį – Jis tik vienas atbulai Traukia vežimėlį! Žaltys Gražumėlis žalčio Šlapioj pievoj Balčio! Štai vaikeliai, jį pamatę Ir akis stulpu pastatę, Žiūri, žiopso užburti Lyg prie žemės prikalti. Ak, žalteli, ar meni, Kaip per lauko taką šlapią Iš girelės į namus Mūsų atšliaužei tykus, Lyg į mėlynus sapnus Susigūžęs ir taikus? Ar prisimeni, margasai, Kaip ant slenksčio paprašei, Kad ištrauktų tėvas akstį Iš galvelės tavo? Naktį Ant aslos tu pragulėjai, Gėrei šiltą karvės pieną, Tik prieš rytą išskubėjai Į rasotą Merkio pievą? Akyse vaikų ilgai Sukos žalčio ratilai... Kalnai Dangų remiantys kalnai, Šalto mėnesio namai, Gal dar menat milžinų Skardų balsą virš kalnų? Gal prisimenat, kaip skraidė Keistas driežas po dausas, Kaip kreivi, kuproti braidė Baisūs žvėrys po rasas? Kaip įkirto pirmą raidę Sutvirtėjusi ranka Į kalnų miglotą šlaitą? Kaip nežinoma banga Šlavė žemę, griovė tiltus, Nešė visa užmarštin? Ak, tos senos dienos, ilgos, Kaip jas reiktų pavadint? Pasakykit man, kalnynai, Nuo aidų apkurtę, Ar ne jūs dangaus kaimynai Ir kaimynai kurmio? Kurmis jums padus kutena, O dangus pašiaušia kuodą, Versmės vis žemyn skardena, Daigas saulėn pasiduoda! Patikėkit – būčiau kalnas Su ledyno kepure, Tai užsėdęs vėjo balną Skriečiau skrisčiau vakare! Aplink žemę – šimtą kartų! Prieš jos kryptį – du šimtus! Gal tą kamuolį atvyčiau, Į kurį vijau metus? Rugys Paauksuotas rugio grūde, Jau tokia tava dalia: Tūnai žemėj, o ant stalo Prie šiltos puodynės pieno Tarsi pilkas avinėlis Miega duonos kepalėlis. Ir jokia čia paslaptis, Tai – didi gamtos tiesa, Nes gyvybės ateitis Slepias žemės gelmėse. Žmonės rugio grūdą sėja, Molio kraujas sėklon liejas. Ir tada, prakirtęs storą Žemės plutą, daigas stojas! Jis į vėjo jūrą neria, Supas, plaukia, žydi, Spinduliai jam rūbą neria Iš gijų plonyčių. Na, o rudeniui atėjus Reikia kantriai dalgio laukti, Pasitikt linksmai kirtėjus – Saulėtos dienelės šaukia: Paskubėkit, negaišuokit – Jau lietus už kalno kaupias, Grūdą girnoms atiduokit, O ilguosius šiaudus – kaukui. Nes jis moka iš šiaudų, Sukdamas ant plono piršto, Padaryti daug daiktų Ir paaiškint nepamiršta, Kaip šiaudinis paukštis juda, Kaip jis lesa rugio grūdą. Šaknys – žemėj Šaknys Ei, žemėtos šaknys, Kaip tamsoj jūs matot? Juk po žemėm akmenys Kliūtis jums pastato. Kaip jūs nepaklystat, Kaip namo sugrįžtat? Juk tamsu kaip naktį, Nėra kas uždegti, Kad pašviestų kelią. Gal sliekų takeliais Jūs namo parbėgat? Klupsčiais klupsčiais, keliais – Nes žemi sliekų urveliai, Vos per du nagu aukštesnis Siauras kurmio vieškelėlis. Ei, žemėtos šaknys, Ploniausios gyslelės, Ar galiu paklausti Jus vardu senelės: Gal jau metas kasti Šaknį – aukso giją Ir iš jos nupinti Krepšelį lelijai? Dar, atrodo, vakar Mus močiutė mokė, Kaip šaknelę kasti, O šiandien