Marcelijus Martinaitis Pelenų antelė Pjesės lėlių teatrui Skaitmeninta iš knygos: Marcelijus Martinaitis. Pelenų antelė. Pjesės lėlių teatrui. Vilnius: Vaga, 1980. ISBN 978-5-430-06053-4 Kūrinys suskaitmenintas vykdant ES struktūrinių fondų remiamą projektą „Pagrindinio ugdymo pirmojo koncentro (5–8 kl.) mokinių esminių kompetencijų ugdymas“, 2012 svetainės adresas http://mkp.emokykla.lt/ebiblioteka/ KUR PASAKŲ PABAIGA? Šioje knygoje nepapasakosiu naujų, dar jums nežinomų pasakų. Nėra nei vieno vaiko, nei vieno suaugusiojo, kuris nežinotų trijų gražiausių mūsų pasakų: apie Sigutę, apie Elenytę ir Jonuką, apie Eglę ir Žilviną. Todėl ar verta rašyti pjeses apie tai, ką visi puikiausiai žino? Juk vis tiek gražiau neparašysiu, negu kad per tiek amžių pasakojo žmonės. Noriu papasakoti ką kita: ne pačias pasakas, kuriose negaliu pakeisti nė žodžio, o tai, ką iš jų supratau gyvendamas, prisimindamas vaikystę. Tą pačią pasaką kiekvienas pasakoja kitaip, kitu balsu – ir todėl jos neatsibosta. Kiek žmonių, tiek sigučių, elenyčių, žilvinų. Todėl pasakos ir neturi pabaigos, jų neužmiršti visą gyvenimą, kaip ir vaikystės, iš kurios ateini į pasaulį. Pasakos nėra vien tik vaikams, kaip kartais atrodo. Dar iš vaikystės atsimenu gyvų žmonių, o ne radijo pasakojamas pasakas. Kaip tai buvo nuostabu: pasijusdavai lygus su suaugusiu, nes jis per pasaką pasakodavo gyvenimą, visa tai, ką patyrė ir suprato, kas jį taip jaudina, užima kvapą. Aš, kaip tie seneliai, jau neturiu ilgo ąžuolinio stalo ar didelės krosnies, ant kurios vakarais galėčiau susodinti vaikus ir jiems pasakoti. Ir vaikų tiek neturiu. Išpasakojau viską rašalu šimtui popieriaus lapų Vilniuje, penktam aukšte, žvelgdamas į senamiesčio stogus. Ant tų stogų jau krenta sniegas, o prie Neries vaikai lesina žiemoti į miestą atskridusias anteles. Žiūriu į tas margaplunksnes ir galvoju, kuri iš jų Sigutė? O gal ji jau užmiršta, niekas jos nesigaili? Kaip ji gailiai atrodytų su savo varganais marškinėliais tarp mašinų, kaip ji nedrąsiai eitų gatve su karvute, kaip bijotų šviesoforų! Taip tęsiasi vaikystės pasaka, ją matai ir mieste, kur negyvena jokia Sigutė... Štai koks gražus dalykas yra pasaka, kaip ji yra visur ir niekur, kaip ant nuogo šaligatvio pamatai gražiausias pievas, Elenytę su Jonuku, kurių, eidami pro šalį, niekas ir nemato. O pasaka padeda matyti... Man dabar atrodo, kad visas tris pasakas parašiau apie save. „Pelenų antelė“ yra apie vaikystę, rodos, kažkada tikrai taip buvo mano gyvenime. Esu basas ėjęs per šalnas, mačiau prajojančius kareivėlius, pažinojau piktus žmones, ir man atrodydavo, kad dėl jų rudenį mus palieka paukščiai, kad dėl jų ateina žiema. Paskui vėl pasirodydavo antelė, ir viskas atgydavo, ir piktų žmonių nelikdavo. Pati gamta, jos gyviai ir augalai, rodos, bausdavo arba atleisdavo, veikdavo žmonių gyvenimą, nugalėdavo piktąsias jėgas. O pasaka apie Elenytę ir Jonuką, pagal kurią sukūriau „Avinėlio teismą“, yra apie jaunystę, apie jos pasakiškus troškimus. Kas būtų, jeigu patikėčiau pasaka ir tapčiau „karalium“, jeigu savo „dvare“ priglausčiau Elenytę su Jonuku? Ar gera man būtų tenai, ar mano pasakiška svajonė išsipildytų? Visos pasakos čia ir nepasakoju, o tik pavaizduoju dvarą, karalių, kuris nuolat prisimena pasaką, nori, kad ji tokia pat graži būtų ir dvare. Bet čia ji visai kitokia, dvariškiai ją iškreipia, sumenkina, paniekina. Nėra smagu būti karalium: jį supa pataikūnai, niekingi niekingų darbų vykdytojai, kurių visas darbas – daug kalbėti ir nieko gero neveikti. Todėl pjesėje labai daug keistai „susuktų“ žodžių, kuriais galima žaisti kaip žaislais. Čia nieko gražaus negali įvykti, ir iš viso nieko negali įvykti. Ir todėl pjesės pabaigoje karalius nusimeta savo rūbus, tapdamas vėl paprastu žmogum. Jam lieka graži pasaka, kuri jį saugos nuo pikto, primins, kad gėrio jam reikia ieškoti nenaudojant prievartos, klastos. Pati sudėtingiausia pasaka yra apie Eglę ir Žilviną, pagal kurią parašiau pjesę „Žemės duktė“. Apie daug ką ta pjesė, o labiausiai gal net apie mano vaikus. Tą pjesę pradėjau ne nuo pasakos, o nuo vaikų. Aš vieną kartą pamačiau, kaip jie neatskiria beržo nuo drebulės, išgirdau, kaip ginčijasi, kuris čia rugys, o kuris miežis. Labai iš toli atėjau prie šios pjesės. Taigi šiandien vaikai, ir ne tik vaikai, žino labai daug žodžių, vardų, pavadinimų, bet nepažįsta daiktų, kurie tais vardais pavadinti. Kiek daug dėl to nesusipratimų ir nelaimių! Štai Drebulė nežino, ką ji išduoda, nes ji yra tik išmokusi žodžius, o ne tai, kas tais žodžiais yra pavadinta. Žinoma, ne vien apie tai ši pjesė – perskaitysit patys. Šias pjeses rašiau taip, kad jas galėtų skaityti arba scenoje žiūrėti ir vaikai, ir suaugę: noriu, kad vaikai būtų kartu su tėvais. Man tai labai gražu, o ypač, kai jie galvoja apie tuos pačius dalykus. Ar įdomu skaityt pjeses? Gal ir nelabai, ypač jeigu jas skaitysim kaip pasakėles. Aš paprastai skaitydamas įsivaizduoju herojus, mintyse „statau“ spektaklį. Tai būna labai įdomu. Taip tas pjeses ir rašiau, manydamas, kad jas kas nors taip pat „pastatys“ mintyse, o gal net ir scenoje. Autorius Pelenų antelė VEIKĖJAI SIGUTĖ, kuri nežino, kad ji našlaitė BROLELIS raitelis RAGANA pamotė ŠAUKŠTABURNĖ ir TEŠLADANTĖ – Raganos pamotės dukros MOTULĖ po žemėm SIGUTĖ – antelė KARVUTĖ KALAITĖ ŠARKA – piktoji Raganos dvasia VARNAS – karo dvasia RAITELIAI kareivėliai – visi kaip vienas CHORAS Scenovaizdis susideda iš trijų dalių, viena kitai prieštaraujančių, viena kitą papildančių ar tapusavy kovojančių. Arčiausiai ir žemiausiai yra piktųjų žemės dvasių buveinė. Tai mėnulio, žvaigždžių, požemio šviesos pasaulis, kuriame žmogaus daiktai yra įgiję keistą paskirtį. Raganos būstas – lyg ir kaimo troba, bet kartu ir kažkas kita. Sigutės pasaulis – tai šviesos, erdvių, augalų ir gerųjų gyvių pasaulis. Su ja yra visų pakelių saulė: ji – visų žmonių saulė. Ji gali patekėti iš po augalo, iš po gero žmogaus kojų, ir viskas gyvena ir juda aplink ją, už jos, virš jos... Už Raganos buveinės ir Sigutės žemės prasiveria kitų žmonių erdvė, kurioje palaidota Motulė, kurioje klajoja Brolelis raitelis ir iš kurios ateina karų ir nelaimių žinia. Ten yra visų žemė. Visos tos trys scenovaizdžio dalys yra vienu metu: jos juda, keičia proporcijas. Kiekvienas daiktas ar veikėjas turi savo ribas, tačiau, keičiantis vaizdui, jie patenka į neįprastas situacijas, yra taip pat priversti keistis, priimti naują vaidmenį. Ragana Sigutės žemėj priversta tapti Motule, Sigutė Raganos buveinėje paverčiama Antele ir t. t. Tik Varnas ir Šarka – ta visų nelaimių nuojauta ir Raganos ryšininkė – neturi savo apibrėžtos ribos: veikia virš visų trijų pasaulių. Vėliau ir Sigutė Antelė tampa visų antele – nuskriaustųjų dvasia. BROLELIS IŠVYKSTA Į KARĄ Ramu Sigutės žemėj. Čia teka geroji jos saulė, viską gražiai apšviesdama. Tik Raganos požemių ji neapšviečia. Ten viskas dar sustingę, apšviesta negyva kito pasaulio šviesa. Pirmam plane – Š a r k a ant tvoros, lyg suakmenėjusi. Toli, didelėj erdvėj girdėti S i g u t ė s balsas. Jai atliepia aidas, o gal kitų piemenų balsai. Tie balsai – vienas po kito, išvien, atskirai. Tai žmogaus ir gamtos sutartinė, ryto džiaugsmas, kuris ateina iš neužmatomų tolių. Toje sutartinėje atpažįstame Sigutės balsą – Saulele! Saulele! – Motinėle! Motinėle! – O mes maži piemenėliai! – Kurk, saule, ugnelę! – Sušildyk žemelę basoms mūsų kojoms... Kartu su šia sutartine artėja S i g u t ė s balsas. Ji pasirodo su K a r v u t e ir K a l a i t e Ten, visų žmonių pasaulyje, B r o l e l i s ant žirgo. Jo kaktoj – mėnulis. Jis medžioja, vaiko piktąsias dvasias. Šarka visa tai pajunta, krusteli uodegą, sunerimsta. Sutartinė nutrūksta ŠARKA. Kre kre kre! Rrrrrragana! Rrrrrragana! Kre kre kre! Rrrrrragana! Rrrrrragana! Šarka pakyla, suka ratus virš scenos, virš Raganos buveinės ir Sigutės, rėkdama šaižiu, grasinančiu balsu. Savo buveinėj pašoka atgijusi R a g a n a pamotė. Šarka tarsi prikelia požemio gaivalus. Ragana kaip ir Šarka rėkia tuo pačiu, į šaižų juoką panašiu balsu: Kre kre kre! Šarka vis suka ratus aplink Sigutę, Karvutę ir Kalaitę, praskrenda pro saulę, pro augalus – tarsi ir jiems grasina. Iš už saulės išjoja brolelis ir šauna. Š a r k a dingsta Raganos požemiai išsijudina, tarsi pradeda užgožti gamtos erdvę. Įsigali požemių šviesa Štai ant laktos tupi Raganos dukros – Š a u k š t a b u r n ė ir T e š l a d a n t ė. Kilnoja rankas lyg varniukai sparnus, kreksi, bjauriai žiojasi. Nasrai, rodos, net veidus užgožia. Vienos burna kaip samtis, o kitos – pilna baisių dantų Verda puodas. Aplink jį šoka Ragana, maišo šluota. Ugnis – puode, lyg pati ugnis virtų RAGANA. Ugnies viralas, akmens biralas, akmens biralas, ugnies viralas... (Kreksi) Gardus kąsnelis – galva kojelės, skruzdės kaklelis, ugnies pelenėliai. (Kreksi) Ugnies pelenėliai, akmens smegenėlės, galva kojelės, skruzdės kaklelis. Dukros plasnoja lyg varniukai lizde – vis prašo. Ragana kemša joms į burnas savo baisų viralą. Dalį valgio ji atideda Sigutei RAGANA. Šaukštaburnei – viralėlis, Tešladantei – smegenėlės, O Sigutei – pelenėliai... (Atideda) Tešladantei – kaklelis, Šaukštaburnei – kojelės, o Sigutei – akmenėlis... (Atideda) Ragana įriša į skarą tai, ką atidėjo Sigutei RAGANA. Jūs užvalgėt – ir gana, O Sigutė – alkana, alkana, alkana... (Kreksi) Štai Sigutei – akmenėlis, pelenėliai... (Kreksi) Štai Sigutei – akmenėlis, pelenėliai... Akmenėlis, pelenėliai, pelenėliai... Ragana apsuka sau galvą, apgręžia antraip daiktus ir, išėjus į laukų erdvę, pasidaro panaši į Motulę. Bet kai tik atsigręžia į mus – ji vėl Ragana, nes jos veidas – dvigubas. Ji, atsigręždama į savo buveinę, vis sukreksi. Paskui nutaiso Motulės balsą, šaukia Sigutę RAGANA. Ū ūūūū! Sigut! Ū ūūūū! Kur tu? Į visas puses nueina aidas. Raganos buveinė blėsta, tarsi atsitraukia jos pasaulis. Ryškėja Sigutės augalai ir gyvulėliai. Iš už saulės išeina Sigutė, o paskui – Karvutė ir Kalaitė. Visos trys žiūri link šaukiančio balso, įsiklauso. Ir mato Sigutė Motulę-raganą. Jos rankose lazdelė ir lauknešėlis. Sigutė neišmano apgavystės. Ji patikliai eina artyn RAGANA. Vai tu, vargdiene maža, vai tau šalta rasa, vai tau rankas gelia, vai tau kojelės šąla, vai tu, ryto rasele, vai tu, mano dukrele, vai kaip tau šalta, kaip šalta, vai pavargai, išalkai... Siekia paglostyti