aš – vienas, Ji – toli toliausiai Už kalnų, už jūrų Vis namolei žiūri. Žiūri, tartum klaustų, Ar anūkas dirba, Ar pina krepšelį Iš pušies šaknelių... Medžiai Šimtamečiai medžiai, Kaip tokie užaugot? Aš užaugti noriu – Rankomis paremti Seną gandro lizdą, Kad šiaurinis vėjas Jo netrenktų žemėn. Juk, parskridęs gandras, Lizdo neberadęs, Lyg nelaimės gandas Suks ratus, benamis. Bet sakykit, medžiai, Jei aš būsiu mažas, Kas parems lizdelį? Kaipgi jis laikysis? Juk nukris ant žemės. O, didingi medžiai, Duokite man ranką, – Pasitiksim svečią Keliauninką gandrą! Vyšnios Vyšnios, vyšnios, Kai jūs žydit, Rodos, pirmas sniegas švyti! Ak, menu, kaip neseniai Du neklaužados vaikai, Nuo mamelių pasislėpę, Į medelį kopė, Lyg varnėnai pasistiepę Siekė skinti uogą. Bet šakelės neatlaikė, Linko ir nulūžo, Ošė sodas, verkė vaikas, Liūdnas, susigūžęs. Kaip graudu, jog tai ne kirvis Vyšnios medį laužė, O pabėgę iš namučių Du maži neklaužados. Gal jie manė, kad medelio Geležinės šakos? Kopė drąsiai lyg ant stulpo, Tiek, kiek siekė akys! Ė, vaikeliai, jeigu trokštat Išsipirkti kaltę, Tai užkaskit vyšnios kaulą Juodžemin prie vartų. Palūkėkit metelius, Ir įvyks stebuklas – Iš kaulelio pasikels Kelios šakos buklios. O palaukę dar metus, Gal sulauksit žiedo, – Vyšnios uoga kaip medus, Vyšnioj strazdas gieda! Lietūs Rudeniniai lietūs, Atsakykit, bangūs, Ar tai jūs barbenat Į pirkelės langus? Ar tai jūs sušalę Prašotės į vidų Prie jaukios ugnelės Rankų pasišildyt? Gal čia koks keleivis, Dangumi atplaukęs, Debesų jūreivis Užu durų laukia? O, jūs lietūs, lietūs, Jau nėra jums galo! Jau sumirko kietas Rugio stiebas, šąla Kurapka ir garnio Mėlynas pakaušis Ir lapiuko nosis, Kyšanti pakriaušėj. Pėdsakai Senos mano pėdos, Ar manęs palauksit, Kol sugrįšiu pėsčias Ar laivu atplauksiu? Ar manęs nelauksit, Jau nebeliūdėsit, Tik žalių žolynų Kauburiais žydėsit? Tik lakiajam smėliui Duosite nakvynę Ir manęs paklausit Tyliai, nusiminę: Kur klajoji, seni, Vaikeliu išėjęs? Mus nutrynė lietūs! Mus užpustė vėjas! Mums neleido laikas Verkti ir liūdėti, Liepė mums išnykti, Dilgėm sužydėti. Kurgi mes keliausim, Kur tavęs ieškosim? Naktį išskubėję, Kelio nežinosim. Tektų klaidžiot girioj, Tektų jūroj skęsti – Juk kelių ne vienas, Milijonai esti! Taip ir teko, broli, Žolele apaugti, Dilgėlėm pražydus, Pasislėpus laukti. Laukti ir svajoti, Kad sustotų laikas, – Gal sugrįš tos pačios Basos kojos vaiko? Akmenys Vienišas laukų akmuo, Juk tu kalno brolis, Žydros uolos – tavo sesės. Mat koks tu keistuolis! Apvalus nei kepaliukas, Akmeninis žmogeliukas, Didelė akmens galva! Ir žmogaus akių spalva! Tai akmuo! Kas pasakytų, Jog jis be tėvynės? Kalnuose jisai – kaip stumbras, O pas mus – avytė. Guli akmens keturi, Į miglas panirę, Ir, atrodo, tuoj subliaus, Žvelgdami į girią. Štai žmogus sukūlė kaktą, Už akmens užkliuvęs, Ar nulaužė arklo ragą, Sodindamas bulves, – Kad per daug neriestų nosies, Būtų kiek kuklesnis, Tam yra laukų akmuo, Už vargą sunkesnis. Ei, akmuo, gerai žinau, Tau labai patinka, Kai į krepšį tarp bulvikių Keli akmens krinta. Bet, sakyk, ar tau neliūdna, Kai tave pastato Ant kapučio kauburėlio Tarsi kokį stabą? Erdvės Eiii! Žvaigždėtos erdvės, Tolumos beribės, Kas jus išmatavo? Gal paukštelis Ibis? Jis Egipto žemėj Kažkada gyveno, Šventas saulės paukštis, Sako, nemirtingas, Bet ir jis aukštybėj Lyg sapnuos pradingo. Paslaptingas Ibis Niekam nepasakė, Ar erdvė – beribė, Ar tik aklos akys Jos gelmių nesiekia – Kiek paskraido, grįžta Į beržų pavėsį, Į karvelio gūžtą. Eiii! Žvaigždėtos erdvės, Tolumos beribės, Žvelkit – neša gervės Šviesą amžinybės! Neša žemės vardą Ir tėvynės aidą, Ten, už saulės vartų, Kur Sietynai braido Po ūkus – atrodo, Lyg avytės baltos Braido po atolą, Geria rasą šaltą. Visa taip – iš vieno: Ir dangus, ir žemė, Ir gėlėtos dienos, Ir naktis bežadė... Versmės Versmės, tylios versmės, Kur po gluosniu almat, Gal jus žemė verčia Ar pelkynų laumės Jūsų giją pina Tamsoje pelkyno? Ak, iš kokio šulinio Jūs nuo amžių plūstat Ant Čepkelių bruknių, Kad jos nenudžiūsta? Versmės, gaivios versmės, Kas jums davė balsą? Kas išmokė verkti, Kai žoles šienauja? Ak, svajingos versmės, Kas kanklius jums davė, Kad jie skamba skamba, Širdį man užgavę? Versmės, žydros versmės, Šaltos, tyros, sraujos, Ar ilgai dar versis Jūsų gyvas kraujas? Pūga Pasakykit, baltos pūgos, Gal vilkai taip staugia, ūkia? Man baisu – užkauks pūga, Pasišiaušia tuoj kupra, Ir, atrodo, avį vilkas Jau iš gardo tempia, velkas. Arba, rodos, senas baubas Bando kaminu, ak, siaubas, Mūsų pirkion prasigauti, Čiupti vaiką, kišt į maišą Ir išnešti į laukus, Ten, kur skamba laumių vaišės, Suka vėtra verpetus! Tu, pūgele, tu, baltoji, Kam visur sniegus sijoji, Kur nereikia – kuo daugiau, Kad vaikeliui vis sunkiau Būtų bristi į mokyklą Per pusnynus, baltą miglą? Ak, pūgele, tu – vėlė, Girių raganos duktė! Bet jaučiu – diena artėja, Rytas tamsą suakėja! Jau saulelė užu miško Spindulius skaisčius atrišo Ir paleido į laukus, Į patamsius, į sniegus! Teks, pūgele, pasitraukti, Sumažėt ir susitraukti. Et, į ožio riestą ragą Man tave suriesti maga! Kad pavirstum tam rage Vėjo pasaga smagia! Debesų – papėdėj Perkūnas Klausiu – atsakyk, perkūne, Kas danguj gaisrus pakūrė? Kas botagą iš ugnies Šiąnakt vijo ant vinies? Atsakyk, audrų karaliau, Kas tau numetė karūną, Kad ieškodamas trankais Giriom, kloniais ir laukais? Pasakyk, garsus perkūne, Ko pasaulis nesugriūna, Kai žengi variniais batais Per Žemaičių plentą platų? Vėjų kerdžiau, o perkūne, Kas išaudė saulės gūnią? Tu gražiai ja užsikloji, Kai ant