Sigutę, bet tuo metu suviauksi K a l a i t ė. Ragana skubiai atitraukia ranką, atsigręžia į Kalaitę, ir jos veidas persimaino. Ir meilūs žodžiai, sakomi Sigutei, ima skambėti šaižiai, nemaloniai. Bet visa tai mato ir girdi tik Kalaitė ir Karvutė. Sigutę pasiekia vien meilūs žodžiai RAGANA. Anksti kėlėjėlei – štai tau pusrytėliai, štai tau, dukrele, balta duonelė, štai tau viralėlis baltam lauknešėly... Meta Sigutei lauknešėlį, nusigręžus sukreksi ir dingsta. Sigutė atriša ir pamato, kas ten yra. Karvutė ir Kalaitė taip pat žiūri. Liūdna joms S i g u t ė s r a u d a Geroji motinėle, ar aš ne tavo dukrelė, ar aš rasos mergelė, kad man pusrytėliai – tik akmenėliai, tik pelenėliai? Ar tu motulė man netikra? Ar aš ne tavo dukra? Ar aš našlaitėlė, purvabridėlė? Ar aš benamė bevardė, ar nėr kam manęs užtarti? Saule saulele, vėjau vėjeli, užstokit mane prieš motulę, prieš gerąją motinėlę... Raganos buveinėje smagus sujudimas, net Šarka nenulaiko uodegos Brolelis ant kalno klausosi Sigutės raudos. Šauna. Šarka išsigąsta. Tarsi krūpteli požemio gaivalai, užleisdami vietą gamtos erdvei. Brolelis prijoja prie raudančios Sigutės, guodžia BROLELIS. Neverk, sesele, neraudok, sesele – mano žirgas žirgelis eiklus, šautuvėlis taiklus. Neverk, sesele, neraudok, sesele, – skrenda kulkelės greičiau nei bitelės... Ragana girdi brolio žodžius, pykčiu nesitveria. Šarka vėl nerimsta, lyg kažką nujausdama. Tarsi visa gamta tiesia savo rankas priglobti Sigutę. Net žemė perskyla, persišviečia joje tikroji Sigutės Motulė, gulinti savo amžinam mirties guolyje. Bet Sigutė jos nenujaučia, tarsi negirdi žodžių, nes Ragana nuslėpė tikrosios Motulės mirtį Iš po žemių – gili M o t u l ė s rauda Motulės rauda Aš tavo tikroji motulė, nakties motinėlė, tave varge palikau, vėjų šaly palikau ant ne savo rankelių, ant Raganos kelelių. Mano dukrele, šviesiais lapeliais, kas glosto šukuoja tau glotnią galvelę, kas rankeles tavo myli, kas sapnus tavo supa, kas ryto ugnelę tau užkuria? Vai kam aš miriau – motulė, žemės šaltos motinėlė... Dovanok man, dukrele, už mano mirtelę, dovanok, dovanok, dovanok... Karvutė ir Kalaitė klausosi raudos. Ir Ragana klausosi, prietemoj net akys žaibuoja. Motulė lėtai grimzta žemėn, jos balsas tolsta Raganos pasaulį apima įniršis. Siaučia Šarka – atsitiks kažkas baisaus. Raganos buveinės atšvaitai krenta ant Sigutės laukų, ant saulės, ant augalų. Vėjas, ugnies šlamesiai. Šarka kreksėdama dingsta akiraty. Širdį verianti aimana, ugnies blyksniai. Ragana išbūrė kažkokią nelaimę. Pasigirsta ankstesnių tekstų nuotrupos, atskiri žodžiai – kartu, vienas po kito įvairiose salės ir scenos vietose Saulele geroji, pakurki ugnelę, už juodą mirtelę, už glotnią galvelę, už šaltą žemelę, už šaltas rankas dovanok dovanok dovanok... Iš ano, visų žmonių pasaulio, pasigirsta šiurpus balsas: Skrenda! Skrrrrrenda!!! Balsai vis labiau sunerimę – Už žemės motulę... – Už rytmečio rasą... – Už glotnią galvelę... – Už šaltą žemelę... – Skrrrrenda! Nutrūksta žodžiai, labiau sutemsta, nes šviesą užstoja didelis, baisus Varno šešėlis. V a r n a s įskrenda paskui savo didelį šešėlį VARNAS. Ka! Ka! Ka! Ka-rrrras! Ka-rrrras! Ka-rrrras! Varnas suka ratu. Nuskrenda. Prie Raganos „vartų“ susispiečia ir Sigutė, ir Karvutė, ir Kalaitė, nes tai vienintelis prieglobstis aptemusiuos ir ištuštėjusiuos laukuos. Visi sunerimę, priversti glaustis prie svetimos buveinės. Jie nežino, kas pasauly įvyko. Ir Brolelis sunerimęs Ragana visa persimainiusi. Ji vėl apsuka savo galvą, daiktus ir pavirsta gerąja Motule prie vartų BROLELIS. Kas čia daros, kas čia vyksta, ko tas Varnas šitaip pyksta? Ką padarė per ilga Šarkos varnos uodega? Kalaitė viauksi – lyg norėtų kažką pasakyti RAGANA. Nei žinau aš, nei jūs klauskit! Štiš, juodoji, ko čia viauksi! Nuo pavojų, nuo baisiausių jus visus visus priglausiu! Atsigręžia į Kalaitę – baisi Ragana žiežula. Ragana mėgina visus priglausti, bet gyvulėliai traukiasi nuo jos, o paskui – ir Sigutė Toli dundesys, balsai, kurie vis labiau išryškėja, tampa kariška daina. Pačiame horizonte pasirodo raiteliai kareivėliai – visi kaip vienas. Žodžiams pritaria žirgų kanopos Ei! ei! Lygūs laukai! Ei! ei! Eiklūs žirgai! Ei! ei! Aštrūs kardai! Laukai! Žirgai! Ei! ei! Aštrūs kardai! Virš karių pulko – Varno šešėlis. Snape – laiškas. Jis skrenda per visą pasaulį ir rėkia VARNAS. Ka-rrrrrras! Ka-rrrrrras! Ka-rrrrrras! Ka-rrrrrras! Prie Brolelio kojų iš snapo nukrenta laiškas. Tai baisi karo žinia. Sigutė apkabina Brolelį. Ragana taip pat nori apkabinti, bet jai kelią pastoja Kalaitė S i g u t ė s r a u d a Išlydėsiu išleisiu tave į karą už jūrų marių... Kur tavo rankos gulės, kur tavo žodžiai tylės? Kas pamatys, kas pamatys mano skaudžias mintis? Ar bus kam užtarti, ar bus kam užtarti mano rankas, mano vardą? Toli lig karo – už jūrių marių... Ar iš ten bepareis, ar iš ten bepareis tavo kojelės? Ar bus ten žemės, ar bus ten žemės pasiilsėti tavo rankelėms? Vidury marių, vidury marių žodžiai nutils, o raibos žuvys, o raibos žuvys dainų tau kapą ar besupils ar besupils? BROLELIS. Neverk, sesele, neraudok, sesele, mano žirgas žirgelis eiklus, šautuvėlis taiklus. Švino kulkelės – greitos bitelės. Iš karo aš pardainuosiu, šį rudenėlį parjosiu. R a g a n o s r a u d a Vai tu, mano sūneli, vai tu, akių šviesele, akeles pražiūrėsiu, rankeles prarymosiu tavęs laukdama... Gyvą ar mirusį, gyvą ar mirusį tave bematysiu... Kaip ir pridera, po kiekvienos frazės Ragana bando kūkčioti, bet jai vis išeina tas nelemtas kreksėjimas, panašus į šiurpų juoką Vėl pulkas raitelių, vėl tas karingas „Ei!“ Tai jau ne daina, o padriki karingi garsai. Brolelis atsisveikina su Sigute, su gyvulėliais, su saule ir augalais. Iš visų raitelių jis pats gražiausias. Jie visi nujoja. Raganos buveinė sustingsta, suaušta Žodžiai iš ankstesnių tekstų. Tai viso pasaulio žodžiai. Per sustingusią Raganos buveinę nubėga rausvi raitelių šešėliai raiteliai skrenda krenta rasa kraujo rasa vidury marių kraujo rasa raiteliai skrenda raiteliai skrenda krenta rasa jiems po kojų PIKTAS RAGANOS SUMANYMAS Jau ne ta Sigutės žemė, ne tokia linksma saulė, augalai patamsėję, nykesni. Prie S ig u t ė s glaustosi K a l a i t ė. K a r v u t ė ją šildo. Kreksėdama atskrenda Š a r k a, puola Sigutę ir jos gyvulėlius. Nėra Brolelio, nėra kam šarkos nuvyti. R a g a n a visa tai stebi ir džiaugsmu nesitveria. Sigutė pati bejėgiškai nuo Šarkos ginasi SIGUTĖ. Motule motule, kur tu? – Žemė, dangus apkurto... Tavo balso neišgirsdama, užtarimo nesulaukdama, nematau aš žolynų gražių, nieko nebegirdžiu... V i s a R a g a n o s š e i m y n a tyčiojasi iš Sigutės, pamėgdžioja jos žodžius. Joms jau nėra ko bijoti RAGANOS DUKROS. – Kur tu? – Apkurto neišgirsdama, nesulaukdama... – Žolynų gražių nebegirdžiu... Vėl Šarka. Ragana tarsi erzina visus savo dvigubu veidu SIGUTĖ. Aptemo mano saulelė, sutemo mano akelės... Kur tu, broleli, klajoji, kur ilsisi tavo kojos, ką tavo rankos globoja, ką jos nuo vėjų užstoja? O gal tau po žemėm naktis jau sutemo – ir nematai mano rankų sušalusių, mano veidų išbalusių... Ragana atgręžia į Sigutę netikros motulės veidą. Ji apsimeta nepatenkinta, kad Sigutė taip nuliūdusi RAGANA. Verkinėji, tinginėji, jokio darbo nedirbėji. Noriu darbo aš tau duoti – ir nereiks tau taip raudoti... RAGANOS DUKROS (pritaria). Verkinėji, tinginėji, jokio darbo nedirbėji... Ragana nuplėšia Sigutės marškinėlius, numeta jai pakulų kuodelį RAGANA. Susiverpsi sau verpimą, išsiausi sau audimą – tai nereiks tau tinginėti, vaikštinėti, verkinėti... Ragana numeta marškinėlius dukroms. Ji jau savo buveinėj. Sigutė žiūri į kuodelį ir nežino, ką reikia daryti SIGUTĖ. Kaip, motule, man neverkti, – kaip tas pakulas suverpti, kur ratelį aš begausiu, kaip be staklių aš išausiu? Sigutei labai šalta. Ragana džiūgauja, kad Sigutė šąla RAGANA. Sušaldyt, sušaldyt ją, ir išeis jos dvasia!.. Kre kre kre! Sušaldyt, sušaldyt ją, ir išeis jos dvasia!.. Kre kre kre! Raganos dukros pritaria tais pačiais žodžiais. Tuo metu Sigutę vėl puola Šarka. Karvutė neištveria, eina prie našlaitės ir prašneka žmogaus balsu KARVUTĖ. Vai Sigute, vai našlaite, prie manęs arčiau prieiki. Kam tos raudos, kam tas verksmas – aš tas pakulas suverpsiu. Ragana piktai klausosi. Karvutė nuryja pakulas, atrajoja RAGANA. Jau Sigutė ne viena – susimokė prieš mane. Visos trys susikalbės, niekas man nebepadės, o brolelis kai parjos, – mano kaulus išsijos! Karvutė atryja gražius marškinėlius KARVUTĖ. Štai tau marškinėliai, šilti šiltutėliai: tau pilni jie šilumos, gera bus tau kaip namuos! Sigutei šilta su naujais marškinėliais. Bet Raganos buveinėj viešpatauja baimė, pyktis. Ragana įsisiautėja, pradeda dominuoti jos buveinės šviesa RAGANA. Sudegint, sudegint ją, – ir išeis jos dvasia!.. Kre kre kre! Sudegint, sudegint ją, ir išeis jos dvasia!.. Kre kre kre! Raganos žodžiams pritaria dukros. Ragana sugalvojo kažką baisaus, nežmoniško. Krosnyje rusena labai karštos žarijos. Jų atšvaitai krenta ant Sigutės laukų kaip kokie vakaro šešėliai. Laikas namo – prie židinio, į savo lizdus, į savo guolį, laikas visiems gyviesiems, visiems, pilniems praėjusios dienos. Toli – Sigutės vakaro daina SIGUTĖ. Saulele saulele, užkurki ugnelę – jau vakaras temsta, jau šalta žemelei. Lizdus išpureno jau paukščių tėveliai, jau parskrenda, parskrenda paukščių vaikeliai. Jau renkas, jau renkas visi gyvulėliai – tik man motinėlė paklos akmenėlį. Saule saulele, užkurki ugnelę – jau vakaras temsta, jau šalta žemelei. Žarijos baisios. Sigutei dainuojant vakaro dainą, Ragana griebia kastuvą ir kasa duobę prie slenksčio. Žemė lekia į visas puses – net švilpia. Dukros pamėgdžioja Raganos judesius. Akiratyje tai pasirodo, tai vėl išnyksta Sigutė su savo gyvulėliais, vargana Sigutė, nors ir su gražiais marškinėliais. Įsigali vakaras kaip koks Raganos židinio šešėlis Duobė jau iškasta, ji pripilama žarijų, užklojama šakomis RAGANA, DUKROS. – Sudegint! Sudegint! – Jos dvasią – sudegint! – Ir kvapą – sudegint! – Ir balsą – sudegint! – Ir balsą! Ir dvasią! Ir kvapą! Ragana apsuka savo galvą, dabar ji – geroji Motulė prie vartų RAGANA. Och, oooooooooo! Bėki, Sigute, namooooo! Bėki, karvute, namooooo! Debesys skrenda, skrenda! Žaibais jie į žemę krenta! Bėkit, kas gyvas, namooooo! Ir gyvulėliai – namooooo! Slenka naktis tamsioji, žemė, dangus žaibuoja! Och oooooooo! Skrenda debesys – raudoni vakaro raiteliai, sminga žaibai. Temsta ir temsta. Visa Raganos buveinė apšviesta nejaukios žarijų šviesos O štai ir Sigutė su gyvulėliais. Motulė ragana laukia, kada jie visi arčiau prieis RAGANA (meiliai). Eikš, Sigute, Eikš, dukrele, – štai šviežiai kepta duonelė, štai šilkiniai patalėliai, štai pūkiniai pagalvėliai – susišilsi, pailsėsi. Sigutė, nieko neįtardama, eina prie duobės. Karvutė ir Kalaitė virpa, lyg norėdamos ką pasakyt. Motulė-ragana meiliai žiūri Bet štai Kalaitė neištveria, šoka prie Sigutės ir visų nuostabai prašneka žmogaus balsu KALAITĖ. Neik, Sigute, neik, dukrele, – ten nevalgysi duonelės, ten ugniniai patalėliai, ten žarijų pagalvėliai, – pelenais tenai pavirsi! Pažvelgė Motulė-ragana į Kalaitę – ir ji vėl baisioji žiežula. Iš viso vieko spyrė Kalaitei, ši skaudžiai suvaitojo Ragana vėl šaukia nueinančią Sigutę, vėl ji gerąja motule apsimetė, dar labiau paplonino balsą RAGANA. Eikš, Sigute, eikš, dukrele, štai garuoja tau duonelė, štai šilkiniai patalėliai, štai pūkiniai pagalvėliai – susišilsi, pailsėsi. Sigutė vėl eina link žarijų duobės. Kalaitė vėl prašneka KALAITĖ. Neik, Sigute, neik, dukrele, ten nevalgysi... Kalaitę, nebaigusią sakyti savo įspėjimo žodžių, Ragana nutrenkia dukroms. Ši tik suvaitoja ir nutyla. Dabar nėra kam Sigutės įspėti RAGANA. Eikš, Sigute, eikš, dukrele, eikš, dukrele, per kiemelį, per kiemelį, po žingsnelį, po žingsnelį lig namelių, lig namelių, lig namelių... Patiklioji Sigutė eina. Ritmiškai, džiaugsmingai kiekvienam jos žingsniui choru pritaria Ragana ir jos dukros – Po žingsnelį... – Po žingsnelį... – Po žingsnelį... – Lig namelių... – Lig namelių... – Po žingsnelį... Sigutė krenta į duobę, pašoka liepsna. Širdį verianti aimana. Dabar Raganai jau nėra ko slėpt savo veido – ji vėl tikroji žiežula. Visa Raganos šeimyna, kartu ir Šarka, džiūgauja. Ragana spjauna į žarijų duobę. Kai ugnis užgęsta, susemia pelenus ir išpila patvory RAGANA. Tai šilkiniai patalėliai, tai pūkiniai pagalvėliai, tai kaulelių pelenėliai, – pavargai – pasilsėsi... (Kreksi) Tai šilkiniai patalėliai, tai pūkiniai pagalvėliai, tai kaulelių pelenėliai, – sušilai – pasilsėsi... Raganai dingus, prie pelenų krūvos prieina Karvutė, ilgai ir liūdnai į juos žiūri. Paskui pasilenkia, lyžteli, nusidriekia seilė – ir iš pelenų pakyla šviesos stulpas, kuris apšviečia visą žemę, sukrečia Raganos buveinę – įvyksta nenumatytas dalykas. Visa Raganos buveinė grimzta baisiai kreksėdama. Iš pelenų krūvos pakyla balta antelė ir skrenda ten, kur ganėsi karvutė, kur Brolelis medžiojo, kur tikroji Motulė giliai žemėj guli, skrenda ieškoti savo gyvulėlių, augalų. Bet ten nieko nėra, nyku, nepažįstama. Giliai, lyg iš po žemių, girdėt aimana: antelė antelė balta pelenų antelė antelė balta pelenų antelė balti pelenėliai baltos plunksnelės antelės antelės BROLELIO KERŠTAS Ruduo. Nyku, liūdna. Sunkias galvas nusvarino augalai, svyra šalnos pakąstos gėlės. Pasitraukė vasara, džiaugsmas. Liūdna ir saulei vienai – be Sigutės. Kažkur smagiai kreksi Š a r k a – ji čia dabar šeimininkė Praskrenda A n t e l ė. Ją vejasi Šarka, muša ją sparnais P a u k š č i a i dingsta. Toli – kareivių daina Ei! ei! ei! Ei! ei! ei! Namo! Linksmai! Ei! Kardai! Žirgai! Ei! ei! Laimėjom, ei! Ei! ei! Namo! Kariai! Namo! Žirgai! Namo! namo! namo! Ei! ei! ei! Laukia! Motulė! Sesė! Ei! Laukia! Namo! Kariai! Žirgai! Kardai! Namo! Namo! namo! namo! Su ta daina pasirodo r a i t e l i ų p u l k a s. Pats gražiausias, pats šauniausias – tai Sigutės B r o l e l i s. Jis nuo visų atsiskiria, dairosi – visur tuščia, nyku. Nėra Sigutės, nematyt linksmų gyvulėlių, niekas jo nelaukia. Tik viena baltoji A n t e l ė atskrenda – link Brolelio. O k a r e i v ė l i a i joja ir nujoja dainuodami Antelė suka aplink brolio galvą, jis pakelia šautuvą – tuoj šaus. Ir prašneka Antelė. Jos balsas liūdnas, monotoniškas – lyg jis ateitų iš toli SIGUTĖ ANTELĖ. Nešauk, broleli, aš tavo seselė, pelenų antelė raibaplunksnelė iš pelenėlių... O motinėlė – tai raganėlė, namo vadino ir sukūrino mane ant slenksčio... Brolelis nuleidžia šautuvą, klausosi SIGUTĖ ANTELĖ. ...ir sukūrino mano rankas sušalusias, mano veidus išbalusius, mano kojas sugeltas, mano pirštus šaltus, nei naginėlių nepagailėjo, nei į akis pažiūrėjo. Nepaglostyta, neprausta, nelaukiama, užmiršta, alkana, nešukuota, į žarijas įviliota, ant slenksčio sudegiau. Tiktai karvutė priėjo, į pelenus pažiūrėjo ir taip prikėlė iš pelenėlių mane balta antele raibaplunksnele... Nešauk, broleli, savo seselės, jau nebegrįšiu į savo žemelę, aš – amžinoji antelė. BROLELIS. Neverk, sesele, neraudok, sesele – mano žirgas žirgelis eiklus, šautuvėlis taiklus. Neverk, sesele, neraudok, sesele, visą pasaulį apjosiu, aš tau suieškosiu kelią, kur guli tavo tikroji motulė SIGUTĖ ANTELĖ. Vis tiek nenueisiu, kur guli mano tikroji motulė. BROLELIS. Neverk, sesele, neraudok, sesele, mano žirgas žirgelis eiklus, šautuvėlis taiklus... Bet tuo metu vėl įskrenda Š a r k a. Lyg pagal pavojaus signalą atgyja visi R a g a n o s g a i v a l a i. Ant Brolelio, ant Antelės krenta baugūs ano pasaulio atšvaitai Brolelis prisitaiko ir šauna. Pabyra Šarkos plunksnos, ji krenta žemyn. Raganos buveinėj sąmyšis. Pati R a g a n a šoka gelbėti padėties. Ji pašoka, apsuka sau galvą ir pavirsta gerąja Motule prie vartų, meiliai žiūri į Brolelį Brolelis joja, seselė Antelė jį lydi ligi Raganos kiemo RAGANA. Vai tu, mano sūneli, vai tu, akių šviesele, vai kur gulei, kur kėlei, vai kaip tau širdį gėlė be savo motinėlės, be jos užtarimų, atsidusimų... Mėgina raudot, bet pasigirsta vis tas pats kreksėjimas BROLELIS. Dėkui dėkui, kad raudojai, kad rankas tu prarymojai, kad akis tu pražiūrėjai, kaip žarijomis žibėjai... Dėkui dėkui, motinėle, kad globojai seserėlę, kad migdei ją patalėliuos ant pūkinių pagalvėlių... Ragana nori prieiti ir apkabinti Brolelį, bet negali – vis žirgas pastoja kelią RAGANA. Išverkiau akis, vaikeli, bežiūrėdama į kelią! Kaip tave man apkabinti, kaip tą žirgą nuraminti? BROLELIS. Dėkui dėkui, motinėle, kad vartus tu man atkėlei. O dabar štai šerk žirgeliui, pasitrauks jisai nuo kelio! Ragana šėrė – prilipo ranka. Plėšia plėšia – neatplėšia. Ryškėja jos tikra, raganiška, prigimtis, kurią taip ilgai slėpė ne tik nuo Sigutės, bet ir nuo Brolelio. Ragana kreksi, blaškosi vis dar norėdama apsimesti Motule RAGANA. Kas gi čia dabar nutiko, štai visa ranka prilipo! Kaip dabar tave paliesiu, kaip palietus pamylėsiu! BROLELIS. Kad pirma ranka atšoktų, žirgui trenk antra į šoną! Kiek tik galėdama, Ragana šeria žirgui į šoną. Prilimpa ir antra ranka. Ji vis labiau „raganėja“, prisiliesdama prie žirgo – prie kito pasaulio, kuris priklauso žmonėms. Spiria viena koja – prilimpa, spiria kita – prilimpa. Mėgina raudoti, bet dabar jos visi žodžiai susimaišo: ir geri, ir blogi RAGANA. Vai tu, mano sūneli... Vai tu, akių šviesele... Gyvą ar mirusį... Gyvą ar mirusį... Sudegint... Kvapą sudegint... Kre kre kre! Vai tu mano sūneli... Kre kre kre! Sudegint... Gyvą ar mirusį... Kre kre kre!.. BROLELIS. Vai motule, kaip kentėjai, kaip akis tu pražiūrėjai! O dabar į žirgą – nosim, ir visa tu atsiknosi! Ragana trenkia – ir nosis prilimpa. Spardosi – ir nieko. Iš pačios gilumos piktas raganiškas atsidusimas BROLELIS. Ei! ei! eiiii! Laukais! Miškais! Visais! Keliais! Ei! ei! eiiii! Brolelis pavaro žirgą. Tas lekia su Broleliu raiteliu ir su Ragana prie šono – net švilpia. Pabyra grėblio dantys, šiukšlės, skudurai ir visokie šlykštūs gaivalai. Kratosi ir Raganos dukros – jos taip pat subyra. O žirgas neša Raganą, ji klykia, jos plaukai draikosi, krenta ant laukų, ant saulės. Tai sniegas. Amžiams nugrimzta Raganos pasaulis BROLELIS. Už antelę seserėlę, už žarijų patalėlį neški raganą laukais, lygumom, kalnais, miškais, kiek gali, kiek akys mato, tegu kaulai išsikrato, tegu draikos smegenėlės pamotėlės raganėlės – už sudegintą seselę, pelenų antelę. B r o l e l i s su R a g a n a dingsta. Vieniša Karvutė ir liūdna Kalaitė. Sninga, nyku. Tai sninga Raganos smegenys Praskrenda vieniša Sigutė Antelė – lyg atsilikusi, neišskridusi į dausas. Karvutė ir Kalaitė ją atpažįsta. Bet padarytos skriaudos ir jos jau negali atšaukti – Sigutė ir lieka Antele Lyg iš žemės gelmių – aimana, kuri ir lydi Antelę per šį liūdną, pirmu sniegu uždengiamą rudens pasaulį CHORAS. Nėra, tai nėra broliui seselės. Skrenda, tai skrenda raibaplunksnelė. Kloti pakloti balti patalėliai. Sninga, tai sninga raganos smegenėlės. U ž d a n g a Avinėlio teismas Žmonių pasaka lėlėms vaidinti VEIKĖJAI KARALIUS ELENYTĖ – našlaitė karalienė JONUKAS AVINĖLIS – Elenytės brolelis PIKAIZENAS – slaptasis rūmų patarėjas RŪMŲ ŽIEŽULA KIRVIAKAKTIS ŠNIBŽDEIKA UOSLYS TRIBUNOLAS SU ĮSTATYMU MINISTRAI RŪMŲ DAMOS JUOKDARIAI RŪMŲ ŠAUKLYS KARALIŠKOJI PAUKŠČIŲ IR ŽVĖRIŲ KAPELA VARNŲ CHORAS VISOS KARALYSTĖS ŽMONĖS Vaidina aktoriai, kaukės, lėlės, marionetės Scenovaizdis primena senovinį paveikslą arba lietuvių liaudies raižinį. Centre – „dvaro“ gyvenimas, gilumoje, fone – pasakos apie Elenytę ir Jonuką motyvai. Paveikslo „paraštėse“, mažuose langeliuose, gyvena karalystės žmonės: valstiečiai, amatininkai, pirkliai, elgetos, miškų kirtėjai, žvejai ir kt. Kiekvienas jų vaizduoja savo darbą. Tai mechaniniai medinukai, kurie juda visi kartu, kai juos „paleidžia“ į darbą Karalius arba dvariškiai. Šiaip jie yra tarsi „karališkojo“ paveikslo ornamentas. Viršutinėje paveikslo dalyje sutūpęs Varnų choras, kuris toje pačioje vietoje lieka iki spektaklio pabaigos. Juokdariai nėra susiję su scenovaizdžiu, jie iš jo gali laisvai „išeiti“, nulipti nuo scenos, įsimaišyti tarp žiūrovų PROLOGAS Scena tamsi, tuščia. Visiškoje tamsoje, skambant Elenytės ir Jonuko pasakos motyvui, praplaukia vieniša maža švieselė, lyg žaltvykslė kažko ieškotų. Girdėti varpelis: din din. Ten, kur sustoja švieselė, nušvinta žmogaus rankos – tarsi pačios pradeda šviesti. Švieselė grįžta atgal, tolsta. Link jos žmogus tiesia rankas, kurios dabar apšviečia gražius pasakiškus daiktus. Skamba varpelis. Vaiko balsas – dėlioja žodžius: – Ele-elenytė ir Jo-jo-nu-kas lie-lietuvių liau-dies pasaka ėjo keliu du naš-našlaičiai Elenytė ir Jonukas... Žmogus, ieškantis pasakos, šviečiančiom rankom seka spindulį, kol apšviečia Elenytę ir Jonuką avinėlį: baltus, mažus, lyg kažkur labai toli esančius. Dabar ir jie eina paskui tą patį spindulį, bet aukštyn, tamsiu dangum, baltai apšviesti. Juos seka gėlės žiedas, medžio šaka, aukso žiedas, ėriuko pėda, kuri sustoja ir lieka virš scenos. Vaiko balsas: – Jonukas užsimanė gerti ir pamatė ėriuko pėdą, pilną van-dens van-dens Elenytė sako ne-gerk Jonuk avinuku pavirsi Jonukas nepaklausė išgėrė iš jos vandenį Elenytė apsidairė ir pamatė brolio vietoj avinuką ir ilgai verkė vakare priėjo šieno kaugę sulipo ant jos ir užmigo rytą karalius pamatė ką gulint ant šieno ir pasiuntė tarnus tai buvo liekna graži mergelė našlaitė su broliu avinėliu karalius užaugino našlaitę ir paėmė į žmo-žmo-nas į žmonas ir laimingai gy-ve-no gyveno... Gal tai žmogus girdi savo vaikystės balsą, savo pasaką, prisimena nekasdienišką pasaulį? Artėja minios gausmas, kuris tarsi aidas ima kartoti paskutines frazes. Vaiko žodžiai kartojami įsakmiau, kaip koks liepimas Sunerimęs žmogus liko su spinduliu ir su šviečiančia ėriuko pėda. Gęsta ant žmogaus rankų krentanti šviesa, ji tolsta tolsta I DALIS Ryškėja scenovaizdis, karalystės žmonės paveikslo paraštėse. Vienišas ž m o g u s ištiesęs rankas link E l e n y t ė s ir J o n u k o. Jie panašūs į ką tik matytus anuos, iš pasakos, bet dabar jie kur kas didesni. Viršuj – V a r n ų c h o r a s. Rūmų pakraščiuose sustingę ir įsitempę d v a r i š k i a i, tarsi skulptūros, pozuojančios didybę ir neprieinamumą. Tik vienišas tolimas varpelis primena ką tik matytą pasakos motyvą. Jis girdėt pro nematomos minios ošimą. Iš žmogaus yra kažko laukiama ar net reikalaujama. Žmogus dvejoja, nesiryžta prisiliesti prie Elenytės ir Jonuko. Tarsi ragindamas atgyja Varnų choras VARNŲ CHORAS. Reikia varnelėms, reikia karaliaus! Reikia karaliaus! Karrraliaus! Karaliaus! Vienas po kito atgyja dvariškiai, jų ir varnų tekstas persipina VARNOS, DVARIŠKIAI. Reikia karaliaus! Reikia karaliaus! Paimk Elenytę mergelę! Paimk Elenytę mergelę! Paimk Elenytę į žmonas! Paimk Elenytę į žmonas! Tave padarysim karalium! Tave padarysim karalium! Šaižus varnų raginimas pereina į įtaigų dvariškių šnabždesį, kol žmogus paliečia Elenytę ir Jonuką DVARIŠKIAI. Priimk Karaliaus vardą! Priimk Karaliaus vardą! Priimk su rūbais ir karūna! Su karaliene žmona! Su našlaite iš pasakos, kad visur apie mus pasakotų, ir kad jinai papuoštų mūsų aukščiausią sostą! Žmogus visa tai priima iš dvariškių rankų. Karalystė nušvinta nauja, ryškia šviesa, tarsi prisikeldama naujam gyvenimui. Sujuda scenovaizdžio „paraštės“: žmogeliai pradeda dirbti, sveikindami Karalių-žmogų ir karalienę našlaitę. Visuotinis sveikinimas, dvariškių balsai susilieja su „liaudimi“, bet jie šiek tiek groteskiški. Tačiau šiokia tokia „vienybė“ yra BALSAI (iš visų pusių). Sveikas, žmogau Karaliau! Sveika, karaliene mergele! Sveikas, soste aukščiausias! Sveiki, rūbai brangiausi! Sveika, visa karalyste! Pavaldiniai ir dvariškiai! Sveiki, medžiai ir gėlės! Sveikas, žmogau avinėli! (Nusilenkia Karaliui, Elenytei, avinėliui) Žmogų-karalių apstoja „visas dvaras“, juokdariai, jis sodinamas į sostą Didelė balta ranka papuošia Elenytę vestuvių rūbais, ant avinėlio rago užmauna vestuvių žiedą. Viršum visų – kaip karūna – spindi ėriuko pėda VARNŲ CHORAS. Turim Karalių! Turėsim darbo! Turim Karalių! Turėsim darbo! JUOKDARIAI (virsdami kūliais). – Ir aš ten buvau! – Vos nepražuvau! – Tai buvo, kad buvo... – Prikandau liežuvį! – Visiems, kas tai matė... – ...akis išbadė... – ...kad nematytų, ką matė! RŪMŲ ŠAUKLYS. Rūmų patarėjas! Rūmų patarėjas! Svarbių žinių skelbėjas! Antspaudų nešėjas! Pasirodo P i k a i z e n a s. Visi jam duoda kelią. Kiekvieną iškilmingą frazės „pakilimą“ palydi skambalas, švilpukas ar būgno dundesys PIKAIZENAS (iškilmingai). Jums skelbiu iškilmingai, kad: džiaugsmu banguoja karalystė, kad: visi laimingi linksminasi, jog: mes turime Karalių, o su juo ir paprastą mergelę karalienę ir dar ne vieną... VISI. – Sveikinam Karalių! – Sveikinam Karalių! – Kad ilgai gyventų! – Kad nepasentų! – Kad gerai matytų! – Kad ilgai valdytų! – Kad aprėptų mus žvilgsniu plačiu! – Lig karalystės pakraščių! – Valio! Valio! Valio! PIKAIZENAS (visa tai kantriai išklausęs, tęsia). ...ir dar ne vieną – su karaliene turime mes josios našlaitį brolį avinėlį Joną! Per dvariškius nubanguoja šurmulys, nusivylimas. Labiausiai išsiskiria Šnibždeika DVARIŠKIAI (pašnibždom, beveik visi kartu). – Žiūrėk, žiūrėk – dviragis! – Skeltanagis! – Išniekinimas! – Mūsų nepasiklausė! – Išniekinimas sosto aukščiausio! Pikaizenui visa tai šiek tiek patinka PIKAIZENAS (tuo pačiu iškilmingu tonu). Su jum kartu džiaugiuosi, kad: jūs priimate avinėlį, kad: papuoš jisai aukščiausią sostą, jog primins jis mūsų teisingumą, juo tikės prasčiokai, nes teisingai turime valdyti mes! Per dvariškius vėl nuvilnija šurmulys DVARIŠKIAI (pašnibždom, beveik visi kartu). – Neleisim! Neleisim! – Pamintos mūsų teisės! – Kur matyta! – Kur girdėta! – Kad prie sosto avinas stovėtų! Pikaizenas tyliai pritaria dvariškiams, bet žodžiais jis turi atlikti savo aukščiausią karalystės „pareigą“ PIKAIZENAS. Be to, turiu visus įspėti, kad: bus pavartota prievartos jėga: kas avinėlį apkalbės, tas kartuvėse kabės! DVARIŠKIAI (garsiai, pritardami). – Tas kartuvėse kabės! – Kalbės! – Kabės! – Kartuvėse kalbės! VARNŲ CHORAS. Turim Karalių! Turėsim darbo! Turim Karalių! Turėsim darbo! Dvariškiai įsidrąsinę apžiūrinėja avinėlį, „komentuoja“ ŠNIBŽDEIKA. Ragai! Tokie ragai nenumatyti! Įstatymuose neaprašyti! VISI. – Nenumatyti! – Neaprašyti! UOSLYS. Mačiau! Mačiau! Slaptose knygose skaičiau! KIRVIAKAKTIS. Avino kailiui, avino kailiui įstatymas vienas – peilis! Visi pritaria Kirviakakčiui, nors šiaip atrodo, kad pritaria Pikaizeno žodžiams PIKAIZENAS (Karaliui, lyg įsakydamas). Girdėdamas visų pritarimą, todėl: Karalius džiaugdamasis skelbia – t o d ė l: KARALIUS (lyg paklusdamas). Raišiems atleidžiu raišumą! Akliems atleidžiu aklumą! Atleidžiu bebalsiams tylėjimą! Kam skauda, atleidžiu skaudėjimą! Kupras atleidžiu kuprotiems! Protingiems atleidžiu protą! Nuogiems atleidžiu nuogumą! Kvailiems atleidžiu kvailumą! Visus nuo ligų, kas serga! Vargšus atleidžiu nuo vargo! Scenovaizdžio „paraštėse“ sujuda visi žmogeliai. Su kiekviename fraze – visos karalystės atsidusimas, palengvėjimas. Dvariškiai Karaliaus žodžius tuoj paverčia savo „įstatymais“ ŠNIBŽDEIKA. Žodžius atleidžiu kalbėjimui! UOSLYS. Akis atleidžiu žiūrėjimui! JUOKDARIAI. Nagus atleidžiu nagams! Ragus atleidžiu ragams! KIRVIAKAKTIS. Kirviui atleidžiu aštrumą! VISI. Valio Karaliaus išmintingumui! PIKAIZENAS (Karaliui). Todėl šią linksmybės valandą, todėl įsakau, kad: KARALIUS. Įsakau – saulei tekėti ir leistis! Įsakau – kad dieną naktis pakeistų! Įsakau – kad žmonės gyventų kas dieną! Įsakau – Elenytei būt karaliene! Įsakau – kad rytą dangus prašvistų! Įsakau – kad būtų ši karalystė! Visi kartu su Pikaizenu nuolankiai priima šią Karaliaus malonę Įtvirtindami valdžią, dvariškiai šiuos žodžius persako pagal savo „pareigas“ DVARIŠKIAI. – Įsakau – visus žodžius surašyti! – Įsakau – visas mintis suskaityti! JUOKDARIAI. – Įsakau – vandenis užantspauduoti! – Įsakau – kirviui turėti kotą! DVARIŠKIAI. – Įsakau – auksui būt auksiniu! – Įsakau – turėt valdinių! – Įsakau – praplatint valdinių alsavimą! JUOKDARIAI. – Įsakau – avinėliui būt avinu! – Įsakau – padidint medžių aukštumą! VISI. Valio Karaliaus išmintingumui! PIKAIZENAS. T o d ė l, įteisinę šios karalystės teisėtumą, visų jos įstatymų teisingumą, t o d ė l visi kartu sakom: TEGYVUOJA ŠI KARALYSTĖ! T o d ė l visi kartu sakom: TEGYVUOJA AVINĖLIS IR DVARIŠKIAI! T o d ė l, sutvirtinę Karaliaus galybę, t o d ė l pradedame visuotinę linksmybę! Žmogeliai „paraštėse“ pradeda smagiau dirbti Užgroja karališkoji kapela. Kiekvienas linksminasi pagal savo pareigas – ir vis piktai užkliudomas Jonukas, Elenytė, kurie nedalyvauja šioje linksmybėje VARNŲ CHORAS. Ilgakojai ilginėja, bukanosiai bukinėja, trumparankiai rankinėja – tai varnelės turi darbo! Storapilviai pilvinėja, Kirviakaktis kirvinėja, o šnibždeikos šnibždinėja – tai varnelės turi darbo! Palaipsniui dvariškių linksmybė išsikvepia, judesiai lėtėja, kol jie pasidaro panašūs į sapną. Tonai pilkėja, tamsėja. Dvariškiai tarsi išsikvepia, subliūkšta Tamsu. Apšviestas tik Karalius, jo rankos. Dabar jis „kalbasi“ su pasaka. Ta pati pjesės pradžioj matyta švieselė tamsiam danguj. Varpelis. Maža Elenytė karalienė su avinuku – toli toli, pasakoj ELENYTĖ. Teku teku kaip saulė saulė, einu einu kaip saulė saulė, per šviesų dangų švisdama aušros gėlių palydima, su broleliu avinėliu dulkėtu vieškeliu keliu... Namo dabar kaip besugrįšiu – karalių deimantais man kelias grįstas! Mane namo ar pavadins, ar mano veidą atpažins ant tėvų kapo radasta, pėda ėriuko įminta. Teku teku kaip saulė saulė einu einu kaip saulė saulė Viskas gęsta. Tamsoj girdėti tik varpelis II DALIS Karalius karaliauja, karalystė dirba. Visi žmogeliai – prie savo darbų. Elenytė vienoj sosto pusėj, avinėlis – kitoj. Dvariškiai orūs ir iškilmingi Karaliaus daiktai ir regalijos yra apmokomi gražaus karališko elgesio. „Pamokymus“ daiktams duoda dvariškiai, juokdariai, pats Karalius Didžioji Karaliaus karūna, būki visada auksinė! Dieną naktį spindėk, Karaliui karaliauti padėk! Didysai Karaliaus švarke, sergėk karališką tvarką! Kad tave gerbtų ir bijotų, nepraustaburniai kad nelotų! Karaliaus diržo sagtiẽ, šviesk vidury nakties! Petnešos, naktiniai baltiniai, būkit pavyzdingi valdiniai, – nepalikite visagalio mūsų Karaliaus! Didžioji nosine, žėrėk, Karaliaus nosį prižiūrėk! Kad valdytų visus galingai! Teisingai ir išmintingai! Didieji Karaliaus batai, veskit, kiek akys mato, Karalių per karalystę ir niekada nepaklyskit! Dantų krapštukai ir šukos, paklusnios Karaliui būkit! Kad valdytų visus galingai, teisingai ir išmintingai! Iš aukso, auksine, auksiausia šakute, pati sidabriausia! Didžioji šakute Karaliaus! Būk visad ant stalo! Kad valdytų visus galingai, teisingai ir išmintingai! Didžioji Karaliaus lazda! Būk po ranka visada! Kad valdytų visus galingai, teisingai ir išmintingai! Sakant šitas odes Karaliaus daiktams, rūmų sargyba apsupa avinėlį, laiko jį kaip piktadarį. Karalius, užsiėmęs savo daiktų „tvarkymu“, viso to nepastebi KARALIUS. Tegul būna taika ir ramybė! Te visiems karūna mano žiba! Tegul