debesio nakvoji. Piemenėli, per daug klausi – Nepajusi – greit pasensi. Jeigu toks smalsuolis būsi, Aš galiu nusukti ausį! Aš valdau dangaus gaisrus, Aš nulaužiu kriaušę! Į baisios ugnies nasrus Telpa visa, kas tik šiaušias Prieš galingą mano balsą! Senas, jaunas dreba, verkia, Kai perkūnas lyg juokais Žaibo siūlus verpia! Ė! Perkūne, nebijau, Aš namo jau parėjau. Griausk negriaudęs ir trankykis – Man nebaisios žaibo nytys! Ugnis Amžina, skaisti ugnie, Kur geriau tau sekas? Molio krosnyje, namie, Ar danguj, kur teka Tokios žydros žaibo upės Debesų kraštais gėlėtais, Kur devynios žvaigždės tupi Ant aukštų kalnų? Gal patinka viršum žvakės Sau ramiai pleventi, Degti tyliai, neskubėti Ir ramiai pasenti? O gal tau gražiausia naktį Šakalio gale liepsnoti Ir žiūrėti, kaip į krepšį Metami vėžiai kuproti? Gal patinka tau žarijom Krosnies oloje žėrėti Į duonelę, kaip ji rausta, Išplėstom akim žiūrėti? O šviesa, kuri klajoja Virš paslėptų turtų Ir kurios vaikai bijojo – Tai ugnis ar burtai? Ak, ugnie, devyniaveide, Po karų prie Merkio Aš menu, kaip girios degė Ir aguonos verkė. O, ugnie, mįsles atverki Ir danguj, ir žemėj, Stebuklingai apsiverski, Eglės šakelės nusverki – Būk šalta ugnelė! Miglos Paslaptingos miglos, Pasakykit, pilkos, Ar ne giminė jums Pasalūnas vilkas? Mokat tyliai sėlint Prie tvoros, prie lieptų, Mokat pasislėpti Už kapučių liepų. Mokat būt panašios Į senelės skarą, Bet mėgink pasiekti – Ertmės atsidaro Į klaidžius pelkynus, Į raistelio akį... Vai, jūs pasalūnės, Girių gelmės klampios, Klysta – kas galvoja, Kad jus audžia laumės. Vai, jūs miglos klaidžios, Išsigandę gaidžio Aitvarai sužvengę Jumyse prasmenga! Dulkės Ak, tylenės dulkės, Kas tylėt jums liepė, Taręs: atsigulkit Ir gulėkit tyliai? Ar ne laiko darbas, To dienų piemens? Aš mačiau jį sėdint Ant laukų akmens. Priėjau tyliausiai, Pažvelgiau per petį, Žiūriu – šiurkštus delnas, O ant delno – dulkės. Dulkeles skaičiuoja, Jokios nepraleidžia, Matos, rimtas darbas, Nesakysi – žaidžia. Pagalvojau tyliai, Bet paklaust bijojau, Tik, sulaikęs kvapą, Žvelgiau prasižiojęs. Kur žalesnė dulkė Arba raudonuoja, Tą tuojau ant žemės Pakiša po koja. Ir, kulnu patrynęs, Vėlei pasižiūri, Ar jau visos pilkos, Ar jau visos dulkės... Dar ilgai žiopsotų Lyg užburtas vaikas, Bet gaidys pragydo, Ir nuskrido laikas! Aidas Šimtabalsi aide, Kas tave pabaidė, Kad slapstais už miško Lyg bailiausias kiškis? Krištolinis aide, Kas tave sukūlė, Kad visur, kur neisi, Tavo šukės guli? Greitasparni aide, Kaip tave sučiupo Šulinys giliausias Ir sekliausia upė? Užkerėtas aide, Ar ne stebuklinga – Kai buvai čia pat jau, Tavo pėdos dingo? Ak, bedugnis aide, Kas tave surinko, Kad šimtai aidelių Į vieną sutilpo? Ar žinai, aiduži, Kuo aš noriu būti? Tik aidu giružėj Ar aidu už upės! Niekas