nieks niekada nesipyksta! Tegul nieks niekada neįvyksta! Tegul nieks niekada nė už nieką! Tegul taip visada ir palieka! DVARIŠKIAI. Tegul nieks niekada neįvyks! Tegul šitaip per amžius paliks! Šurmulys. Girdėt tvarkdarių šūksniai ŠAUKLYS. Kelią! Pikaizenui kelią! Neša žinią Karaliui! Svarbus pranešimas! Svarbus pranešimas! Pačios naujausios žinios! VARNŲ CHORAS. Turim Karalių! Turėsim mėsos! Turim Karalių! Turėsim mėsos! Iškilmingai įeina P i k a i z e n a s. Oriai išskleidžia raštą – slaptą pranešimą PIKAIZENAS. Rūmų sekliai praneša, kad: prie sosto yra žmogus, kad: jis yra pasivertęs avinu, jog galim nelaimės sulaukt iš jo! Nustebimas, dvariškių pritarimas PIKAIZENAS. Rūmų sekliai praneša, kad: tasai žmogus netikras, kad: jisai ne mūsų karalystės, jog įsiveržė piktadarių gauja su juo! Nustebimas, pritarimas. Žiūri visi į avinėlį, lyg tik dabar pamatę, koks jis piktadarys DVARIŠKIAI. Šalin piktadarį! Valio Karaliui! Apginti sosto garbę mes privalom! Sargyba laiko avinėlį, kad nepabėgtų PIKAIZENAS. Visiems jums turi būti žinoma, kad: pavogs jis deimantų spindėjimą, kad: pagrobs jis vandenis, upes... DVARIŠKIAI. Pagrobs jis vandenis, upes... KARALIUS. Tegul nieks niekada nesipyksta! Tegul nieks niekada neįvyksta! PIKAIZENAS (Karaliui). Jums pranešama, kad: karalystę tamsa užeis, kad: saulė netekės ir nesileis, kad: nebus nei šviesos, nei tamsos, kad: nebus teisingos tiesos, kad: karalystę aplenks diena, kad: nespindės Karaliaus karūna! Todėl: visus kviečiu tart žodį, teisingai, atvirai parodyt! DVARIŠKIAI. Nereikia mums to, kas neklauso sosto aukščiausio! PIKAIZENAS (tvirtai). Karalystę aplenks diena! Nustos spindėt Karaliaus karūna! VARNŲ CHORAS. Turim Karalių! Neturim darbo! Turim Karalių! Neturim darbo! DVARIŠKIAI. Svetimų nereikia mums! Jie mūsų ramybę mums drums! Gyvens, kaip nenustatyta, kaip įstatymuose neaprašyta! JUOKDARIAI. – O jei negalvodamas ims jis galvoti... – ...ko nereikia galvoti? – O jei nesuprasdamas ims jis suprasti... – ...ko nereikia suprasti? PIKAIZENAS. Tai klausiu, ką su avinu daryt? Papjauti? Ar iš karalystės išvaryt? Nusileidžia peilis. Kirviakaktis nesitveria džiaugsmu. Avinėlį laiko sargyba, šalia jo – Elenytė. Pritarimas, visuotinis sujudimas DVARIŠKIAI. – Papjaut – pjaut!.. – Varyt – išvaryt!.. – Ryt – suryt!.. VARNŲ CHORAS. Turim Karalių! Turėsim mėsos! Turim Karalių Turėsim mėsos! Avinėlį užstoja visas pasakos pasaulis, žmogeliai scenovaizdžio „paraštėse“. Pasigirsta tarsi visos gamtos choras Avinėlį pjaus, pjaus, avinėlis bliaus, bliaus, per baltą vilną, per baltą vilną raudonas kraujas tekės, tekės... Išryškėja scenovaizdžio fonas. Tame fone – maža, pjesės pradžioj matyta Elenytė su Jonuku. Toji pasakiškoji Elenytė jau taip pat yra karalienė. Ten gražiau, kaip visada yra gražiau pasakoje. Elenytė atsisveikina su Jonuku ELENYTĖ. Avinėli Joneli baltas, mano broli nekaltas. Balta Jonelio ranka, auksinė ėriuko pėda... Brolio akelės šviesios, ėriuko ragučiai tiesūs. Mano tu broli, nusvirs galva, į mirties guolį guldys tave! Vėl nušvinta visa karalystė PIKAIZENAS. Tai ką daryt su avinu, aš klausiu: išvyt iš karalystės ar papjauti? DVARIŠKIAI (džiaugsmingai pritardami). Papjauti! JUOKDARIAI. ...paliekant gyvą! PIKAIZENAS. Papjauti?! DVARIŠKIAI. Papjauti... JUOKDARIAI. ...nepapjaunant! PIKAIZENAS. Papjauti visai? DVARIŠKIAI. Papjauti visai... JUOKDARIAI. Papjaunant ne visai! PIKAIZENAS. Papjauti, kad būtų negyvas? DVARIŠKIAI. Kad būtų negyvas... JUOKDARIAI. ...gyvai! DVARIŠKIAI. Papjaut negyvai! JUOKDARIAI. Papjaut negyvą gyvai! Pikaizenas įsakmiai žiūri į Karalių PIKAIZENAS. Teisybė karalystėj turi viešpataut – pagal įstatymus reikia pjaut! JUOKDARIAI. – Tiesa bus teisinga... – ...kai melo nebus! – Bus melas teisingas... – ...tiesos kai nebus! – Ir aš ten buvau... – Viską mačiau! – Visiems, kas tai matė... – ...akis išbadė... – ...kad nematytų, ką matė! Sujudimas, dvariškiai skiriasi padarydami taką. Girdėti šūksmai – Tribunolas! – Tribunolas! – Skirtis! – Skirtis! – Avinėlį nuteis mirti! Su Įstatymu įžengia Tribunolas TRIBUNOLAS (iškilmingai skaito Įstatymą). Klausiama – ar žmogus gali būti avinas? Klausiama – ar avinas gali būti žmogus? Atsakoma – nes; žmogus nėra avinas! Nes: avinas nėra žmogus! Jeigu: avinas nėra žmogus tai: avinas yra avinas, o žmogus yra žmogus! Jeigu: žmogus yra avinas, tai: tas avinas yra žmogus, apsimetęs avinu! Tribunolas įdėmiai nužvelgia visus, net ir patį Karalių TRIBUNOLAS. Kas nesutinka su Įstatymu? Tyla TRIBUNOLAS. Kas pritaria Įstatymui? Visuotinis pritarimas, išskyrus Karalių TRIBUNOLAS. Įstatymo garbingojo vardu apkaltinamas avinėlis tuo, kad jis nepranešė visiems: iš kur, kada ir kaip, kokiais tikslais, kodėl jis, būdamas žmogus, pasivertė į bjaurų aviną, prasmuko net į mūsų karalystę kaip karalienės brolis! Ar žinomi kam nors įstatymai, pateisinantys tokią apgavystę? DVARIŠKIAI. Ne! Ne! Nežinom! TRIBUNOLAS. Ir štai Iš jo minčių, iš eigasties, iš jo akių spalvos, iš jo kanopų ir alsavimo sekliai nustatė, kad: jis ruošiasi pagrobti deimantų šviesumą! DVARIŠKIAI. Deimantų šviesumą! TRIBUNOLAS. Mūsų įstatymų teisingumą! DVARIŠKIAI. Įstatymų teisingumą! TRIBUNOLAS. Mūsų laisvą alsavimą! DVARIŠKIAI. Laisvą alsavimą! TRIBUNOLAS. Jis nori Karaliaus karūną nusavint! DVARIŠKIAI. Nusavint karūną! Dvariškiai su baisiausiu pasipiktinimu kartoja Tribunolo žodžius TRIBUNOLAS. Visus paliudyti kviečiu, kad turi jis slaptų minčių, kad jo nežinomi ketinimai jums aiškūs, kad jis pakeist teisėtą tvarką taikos, nors pats žmonių jis neteisėtų išgalvotas ir atsiųstas pas mus – įstatymams išjuokti! Tad įsakmiai paliudyti kviečiu, kad turi jis slaptų minčių! DVARIŠKIAI (vienas po kito liudija). – Mačiau, mačiau – balta jo vilna, bet neapykantos jis visas pilnas! – O nekaltom akim jis nori mus apgauti, mūs karalystės paslaptis išgauti! – Jis nekalba! Visiems jis įdomus! Bet tas tylėjimas yra prieš mus! – Ką nors jis blogo sugalvos! Nereikia nusikaltėliui galvos! – Nereikia jam alsavimo, klausos! – Nereikia jam ausų, akių šviesos! – Nereikia vilnos jam, kanopų ir kaktos! – Nereikia tų, kas aviną užstos! PIKAIZENAS. Todėl: girdėdamas, kaip pritariate teisingumui, todėl: VALIO KARALIAUS IŠMINTINGUMUI! Visi džiaugsmingai pritaria TRIBUNOLAS (pergalingai, iškilmingai). Pritariant visiems dvariškiams, prašau, piktadarį suriškit! Dvariškiai metasi prie avinėlio. Jis surišamas Ryškėja „pasakos fonas“. Jonukas ir Elenytė. Dvaras lieka prietemoj. Karalių apšviečia ėriuko pėda – kaip kokia karūna ELENYTĖ. Kad tu nemirtum, kad tu į žmogų atvirstum, kad tu balsu prakalbėtum, kad kruvinas kraujas nebėgtų, kad brolio akim tu žiūrėtum, kad visad gražiai vilkėtum, kad brolio batukais avėtum. Avinėli tu, broli mano, kur mes dabar gyvenam, prie vieno sosto stovėdami, susimatydami – nesusikalbėdami? Kad prie kapo tėvų nueitume, kad pakalbėtume – du našlaičiai, kad pareitume – eidami eidami, kad apsidžiaugtume – verkdami verkdami, kad užaugtume – augdami augdami, kad vis būtume – būdami būdami... E l e n y t ė ir J o n u k a s išeina. Sutemsta. Švieselė suranda Karalių. Jis ją nori paliesti KARALIUS. Kad aš valdyčiau ėriuko pėdą, vėjo šlamėjimą, dangų giedrą, paukščių skridimą, žolės augimą... CHORAS. Kartą gyveno karalius, jis valdė žemes ir jūras, karaliaus įstatymų klaũsė vėjas ir žvaigždės... KARALIUS. Kad mano žodžiai manęs klausytų, kad mano akys viską matytų... CHORAS. O kartą galingas karalius pamatė ant kelio ėriuko pėdą, ją norėjo delne palaikyt, bet subiro pėda... KARALIUS. Kad aš nenumirčiau, kad žemei gyvybę skirčiau, kad dieną naktį ėriuko pėda degtų... CHORAS. Ir senas sulinkęs karalius iki šiol verkia prie ėriuko pėdos... KARALIUS. Kad aš nenumirčiau... Spindulys išeina III DALIS Scenovaizdis tas pats. Karalius, dvariškiai, Žiežula, Elenytė su Jonuku. Karalystės „liaudis“ dirba savo darbus „Rūmai“, vadovaujami Pikaizeno, „mokosi“ rašto: ir Karalius, ir dvariškiai, ir Varnų choras a – bė – cė a – bė – cė dė – e – ef dė – e – ef... Tuo metu dvariškiai perduoda vienas kitam kažkokią mums negirdimą žinią: matome tik suokalbiškus judesius Pikaizenas seka pasaką, lyg kokią karalystės senovinę istoriją. Ją čia pat dvariškiai vaizduoja. Tai „rūmų teatras“ PIKAIZENAS. a – bė – cė ir taip toliau: pradėsime skaityti, kad: a – bė – cė nuėjo kartą karalienė maudytųsi, kad: dė – e – ef – ją Žiežula į vandenį įstūmė, kad: dė – e – ef – ir užėmė ji karalienės vietą, kad: gė – haš – i – pavirto Elena žuvim... Dvariškiai kartoja. Paskutinė frazė pavirsta šnabždesiu PIKAIZENAS. gė – haš – i – pavirto Elena žuvim, nes: jot – ka – el – tokių dalykų turime neleisti mes! „Skaitant“ pasaką Elenytė suimama rūmų sargybos: įvyksta „rūmų perversmas“ PIKAIZENAS. Todėl: tegul to niekad karalystėje nebūna! Todėl: mes sakome kartu: VALIO KARALIAUS IŠMINTINGUMUI! Juoda ranka nuima nuo Elenytės galvos karūną ir uždeda Žiežulai. Žiežula apsimeta Elenyte ir užima jos vietą. Elenytė uždaroma kalėjime, kuris yra karalystės „paraštėse“. Kaalius to „rūmų perversmo“ nepastebėjo KARALIUS. Tegul būna taika ir ramybė! Te visiems karūna mano žiba! Tegul nieks niekada nesipyksta! Tegul nieks niekada neįvyksta! Tegul nieks niekada nė už nieką! Tegul taip visada ir palieka! DVARIŠKIAI. Tegul nieks niekada neįvyks! Tegul nieks niekada nesipyks! Tegul šitaip per amžius paliks! JUOKDARIAI. – Tegul niekas nebūna niekam! – Tegul niekam palieka niekas! – Te nuobodžiai būna nenuobodu! – Tegul niekas išgeria nuodų! – Tiek metų nėra karų! – Žemės drebėjimų ir marų! – Viskas eina lėtai! – Karaliai keičias retai! – Kad nukristų bent kometa! – Ar apvirstų bent karieta! – Kad man nors nakčia išaugtų liežuvis didelis! – Atsigulčiau štai čia ir laižyčiau sau Antarktidą! – Kad ant galvos kam išaugtų medis! – Kad tam medy kukuotų gegė! Atėjo eilė ir avinėlį „suimti“. Jį vėl apsiaučia kaip kokį piktadarį. Vėl „įsikiša“ pasakos jėgos. Temsta, gęsta ėriuko pėda. Karalystė sunerimsta KARALIUS. Kas atsitiko? Kokia bėda?! Gęsta ėriuko pėda! Karūną palieka šviesa! Temsta karalystė visa! DVARIŠKIAI. Kas čia daros? Kas čia daros? JUOKDARIAI. Žiurkės mėnesiui skelbia karą! Išryškėja pasakos fonas. Ten Elenytė, žuvim paversta, ir jos brolis Jonukas. Skamba varpelis ELENYTĖ. Avinėli broleli, pašauk mane, pašauk mane žuvele Elena marių dugne. JONUKAS. Negaliu, Elenėle, esu avinėlis baltas be žmogaus balso, už aukštų vartų užvertas, negaliu prakalbėti į žuvelę nebylią tamsiam marių gyly. Pasibaigus šiam Karaliaus „pokalbiui“ su pasaka, dvariškiai vėl atsitokėja DVARIŠKIAI. Kas buvo? Kas čia nutiko? JUOKDARIAI. To, kas nebuvo, to ir neliko! DVARIŠKIAI. – Susekti! – Pranešti! – Ištirti! PIKAIZENAS. Kaltininką nuteisti mirti! „Dvaras“ sukyla ant kojų: ieškoma kaltininko. Dvariškiai vienas po kito praneša surinktas „žinias“ DVARIŠKIAI. – Patikrintos karalystės sienos – pro jas nepralindo niekas! – Patikrinti karalystės raštai – ir ten nieko nesurasta! Išuostė vilkšuniai kiekvieną žodį – ir tenai nieko neužuodė! – Patikrinti visi raktai – ir ten niekas nieko nerado! JUOKDARIAI (taip pat liudija). – Patikrintos kanopos, dantys, – nerasta, kad juose kas nors gyventų! – Apklausti medžiai ir akmenys – ir ten tokių dalykų neatmena! – Patikrinti varnų lizdai, skruzdėlynai – ir ten niekas nieko nežino! – Perplautas upių smėlis! – Apklaustos karalystės gėlės! PIKAIZENAS. Todėl: mes turime parodyti narsumą! Todėl: VALIO KARALIAUS IŠMINTINGUMUI! Apšvietimas keičiasi, neramiai pulsuoja. Karalius sunerimęs ŽIEŽULA. Karaliau didysai, matai, kaip išblyško visi dvariškiai, visa karalystė! KARALIUS (bejėgiškai). Išblyško visa karalystė? Netikroji Elenytė – Žiežula pradeda raudot apsimestinai, nenuoširdžiai ŽIEŽULA. Mano veidai balti, manęs laukia mirtis. Aš numirsiu, mane pakas, sudės man negyvas rankas, gėlės užges ir numirs, naktim karalystė pavirs! Mirsiu, Karaliau, mano veidai išbalo! KARALIUS. Medžiai vysta, gėlės vysta! Kas išgelbės karalystę? Kas man pasakyt galėtų, karalienei kaip padėti? ŽIEŽULA. Kraujo reikia! Avinėlio kraujo! Viskas prisikels iš naujo! Karalystė vėlei sužydės, čia pavasaris tuoj prasidės! DVARIŠKIAI. – Elenytei reikia kraujo! Avinėlio kraujo! – Saulės šviesai reikia kraujo! Kraujo! Kraujo! – Upėms, jūroms reikia kraujo! Avinėlio kraujo! – Ir Karaliaus žodžiams kraujo! Kraujo! Kraujo! Nusileidžia didelis, baisus peilis. Kirviakaktis netveria džiaugsmu VARNŲ CHORAS. Kai bus kraujo, bus šviežios, bus varnelėms mėsos! Vėl pasigirsta visų žmonių choras Avinėlį pjaus, pjaus, avinėlis bliaus, bliaus, per baltą vilną, per baltą vilną raudonas kraujas tekės, tekės, tekės... PIKAIZENAS. Todėl įsakau, kad... Karalius tyli Todėl įsakau, kad... KARALIUS. – Kodėl, kodėl manęs mano žodžiai neklauso, įsakų mano aukščiausių? Kodėl mano žodžiai neatsako man nieko? Kodėl nepaklūsta jie mano karališkai jėgai? DVARIŠKIAI. – Kraujo! – Karaliaus žodžiams kraujo! – Avinėlio kraujo! Be kraujo! Be kraujo žodžiai neklauso įstatymų aukščiausių! ŽIEŽULA. Įsakyk, įsakyk savo žodžiams, karaliau, – mano veidai išbalo! Numirsiu – liksi tu vienas be karalienės! KARALIUS. O karaliene aukščiausia, kaip tu brolį papjausi, kaip tu brolio krauju nusiprausi, kaip tu brolio krauju parausi? ŽIEŽULA. O didingasai Karaliau, savo žodžiams duoki valią! Tavo žodžiai tegu klauso tavo įsakų aukščiausių! Avinėlį brolį Joną išgalvojo vien tik žmonės: ubagai, girtuokliai, vagys sau gyvenimą pasmagint! Aš neleisiu, kad prasčiokai karalienę taip apjuoktų! Kraujo reikia! Avinėlio kraujo! Viskas prisikels iš naujo! DVARIŠKIAI. – Apgavystė! Apgavystė! – Apgauta karalystė! – Papjaut! – Avinėlį papjaut! – Nuplaut! – Gėdą nuplaut Avinėlio krauju! Aukštybėse vėl pasigirsta visų žmonių choras Tai brolio kraujas ant sesers rankų, ant sesers rankų – tai brolio kraujas raudona gėle žydės, raudona gėle žydės... JUOKDARIAI. – Ir aš ten buvau! – Su liežuviu į sprandą gavau! – Su dantim man galvą paglostė! – Su ausimis mane apuostė! PIKAIZENAS. Todėl: iš Karaliaus laukdami teisingumo, Todėl: VALIO KARALIAUS IŠMINTINGUMUI! Visi laukia. Bet dvariškių judesiai lėtėja Karalystės personažai – lyg kas juos sapnuotų. Pilka. Ryškios spalvos – tik pasakoj. Gęsta karūna – ėriuko pėda. Pasakiškoj tolumoj – Elenytė žuvelė ir Jonukas avinėlis ELENYTĖ. Joneli broleli, mane pašauk, kai tave pjaus, tinklais mane apsiaus, šilko tinklais apsiaus, mano vardo paklaus, žmogaus kalba į mus tars, į žmones mus vėl atvers. JONUKAS. Negaliu, Elenėle, esu avinėlis baltas, be žmogaus balso. Su paskutiniais žodžiais jie abu tolsta tolsta Vienas Karalius tarp subliuškusių dvariškių. Jį gaubia vis didesnė tamsa. Apšviestos rankos ir veidas KARALIUS. Kodėl man ranka nepakyla? Kodėl mano žodžiai nutyla? Ar kraujas jiems duos teisingumo, išmintingumo? CHORAS. Kartą gyveno karalius, buvo didelė jo karalystė, didesnė už jo akis: visą šimtmetį eidavo mintys lig jos pakraščių... KARALIUS. Kodėl jie negirdi, kaip upės teka be kraujo, kaip supas meldas, kaip paukštis pavasario šaukiasi? CHORAS. Ant delno jisai pasidėjęs apžiūrėdavo kalnus, kaip smėlį – pro tarppirščius leisdavo nesuskaičiuojamas savo šalis. Bet nemokėjo jisai suskaičiuot vienos ėriuko pėdos... KARALIUS. Kodėl jie nemato, kur baigias vandenys, žemė ir laikas? CHORAS. Išmintingas buvo karalius: jis suprato žemės gelmes ir kalbėdavosi su dangumi savo žvaigždžių kalba. Bet, radęs ėriuko pėdą, nemokėjo jos kelio paklaust. Ir pravirko karalius prie ėriuko pėdos. Karalių apgaubia tamsa. Jis keliasi, išeina paskui žaltvykslę, palikęs visus karališkus atributus, išeina į ten, iš kur atėjo Varpelis. Vis mažėdamas spindulys išveda žmogų U ž d a n g a Žemės duktė VEIKĖJAI LĖLĖS TĖVAS MOTINA ĄŽUOLAS UOSIS BERŽAS DREBULĖ EGLĖS BROLIAI – keršto vykdytojai ŽALČIAI – mitologinės tiesos vykdytojai Įvairūs vandens gyviai ir gaivalai VEIKĖJAI AKTORIAI EGLĖ ŽILVINAS Scenovaizdis dinamiškas, keičiasi pagal nuotaiką, situaciją. „Žemė“ ir „jūra“ yra greta, vienu metu, viena per kitą persišviečia, viena kitą užgožia. Žemė – tai senas kaimas, jau įgijęs tolimą pasakišką atspalvį. Tai tėviškės, vaikystės prisiminimas. Jo buvimą nuolat jaučia ne tik Eglė, bet ir jos vaikai. Bet jame – kaip kokiame prisiminime – gyvi žmonės jau gyventi negali. „Tikri“ žmonės gyvena jūroj. Bet čia prarandamas ryšys su praeitim: Eglės vaikai jau nežino savo „vardų kilmės“, ryšio su gamtos pasauliu, nors ir nujaučia savo kitą prasmę. Todėl bandymas grįžti į „senąjį kaimą“ yra dramatiškas. Tų dviejų pasaulių prieštaringumas jaučiamas viso spektaklio scenovaizdyje. PROLOGAS Vandens gaivalija. Augalai. Žuvys. Praplaukia didelis šešėlis. Tai – Ž i l v i n a s SKAITOVAS. Gyveno vandens gelmėse šalta ir bekraujė dvasia, oda žvynuota apaugus, be veido žmogaus, be draugo. Tai Žilvinas buvo, žaltys, visas tamsus kaip naktis – tik su žmogaus širdimi... Žiūrėdavo jis naktimis pilnomis žiburių akimis į tolimą krantą, tenai buvo žmonės, keliai ir namai. Nesiskirdavo jis su gelme – buvo žemė jam – mirtina... Jūra lėtai nuslūgsta. Kitam krante – Eglės tėvų namai. Labai maži t ė v a i, b r o l i a i. E g l ė – taip pat lėlė, matoma iš labai toli Jūra labai rami. Maži balti laiveliai. E g l ė su s e s e r i m i s maudosi, krykštauja SKAITOVAS. O ten, toli, pamary, gyveno sesių būry Eglė – jauniausia duktė, draugių vis apsupta, nerūpestinga, linksma, brolių, tėvų mylima. Žaidė su jūros banga, nežinojo, kas laukia ir ką kartą palies jos ranka... EGLĖ. Žaltys!.. Didelis šešėlis laiko jos marškinius. Tai Žilvinas. Ji maža, žaltys – didelis ŽILVINAS. Ko taip jaudinies, mergele, einame abu į gelmę. Jūros giliame dugne pažadėk man būt žmona. EGLĖ. Kur matyta, kur girdėta, kad už žalčio kas tekėtų! (Juokiasi) ŽILVINAS. Ar tekėsi – tavęs klausiu: marškinių kitaip negausi... EGLĖ (juokais). Na gerai gerai – tegu, šliužai, už tavęs teku... Na, tai marškinius jau duok, te greičiau tave vanduo praryja... Sukyla stichija, viską užgoždama EGLĖS PAGROBIMAS Viską užliedama, į sceną verčiasi švytinti banga. Jūros alsavimas. Persišviečia krantas, sodybos. Žalčio šešėlis, jūros gyviai ir augalai. Tai audros sujudinta gelmė. Pieno puta, kraujo puta. Verksmas, beveik rauda. Tarp didelių lelijų – maži E g l ė s t ė v a i. Juos tuoj pat užlieja banga. Ž a l č i ų k a i m e n ė. Kaip kokiam žalčių aptvare blaškosi E g l ė. Žalčiai keistai šnypščia, ošia opršt – opršt uvzž – uvzž opšrt uvzž Žalčiai kaip daugybė rankų užtveria Eglei kelią į ten, kur matyti jos tėviškė, jos tėvai pro bangas. Eglė nori iš jų išsiveržt EGLĖ. Kur aš esu? Kodėl man taip baisu? Girdėti žalčių gargaliavimas, šnypštimas. Jie kviečia Eglę, ragina ŽALČIAI. Tavęs laukia išrinktasis! Mylimasis! Tau skirtasis! E g l ė s b r o l i a i su dalgiais – tarsi eina prieš žalčius. Bet žalčių jie nepasiekia. Tai kitas pasaulis BROLIAI. Atkeršysim žalčiams! Neprašytiems svečiams! Vienas po kito, vis grėsmingesniais balsais Atkeršysim! Atkeršysim! Atkeršysim! Atkeršysim! Atkeršysim! Pro bangų ošimą ir brolių keršto žodžius girdėti tėvų rauda TĖVAI. Kam tu mus palikai, su balta puta išnykai, kieno tu kalba kalbėsi kieno rūbus tu velėsi, šliužų svetimų apsupta jūrų giliausiam krašte? Bangos verčiasi, jose viskas pranyksta: tėvų ir brolių balsai, saulės šviesa. Eglė pamato, kad liko tik su žalčiais EGLĖ. Kaip tamsu tarp šliužų! (Tarsi atsikvošėjusi) Iš kur jie? Kas jie? Mano nauja giminė? Tik neramios gelmės, tik gelmių šviesa, tik žalčiai ir nepažįstami gaivalai. Eglė jau nežino, kur veržtis ŽALČIAI (šnypšdami). – Turi žodį ištesėti ir už Žilvino tekėti! – Štai žiūrėki – išrinktasis! – Mylimasis! – Tau skirtasis! Dabar Eglė pamato atokiau stovinčią figūrą: veidas – žalčio kaukė, pilna skausmo. Rankos rangosi kaip žalčiai. Žybčioja žalčio oda Eglė atšoka, atsimušdama į žalčių „aptvarą“. Ž i l v i n a s tiesia rankas-žalčius. Blyksi neramūs gelmių atspindžiai, apšviesdami Eglę, pilną nežinios, nerimo. Praplaukia baugūs šešėliai EGLĖ (traukiasi). Ne! Ne! Negaliu žiūrėt į tą veidą, į tą odą! Paleiskit mane! Paleiskit! ŽILVINAS (rankos judesiu sulaiko Eglę). Stok! Tavęs aš nepaliesiu, kol tu žodžio netesėsi: sutikai man būt žmona jūros giliame dugne! EGLĖ (maldaujančiai). Ne! Ne! Paleiskit mane! ŽILVINAS. Žemės tolimos mergele, tu atgal nerasi kelio, jei manęs nepamylėsi, mano veido nepaliesi! Jūros žvaigždėmis papuošiu, aš tau rūmus atiduosiu, visą jūrų karaliją, vandeniją, gaivaliją! EGLĖ (lyg pati sau). Kodėl aš neužmušiau... Kodėl aš neužmušiau žalčio marškinių rankovėj! ŽILVINAS. Mano siela nepikta, tik žmonių ji užmiršta: jie mane pamatę muša kaip gyvatę! Tu manęs juk pagailėjai ir pasižadėjai! Žilvinas eina artyn. Eglė traukiasi EGLĖ. Neik! Neik artyn! ŽILVINAS. Be žmogaus, be