nesugautų, Niekas nematytų, Tik visi girdėtų, Tik visi klausytųs. Vėjai ir debesys Jūs, laisvieji vėjai, Debesų siuvėjai, Iš kur gaunat siūlų Susiūt debesėliams? O gal mokat siūti Ilgom pievų smilgom Ar apynio ūsais? Gal voro tinkleliais? O gal aukso gijom, Parvežtom iš prūsų Dar senų senovėj Karo dainužėlėj? Bet tikriausiai imat Labai ploną lietų Ir gražiai sau siuvat Debesį skylėtą. Debesis – kaip vaiko Dar mažėlio rūbas: Lopyk, siūk nesiuvęs – Vis kas dieną kiūra. Smėlis Tu, klajūne smėli, Ar neatsibodo Pro šaknelių rėtį Amžinai byrėti? Menu: mažas vaikas Aš tave norėjau, Saujoje suspaudęs, Nunešti siuvėjui. Aš tada galvojau: Smiltys – juk auksinės! Jas prisiūs siuvėjas Prie gedulo rūbų, – Gal nebus taip liūdna Miegančiai močiutei? Vai, kaip aš suklydau – Vaiko naivumėlis – Man nutirpo pirštai, Spaudžiant saujoj smėlį. Tyliai vėriau saują – Kas gi dabar bus čia? Matau savo delną, O ant delno – tuščia! Mat smiltis birioji Pro pirštus prasmuko... Juokėsi siuvėjas, Bet paskui pamokė: Reik ant smėlio kalno Duobelę iškasti Ir, ką nors paslėpus, Vėl gražiai užkasti... Kaulai Ak, bevardžiai balti kaulai, Atpustyti pamariuos, Kas jus pametė, užmiršo Šiaurės žemės vakaruos? Kam priklausėt, o kauleliai, Jūros paukščiui? Žemės žvėriui? Ko jūs tylit, nepasakot? Aš paguosčiau kūdikėlį. Jis, suradęs baltą kaulą Ant šiaurinio žemės kranto, Stovi, klausia, nesupranta, Kas nutiko šiam pasauly? Vaikas verkia: gal raganė Liepė gerą gyvulėlį – Jis žmogaus balsu kalbėjo – Švintant budeliui nukirsti? Ak, vaikeli, kam ta baimė! Juk iš kaulų stebuklinga Obelėlė sulapoja – Šakos, obuoliais palinkę, Supas vėjuos, auksu tvaska Vaisiai pasakų gražių. Ak, vaikeli, kam ta baimė – Saulę tau delnuos nešu! Juk iš kaulų kaip iš sniego Kyla žolės, auga medžiai, Juk nėra pasauly nieko, Kas prapultų amžiams, skradžiai... Kojos Pasakykit, greitos kojos, Ko taip bėgat, nesustojat? Gal jus juodas baubas veja, Kad taip skuodžiate per veją? Gal žolė padus kutena? Gal šaltinis, kur skardena Po medžiu, į tolį šaukia? Mes, kojelės greituonėlės, Nešam jauną, nešam seną Ten, kur žvaigždės tarsi gėlės Pasakų ugnim rusena. Kur rasotas Paukščių Takas Lyg obels šaka žieduota Tylią naktį šnabžda, šneka Apie tai, kas vaikui duota: Tolių tolį išmatuoti, Išmatuoti gylių gylį, Vis keliauti, nesustoti Ir, užkopus stiklo pilį, Akimis apglėbti žemę Nuo kraštelio ligi krašto – Te gėlynai dangų remia! Ir tamsos galybė mąžta! Turinys Dangus – akyse Laiptai Vėtrungė Kirviai Auksas Kilpa Karas Šulinys Žvakės Kalviai Sakalas – debesy Bitės Laukinės žąsys Šuva Gandras Ėrelis Vėžys Žaltys Kalnai Rugys Šaknys – žemėj Šaknys Medžiai Vyšnios Lietūs Pėdsakai Akmenys Erdvės Versmės Pūga Debesų – papėdėj Perkūnas Ugnis Miglos Dulkės Aidas Vėjai ir debesys Smėlis Kaulai Kojos