draugo siela man apaugo ta slidžia žvynuota oda, šituo šarvu juodu! EGLĖ. Aš tavęs nepažįstu, nenoriu, nematau, negirdžiu, nesuprantu... ŽILVINAS. Tik paliesk mane, pažinsi, mano veidą man grąžinsi. Tu matei mane seniai, mano žvilgsnį pažinai, kai į tolumą žiūrėjai – ten, kur vandenys mirgėjo, o tave sūpavo bangos – mano rankos... (Taikiai, maldaujamai) Štai palieski slidžią, juodą mano odą! Eglė traukiasi, įsigali stichijos. Apstoję žalčiai čaižo Eglę lyg rimbai ŽALČIAI (greitakalbe). – Paliesk! – Paliesk! – Paliesk! – Paliesk! – Paliesk! Pilna baimės ir pasibjaurėjimo, nematydama kitos išeities, Eglė atsargiai paliečia žaltį. Sudunksi, nukrisdama žalčio kaukė. Nušvinta jūra. Eglė nustebusi, – lyg kažką atpažino. Eglė ir Žilvinas dabar – du jauni žmonės ŽILVINAS. Ar mane dabar pažįsti? Aš žmogus... EGLĖ. Pažįstu... Pasitraukia gaivalai. Apsiramina jūra: jos vanduo pilnas baltų laivelių. Pro mėlyną vandenį – tėviškės krantas. Jūrą ir krantą perauga eglė, tarsi suvienydama tuos du pasaulius Eglė ir Žilvinas eina – lyg susitikę po ilgo nesimatymo. Jie eina į kitą gyvenimą, nušviestą pasakiškos jūros šviesos. Juos lydi daina Ką pasako žodis žodžiui, ką žvaigždė pasako žvaigždei? ką atsako jūra žemei, ką banga atsako bangai? DEVYNERI METAI Jūra, krantas. Tėviškė. Medžiai – Eglės ir jos vaikų „vardai“. Jie tarsi auga iš jūros dugno, o jų viršūnės – tėviškėj D e v y n i b r o l i a i su dalgiais – šienauja. Dalgiai čerškia. Po kiekvieno mosto nukrenta žiedas ar augalas, palydimas žodžių: – Laukėm Eglės metus! – Laukėm dvejus metus! – Laukėm trejus metus! – Laukėm ketverius metus! – Laukėm penkerius metus! – Laukėm šešerius metus! – Laukėm septynerius metus! – Laukėm aštuonerius metus! – Laukėm devynerius metus! B r o l i a i eina ir nueina E g l ė s t ė v a i tarp lelijų didelėm žemdirbių rankom ir didelėm basom kojom, išpaišytom gėlėmis. Jie žiūri į jūros tolį, į ten, kur išnyko Eglė SKAITOVAS. Nei žinios, nei žodžio, anei balso, tik miglotas tolis, bangos baltos, tuščias jūros kelias, vėjais grįstas: niekas nepareina, nesugrįžta... Temsta, temsta jau senelių akys, o gelmė jiems nieko neatsako... Miglotoj, labai gražioj gelmėj du jauni žmonės – E g l ė ir Ž i l v i n a s. Jie tarsi apgaubti tinklu. Visi jų rūmų atributai beveik neįžiūrimi. Pro juos praplaukia žuvys, kibirkščiuojantys gyviai, vandens augalai. Visi tamsieji gaivalai iš šių gelmių pasitraukė Vienas prieš kitą stovi Eglė ir Žilvinas. Meilūs, bežodžiai jų kuždesiai Žilvinas įduoda Eglei švytintį kamuolį, kurio siūlas nueina neužmatoma gelmių kryptim SKAITOVAS. Taip, kaip žemę, Žilviną ji pamylėjo, taip, kaip tėviškės gėles, kaip vėją, supantį bangas – ir ji negrįžo, tarsi šilko siūlu prisirišo ji prie Žilvino... Ir nepamatė, kiek prabėgo metų... Ąžuolas taip gimė... Uosis gimė... Beržas gimė... Ketvirtoji gimė Drebulė... Po kiekvienos skaitovo frazės nusileidžia pintinėlė su Ą ž u o l u, U o s i u, B e r ž u, D r e b u l e. Kiekvieną jų atėjimą į pasaulį palydi džiaugsmingas bežodis choras. Kiekvienas jų prinešamas prie savo medžio kamieno, kurio viršūnė tėviškės peizaže išskleidžia šakas ir gražiai sulapoja. Tarp tų medžių – E g l ė s t ė v a i TĖVAI. Kas tą mišką pasėjo? Kas jį prižiūrėjo? Kiek čia lapų žaliuoja, mūsų akys nesuskaičiuoja. Kaip susikalbat šakomis ošdami, ošdami, kaip susimatot tylėdami, šaknimis viens kitą lytėdami? (Kreipiasi į eglę) Ką tu matai? Ką tu galvoji? Ko visada žaliuoji? Ar tavo viršūnė Eglės nemato, ar šaknys negirdi, ką ji mums sako? (Kreipiasi į ąžuolą) Kas tave sodino, kas tave daigino, kas tave augti gražiai išmokino, kas duoda stiprumą ir aukštumą? (Kreipiasi į uosį) O kas gi prie kelio užnešė tavo sėklelę? Kas davė tau uosio vardą? kas tavo lapus iškarpo? (Kreipiasi į beržą) Kada išdygai? Kas lygiai lygiai tave siūbuoja, plaukus šukuoja tavo ilguosius, žaliai žaliuosius? Kas tavo krūtinę baltai dabina? (Kreipiasi į drebulę) Kaip tu užaugsi, prie ko priglausi savo rankas – trapias šakas? Iš ko tu gausi savo mirgėjimą, ankstyvą, skaudų lapų virpėjimą? Mirguliuojančioj jūroj persiverčia gelmė. Žilvino rūmai. Ten ramu, jauku. Už sienų – augalija, gyvūnija, vandenija. E g l ė, jos vaikai – Ą ž u o l a s, U o s i s, B e r ž a s, D r e b u l ė. Kiekvienas – prie savo „kamieno“. Bet savo vardo „viršūnės“ nė vienas nemato, nes viršūnė ten, žemėj, saulės apšviesta. Ž i l v i n a s paskendęs savy. Eglės rankose atpažįstame jai įduotą kamuolį. Ji vynioja siūlą, židiny kūrenas ugnis, ugny tupi rupūžė, o iš jos nasrų tęsiasi ir tęsiasi nesibaigiantis siūlas. Šiaip visa aplinka kasdieniška, „žemiška“, nežemiškas tik vandenų pasaulis už sienų Eglė dainuoja vaikams. Vaikai karstosi Egle, ji nepiktai nuo jų ginasi. Labiausiai išsiskiria Drebulė – tikra verksnė EGLĖ. Mintys, bėkit paskui siūlą, bėkit, bėkit į kelionę, nusilenkit tėvui, motinai, labą dieną pasakykit kiekvienam lelijos žiedui, kiekvienam takeliui, medžiui, kiekvienam atsiminimui, tėviškėje paliktam. Apsakykit, mano mintys, kad man gera čia gyventi, pasakykit vardą Žilvino, vardą Ąžuolo ir Uosio, vardą Beržo, Drebulės – mano mylimų vaikų... Apkabinkit, mano mintys, tėviškėj vaikų medžius. Mano mintys ilgos ilgos, siūlas dar už jas ilgesnis... ĄŽUOLAS (rimtai, oriai). O į ką panašus ąžuolas? UOSIS (kietai, bet geraširdiškai). Uosis? BERŽAS (švelniai). Beržas?.. DREBULĖ (kiek maivydamasi). Drebulė?.. VISI. O eglė? O eglė į ką panaši?.. Vaikų klausimai Eglei netikėti. Nėra atsakymo – čia nieko panašaus nėra EGLĖ. Jie panašūs... į ąžuolą, į uosį, į beržą, į drebulę... Būdami maži, jie auga po eglės skara. Paskui eglė miršta, o jie vis auga, lenktyniauja – kaip ir jūs... VISI. Jie panašūs į mus?.. ĄŽUOLAS. Į ąžuolą? UOSIS. Į uosį? BERŽAS. Į beržą? DREBULĖ (svygnoja). Nenoriu būt panaši... Nenoriu... ĄŽUOLAS. Ir tu numirsi?.. UOSIS. Ir tu numirsi, kaip numiršta eglė?.. BERŽAS. ...kad mes augtume?.. DREBULĖ (klykia pargriuvusi, muša kojom). Nenoriu augt... Nenoriu augt... ĄŽUOLAS. Leisk geriau pas tikrą ąžuolą. Medžiu augsiu... UOSIS. Leisk pas uosį... BERŽAS. Leisk pas beržą... Žilvinas pasižiūri, vaikai nutyla. Kamuolys didėja didėja, siūlas ilgėja ilgėja ŽILVINAS. Gale siūlo auga ąžuolas, auga uosis, auga beržas, gale siūlo – drebulė. Gale siūlo eglė auga šakomis vaikus apglėbus... Ilgas siūlas, daug ilgesnis negu mintys... (Vaikams) Netrukdykit, vaikai, mintis nutrauksit! Eglė sparčiau vynioja, o virš jos, virš jūros, virš Žilvino rūmų – tėviškės krantas. Jis čia pat, bet nepasiekiamas. Ten viskas sustingę – kaip atminimų paveiksle EGLĖ. Siūlas ilgėja ilgėja, kamuolys didėja didėja, tolsta ir tolsta krantas, kur buvo mano gyventa, toliau ir toliau saulė teka, jau negirdžiu, ką pasako viens kitam susiglaudę du tėvai žilaplaukiai. Jūra gili gili, mano žodžiai toli toli... ĄŽUOLAS. O į ką panaši žemė? UOSIS. Į ką panašūs žodžiai?.. BERŽAS. Saulė į ką panaši?.. EGLĖ. Saulė? Saulė panaši į... šviesą, į žodžius – į viską... DREBULĖ (muša kojomis). Noriu būt panaši į viską... Noriu būt panaši į viską... Žilvinas vėl visus sudraudžia žvilgsniu ŽILVINAS. Gale siūlo saulė teka, gale siūlo paukščiai kyla, gale siūlo žemės krantas su žmonėm, šviesa, sodybom. Ilgas siūlas, daug ilgesnis nei per dangų saulės kelias... (Vaikams) Netrukdykit, vaikai, mintis nutrauksit! Eglė dar greičiau vynioja siūlą. Auga įtampa DREBULĖ. Noriu siūlo galo... Noriu siūlo galo... Drebulė stveria siūlą, bet Žilvinas ją žvilgsniu sudraudžia EGLĖ. Mielos man tos ilgos mintys, šitas būstas, jo ramybė vandenų tamsioj gelmėj... Žvilgsnis Žilvino ir akys keturių vaikų – man mielos. Tiktai kojos nepamiršo tėviškėj nė vieno tako, mano akys vis sapnuoja veidus seserų ir brolių, mano žodžiai vis atsimena duoną, ką mane augino. Noriu tik pasiklausyti, ką atsako medis medžiui, kaip ant aukšto jūros kranto vardas vardą susitinka... Dar norėčiau pamatyti, kaip vaikai apsikabina tėviškėj su savo medžiais, žemės vardą atpažinę... VAIKAI. Iš kur žinai, kokie mūsų vardai?.. Iš kur žinai?.. EGLĖ. Kai dar žemėje buvau, pažinau aš jus iš medžių: iš karpytų uosio lapų, iš beržų šnekaus ošimo ir iš ąžuolo tiesumo, ir iš drebulės mirgėjimo, kada jūsų dar nebuvo, kai sėdėdavau ant kranto gale jūros... SŪNŪS. Kur mes buvom, kai mūsų nebuvo?.. Ar mes buvom gyvi, kai mūsų nebuvo?.. DREBULĖ. Noriu būt tenai, kur mūsų nebuvo!.. Noriu būt tenai, kur mūsų nebuvo!.. (Muša kojom į žemę) Kad greičiau pasirodytų siūlo pabaiga, vaikai tempia jį, jis tįsta. Žilvinas sudraudžia vaikus žvilgsniu ŽILVINAS. Gale siūlo – pieno puta, gale siūlo – kraujo puta, gale siūlo – tai, kas buvo ir kas bus – yra kartu. Ilgas siūlas, jis sujungia jūros gelmę su dangum. Ilgas siūlas, ilgas ilgas – ligi vakaro, lig amžių... (Vaikams) Jeigu norit, štai nukirsiu – ir bus galas... VAIKAI. – Norim! – Norim! – Norim! – Norim! – Norim! – Norim! Žilvinas nukerta siūlą. Tarsi nukertama gyvenimo rutina, vienodumas, kuris neleido Eglei pajudėt. Dabar ji gali atsitiest. Gilus atodūsis. Rupūžė židiny užsiliepsnoja. Degdamas iš židinio iššoka kažkoks gaivalas, kuris tuo siūlu laikė surišęs abu pasaulius, abi jo kryptis. Dabar jaučiam, kad pasaulis atsiveria žemės, saulės, Eglės tėviškės kryptim. Kita kryptis – į gelmę, į tamsą, į gaivalų pasaulį Eglė, Ąžuolas, Uosis, Beržas, Drebulė laiko vieną siūlo galą, Žilvinas – kitą, kuris veda į gelmę ŽILVINAS. Štai ir siūlo pabaiga! Bus kelionė jums ilga! Eglė, jos sūnūs, net ir Drebulė džiaugiasi būsima kelione. O Žilvino gelmė rūstėja, joje atsiranda kažkas „žaltiška“, tamsaus VAIKAI. Kaip visiems mums bus smagu, kai iškilsim iš bangų, – žemės tolimu krantu eisime visi kartu! ŽILVINAS. Žemė nepriklauso man, užginta ji, mirtina, – bangose tepasirodau su žvynuota žalčio oda. Aš žmonių neatpažintas, man gyvent tarp jų užginta. Broliai ten su dalgiais laukia, bet nežino, kaip pašaukti. EGLĖ (vaikams). Žilvinas paliks, jis rūmų saugos tylą ir ramumą, vandenijoj mūsų lauks jis, kol vardu mes jį pašauksim... Tiktai niekam neištarkit jo užginto vardo! SŪNŪS. Neištarsim!.. Neištarsim!.. DREBULĖ. Nenoriu užginto vardo!.. Nenoriu užginto vardo!.. ŽILVINAS. Pagal siūlą eisit devynias dienas, viešėsit devynias dienas, devintą dieną ant jūros kranto mane pašauksit: Žilvine! Žilvine! Mane pašauksit: Kraujo puta! Pieno puta! VISI (kartoja žodžius, lyg tai būtų koks apeigų choras). Žilvine! Žilvine! Kraujo puta! Pieno puta! ŽILVINAS. Gyvas ar miręs! VISI. Gyvas ar miręs! ŽILVINAS. Jei gyvas – pieno puta! VISI. Jei gyvas – pieno puta! ŽILVINAS. Jei negyvas – kraujo puta! VISI. Jei negyvas – kraujo puta! ŽILVINAS. Jei gyvas – pieno puta! Jei negyvas – kraujo puta! VISI. Jei gyvas – pieno puta! Jei negyvas – kraujo puta! Žilvinas su kiekvienu atsisveikina ŽILVINAS. Egle, tau sudie sakau, judviem – Ąžuole ir Uosi, Berže, tau... Jūs sužinosit, medžiai kas yra, žolė, te pažaidžia Drebulė su gyvais žiedais, su vėju, te žeme pavaikštinėja, žemės kalbą kad suprastų, kelią kad atgal surastų. Vandenijoj jūsų lauksiu, kol vardu mane pašauksit. Kiekvienas savo balsu atsisveikina ĄŽUOLAS. Sudie, tėve... UOSIS. Tėve... BERŽAS. Sudie... DREBULĖ (kiek irzliai). Su... EGLĖ (rauda). Žilvine Žilvinasai, ką sugrįžus atrasiu? Krauju nudažytą gelmę, sunkesnę už sunkų kalną? Ar gyvas manęs sulauksi, ar pieno puta atplauksi? Ar rasiu tave, ar atrasiu, Žilvine Žilvinasai... Eglė su vaikais nutolsta pagal savo siūlą. Rūmai tarsi išvėsta. Žilvinas eina prie paliktų daiktų. Bet jie išnyksta kaip per sapną. Girdėti jūrų stichijų gausmas, žalčių ošimas opršt – opršt uvzž – uvzž opršt uvzž Žilvino rūmai tarsi apsitraukia migla. Jį apstoja žalčiai, grąžina jam žaltiškas rankas ir kaukę, pilną skausmo ir laukimo. Jis lieka vienas vandenų stichijoj – laukti žmogaus balso DREBULĖS IŠDAVYSTĖ Ta pati gelmė. Ž i l v i n a s ž a l t y s apšviestas baugios gelmių šviesos ŽILVINAS. Mano rūmai išvėso, namų ugnis išblėso, šalta mano rankoms, žaltiškoms, susirangiusioms. Mano akims tamsu be jūsų veidų šviesių. Tarp stichijų ir tarp bangų kas man padės būt žmogum? Kreipiasi į patamsėjusius, jau nebegyvus vardų „kamienus“. Siūlų galai nesumegzti. Žilvinas nepasiekia siūlo, vedančio į aną, Eglės pasaulį SKAITOVAS. Vėl suposi bangose tarsi bekraujė dvasia Žilvinas – liūdnas ir vienas. Metais pavirto dienos. O Eglė laiminga, linksma ėjo jau kranto žeme... Tėviškės pasaulis. Pasakiškas, šviesus. E g l ė ant ištiestų delnų neša į jį Ą ž u o l ą, U o s į, B e r ž ą ir D r e b u l ę. Paskui ją tai pakyla, tai nuslūgsta paskutinės bangos Štai ir namai tarp didelių lelijų, ir tėviškės medžiai: eglė, ąžuolas, uosis, beržas, drebulė. Ir d u t ė v a i, susiėmę už rankų, ir d e v y n i b r o l i a i. Bet jie jau „piešti“, pavirtę „menu“ Vieni kitiems gražiai nusilenkia: sveikinasi Eglė, tėvai, broliai, augalai, medžiai, dangus su žeme EGLĖ (tėvams, liesdama jų medines, nejudrias kojas, rankas, veidus, akis, – kaip kokiam muziejuj). Sveikos jūsų akys, devynis metus pražiūrėtos! Sveikos jūsų rankos, devynis metus prarymotos! Sveikos jūsų mintys, devynis metus galvotos! (Nusilenkia) TĖVAI. Sveika, dukrele, sveiki, vaikeliai, sveiki parėję tėvų šalelėn! Sveikinam jus gražiu savo žodžiu! (Nusilenkia) Kad būtų gera jūsų akims, kad gražu būtų jūsų mintims tėvų šaly viešėti... Vaikai tuoj pasklinda po visą augaliją, karstosi žiedais, viską smalsiai apžiūrinėja EGLĖ (broliams). Pasiilgau jūsų darbų, pasiilgau jūsų kalbų, jūsų dalgių smagių, jūsų rankų skubių! (Nusilenkia) Broliai taip pat nusilenkia, bet kiek atsainiai, nenuoširdžiai EGLĖ (nusilenkia augalams). Sveiki, gražieji, pasiilgtieji! (Medžiams) Sveiki, mielieji, žemės aukštieji! (Saulei) Sveika, malonioji, šviesos pilnoji! Vaikai žaidžia. Jiems čia viskas nauja. Palaipsniui jie atpažįsta medžius, augalus, saulės šviesą – viską, ką jiems pasakojo Eglė. Tik Drebulė ir čia – vis prieš SŪNŪS (liečia). – Štai žemė... – Žemė? – Žemė! DREBULĖ (klykia). Ne žemė!.. Nepanaši!.. Nepanaši į žemę!.. SŪNŪS (liečia). – Štai ąžuolas! – Uosis! – Beržas! – Drebulė! DREBULĖ (zurzia). Ne drebulė. Ne ta drebulė!.. Ne tokia!.. Eglės broliai susimeta į vieną kūlį. Gal tai daugiau panašu į rugių gubą. Iš ten girdėt šnarėjimas: šu šu šu... Tai apie kažką šnabždasi broliai SŪNŪS (liečia). – Štai šviesa! – Šviesa? – Šviesa! Sūnūs šviesą tarsi paima nuo augalų, ji prilimpa prie rankų lyg šviečiančios dulkės. Tą šviesą jie nori uždengt delnais, bet ji kyla, veda jų žvilgsnį aukštyn SŪNŪS (liečia). – Štai saulė... – Saulė? – Saulė! DREBULĖ. Ne ta saulė... Nepanaši į saulę! Nepanaši... TĖVAI (Eglei). Neišeik, dukrele, pasilik pas mus. Užmiršai, atšaldei tu tėvų namus! Kam tau šitos jūros, vandenų gelmė? Nebegrįžk pas žaltį, pasilik namie... Tėvai kalba, laikomi Eglės rankose kaip kokie „eksponatai“ EGLĖ. Vėlu man sugrįžti, vėlu man pareiti... Matau – nematydama, girdžiu – negirdėdama, kalbuos – nekalbėdama, nepareidama – pareinu... Viską užlieja lėta banga. Pro jos šviesą matyti brolių „guba“: jie kažką piktai šušena. Visa žemė matyt pro melsvą jūros rūką Žilvinas. Švagžda žalčiai, apstoję Žilviną ŽILVINAS. Kaip gyvybei mano šalta! Kaip sunku jai būti žalčiu! Kaip ji verkia, kaip vaitoja savo išnaroj juodojoj!.. Kas gi vėl sumegs į vieną žemės gyvastį kiekvieną su vandens melsva platybe, su bedugnių amžinybe? Vis garsiau šušena brolių „guba“, ji vis ryškėja. Jūros pasaulis tirpsta. Girdime brolių žodžius – lyg kokį užkeikimą, senovinę apeigą BROLIAI: – Neleisime Eglei išvykt!.. – Atkeršysim žalčiui!.. – Neleisime Eglei išvykt!.. – Atkeršysim žalčiui!.. – Užmušime šliužą!.. – Užmušim!.. – Nukirsime dalgiais!.. – Nukirsim!.. (Dviem skirtingo aukštumo tonais) – Dalgiais! – Dalgiais! – Dalgiais! Dalgiais ! – Dalgiais! Girdėti botago pliaukšėjimas. Auga įtampa, brolių balsai garsėja, greitėja, jie darosi nemaloniai šaižūs Eglės vaikai tarsi pajunta pavojų. Jie taip pat susispiečia į „gubą“ BROLIAI. – Išgaut vardą Išgaut žalčio vardą! – Išgaut! – Iš Ąžuolo! – Iš Uosio! – Iš Beržo! – Iš Drebulės! (Įvairaus tono, įvairių intonacijų ir įvairiose vietose) – Išgaut! – Išgautc – Išgaut! – Išgaut! – Išgaut! – Išgaut! – Išgaut! – Išgaut! – Išgaut! – Išgaut! – Išgaut! Atskiriamas Ąžuolas. Jį apstoja broliai. Pliaukši botagai BROLIAI (kvočia). – Ką pasakė žaltys? – Ką pasakė žaltys? – Ką pasakė žaltys? (Kylančia, greitėjančia intonacija) – Ką pasakė? – Ką pasakė? – Ką pasakė? – Ką pasakė? Ąžuolas neišduoda. Jį sviedžia šalin. Atskiria Uosį BROLIAI. – Ką pasakė žaltys? – Ką pasakė žaltys? (Rėžiančiai, monotoniškai) Kąpasakėkąpasakėkąpasakėkąpasakėkąpasakėkąpasakė Pliaukši botagai. Uosis tyli. Broliai jį sviedžia šalin. Atskiria Beržą BROLIAI. – Ką pasakė žaltys? – Ką pasakė žaltys? (Greitai – lėtai, aukštu tonu – žemu) – Ką pasakė? – Ką pasakė? – Ką pasakė? – Ką pasakė? – Ką pasakė? Beržas tyli. Jį nustumia. Atskiria zurziančią Drebulę. Kai supliaukši botagai, ji surimtėja. Krūpčioja nuo kiekvieno pliaukštelėjimo BROLIAI. – Ką pasakė žaltys? – Ką pasakė žaltys? DREBULĖ. Pasakė... BROLIAI (aukštas tonas žemėja, kol tampa beveik meilus). – Ką pasakė? – Ką pasakė? – Ką pasakė? – Ką pasakė? DREBULĖ. – Pasakė... BROLIAI. – Pasakė? – Pasakė! – Pasakė?! (švilpia botagas) Auga įtampa. Tekstas pereina į rečitatyvą, kiek primindamas Žilvinui duotos priesaikos intonaciją. Bet joje jau girdėti išdavystė DREBULĖ. Pasakė – Žilvine Žilvine... BROLIAI. Žilvine Žilvine?!. (Pliaukši botagai) DREBULĖ. Gyvas ar miręs... BROLIAI. Gyvas ar miręs? DREBULĖ. Pieno puta, kraujo puta... BROLIAI. Pieno puta, kraujo puta... (Pliaukši botagai) DREBULĖ. Jei gyvas – pieno puta... BROLIAI. Jei gyvas – pieno puta... DREBULĖ. Jei negyvas – kraujo puta... BROLIAI. Jei negyvas – kraujo puta? Dabar broliai sviedžia šalin ir Drebulę – ji jiems jau nebereikalinga Jūros gelmė pro melsvą rūką. Vienas Ž i l v i n a s. Jis džiaugsmingai suklūsta: atpažįsta žodžius. Rečitatyvą ritmiškai palydi dalgių čerškimas ŽILVINAS. Kokie žodžiai!.. Drebulė Mane šaukia... Kaip toli tie balsai... kaip jie artėja, tarsi odą kas lytėja... Dalgių čerškimas vis garsesnis, vis grėsmingesni nematomų brolių balsai, kurie jau visiškai užgožia Drebulę. Žilvinas patikliai eina balsų link. Didžiulis raudonas dalgis pakerta Žilviną. Viršutinė scenos dalis parausta, lyg per ją pereitų kraujo banga. Nuo Žilvino žmogaus atsiskiria žalčio šešėlis ir nueina į gelmes. Žilvinas – vėl žmogus, bet mirštantis. Nukrenta kamuolys, nesurišęs abiejų pasaulių. Baisus Eglės klyksmas EGLĖ. Žilvine! Žilvine! Žilvine! Ilgas ilgas Žilvino žvilgsnis į tolumą, link Eglės balso ŽILVINAS Kur gyvybę mano dėsit, skaudžiai iš širdies išplėšę? Kaip jos vardo jūs paklausit, iš tamsos kaip ją pašauksit? Kuo gyvybė nusikalto, kam ją užmušėt kaip žaltį? Ką ji darė? Vis gyva sukosi aplink save... EGLĖ. Žilvine Žilvinasai, kraujo raudoną rasą neša atneša bangos. Šaltos gelmėj tavo rankos, tamsios gelmėj tavo naktys, skaudžios gelmėj tavo akys... ŽILVINAS. Kuo nuplausit žemės kerštą, Uosi, Ąžuole ir Berže?.. Drebule, o tu mane perskyrei jau su žeme... Kas sujungs dabar gyvybę su bedugnių amžinybe? – Visad bus ten neramu, nieks ten neturės namų... Griūva viską triuškindama, gelmių tamsa Eglės tėviškė sustingusi, viskas nukreipta į jūros tolumą, kur lygiu paviršiumi tolsta kraujo puta, nusidriekusi kaip nutrauktas siūlas Broliai susimetę į „gubą“. Jie daugiau niekada nepajudės. Vaikai glaudžiasi prie Eglės, supratę, kad atsitiko nelaimė EGLĖ. Nepareisime, nesugrįšime, negirdėsime, nematysime, nenueisime, nekalbėsime, tik stovėsime ir tylėsime, kol medžiais pavirsime, kol išdavystę atpirksime... Eglė kreipiasi atskirai į kiekvieną savo vaiką. Juos priima, į savo „sielą“ įsileidžia vis kuris nors tėviškės medis EGLĖ. Mes liksime, vaikai, ant kranto, stovėsim vienybėje kantriai... (Ąžuolui) Tu auki tiesus ir galingas, kad ąžuolo siela nelinktų! (Uosiui) Tu nelūždamas vis linguok ir niekados niekados neišduok! (Beržui) Būk geras toks pat ir teisus, kaip saulės šviesa būk šviesus! (Drebulei) Drebule, tu vis virpėsi, bet nieko išduot negalėsi! (Visiems) Egle aš ant kranto stovėsiu, skara jus apgobus, žiūrėsiu, kaip, vakaruos išduota, supasi kraujo puta. Eglė ir jos vaikai sustoja medžiais. Čia daugiau niekas nepajudės. Tyliai gęstant šviesai, girdėti daina Ką pasako žodis žodžiui, ką atsako lapas lapui, ką banga atsako bangai, ką mirtis atsako? Kraujo ką puta pasako, ką atsako eglė, ąžuolas, ką atsako beržas, uosis, ką virpėjimu pasako lapas drebulės? Kur išeina bangos, medžiai, kur visi keliai išeina? Kraujo kas puta sugrįžta, kas paklausia žemės vardo, jūros vardo, medžių vardo? U ž d a n g a TURINYS KUR PASAKŲ PABAIGA? Autoriaus žodis PELENŲ ANTELĖ AVINĖLIO TEISMAS ŽEMĖS DUKTĖ