Viljamas Šekspyras Romeo ir Džuljeta Tragedija Vertė Aleksys Churginas Skaitmeninta iš knygos William Shakespeare. Romeo ir Džuljeta. Vilnius: Baltos lankos, 1997. ISBN 978-5-430-05834-0 Kūrinys suskaitmenintas vykdant ES struktūrinių fondų remiamą projektą „Pagrindinio ugdymo pirmojo koncentro (5–8 kl.) mokinių esminių kompetencijų ugdymas“, 2012 http://mkp.emokykla.lt/ebiblioteka/ Turinys Prologas Pirmas veiksmas Antras veiksmas Trečias veiksmas Ketvirtas veiksmas Veikėjai ESKALAS – Veronos kunigaikštis[1] PARIS – jaunas didikas, kunigaikščio gentainis MONTEKIS dviejų besivaidijančių šeimų galvos KAPULETIS DĖDĖ KAPULETIS ROMEO – Montekių sūnus MERKUCIJUS – kunigaikščio gentainis, Romeo draugas BENVOLIJUS –Montekio sūnėnas, Romeo draugas TEBALDAS – senjoros Kapuleti sūnėnas FRA LORENCAS Vienuoliai pranciškonai FRA DŽOVANIS BALDASARAS – Romeo tarnas SAMSONAS Kapulečių tarnai GREGORIJUS PJETRAS – Džuljetos auklės tarnas ABRAMAS – Montekių tarnas VAISTININKAS TRYS MUZIKANTAI CHORAS PARIO PAŽAS KARININKAS SINJORA MONTEKI – Montekio žmona SINJORA KAPULETI – Kapulečio žmona DŽULJETA – Kapulečių duktė DŽULJETOS AUKLĖ Veronos miestiečiai, abiejų šeimų giminės, kaukininkai, sargybiniai, sargai, tarnai. Veiksmas vyksta Veronoje, vėliau Mantujoje PROLOGAS Įeina choras[2] CHORAS Veronoje puikioj, kurią jums rodo, Dvi senos šeimos vėl pykčiu nauju Užsidega, ir geismas keršto juodo Rankas piliečių sutepa krauju. Tarpusavyje mylisi aistringai Tikri vaikai šių priešų nelemtų, Kol pagaliau mirtis negailestinga Nutraukia meilę ir vaidus kartu. Dvi valandas pabūkit susikaupę – Ir scenoj pamatysit su skausmu Švelnių jaunų būtybių mirtį kraupią Ir santaiką vėlyvą jų šeimų. Nepagailėsim nei jėgų, nei triūso, Kad tik netektų rausti jums dėl mūsų. (Išeina) PIRMAS VEIKSMAS I scena Aikštė Veronoje Įeina Samsonas ir Gregorijus, Kapulečių tarnai su kardais ir skydais. SAMSONAS Gregorijau, mes, dievaži, nesiduosime drabstomi purvais. GREGORIJUS Aišku, menkas malonumas vaikščioti purvinam. SAMSONAS Tegu tik mus užkabina, – parodysime jiems, kur pipirai auga. GREGORIJUS Kol tu gyvas, žiūrėk, kad pats negautum pipirų. SAMSONAS Suerzintas aš tuoj šoku muštis. GREGORIJUS Bet suerzinti tave ne taip lengva. SAMSONAS Kiekvienas Montekių šuva erzina mane. GREGORIJUS Erzintis – reiškia blaškytis; drąsuoliui gi dera tvirtai stovėti vietoje. Taigi jei tu susierzinsi, tai tiek tave ir matysi. SAMSONAS Prieš jų šunaują stovėsiu kaip mūras. Joks Montekis – vyras ar merga – neprivers manęs pasitraukti nė per sprindį nuo sienos. GREGORIJUS Tai rodo, kad esi liurbis: prie sienos atsiduria kaip tik silpnesnieji. SAMSONAS Tiesa; štai dėl ko moterį kaip silpnesnį padarą visada prispaudžia prie sienos. Todėl Montekių tarnus aš nuvysiu šalin, o mergas priremsiu prie sienos. GREGORIJUS Betgi pjaunasi tarp savęs mūsų ponai, o mes – tik jų tarnai. SAMSONAS Vis tiek pat! Būsiu negailestingas kaip tironas. Susidorojęs su vyrais, užgulsiu ant mergų. GREGORIJUS Kaip? Iš karto ant visų? SAMSONAS Iš karto ant visų ar ant kiekvienos atskirai, – galvok kaip nori. GREGORIJUS Apie tai turės pagalvoti jos pačios. SAMSONAS Be abejo, kol dar tvirtai stoviu ant kojų, menki juokai su tokiu bulium kaip aš. GREGORIJUS Gerai, kad tu ne žuvis, nes tąsyk būtum tikriausiai menkė. Trauk savo kardą – ateina du vyrukai iš Montekių namų. Įeina Abramas ir Baldasaras SAMSONAS Mano kalavijas apnuogintas. Užkibink juos. Šį kartą jie nuo mūsų nepabėgs. GREGORIJUS Bet kažin ar tu nuo jų nepabėgsi? SAMSONAS Nebijok. GREGORIJUS Dievaži, būtų ko bijoti! SAMSONAS Tegu jie pradės pirmi, tuomet įstatymas bus mūsų pusėj. GREGORIJUS Aš susirauksiu, eidamas pro juos; pažiūrėsim, kaip jiems tai patiks. SAMSONAS Manau, kad nelabai. Aš jiems parodysiu špygą, ir gėda, jeigu jie ramiai pakęs tokį įžeidimą. ABRAMAS Jūs rodote mums špygą, gerbiamasis? SAMSONAS Aš rodau špygą, gerbiamasis. ABRAMAS Jūs rodote mums špygą, gerbiamasis? SAMSONAS (tyliai Gregorijui) Ar įstatymas bus mūsų pusėj, jeigu atsakysiu jam „taip“? GREGORIJUS Ne. SAMSONAS Ne, gerbiamasis, aš nerodau jums špygos – aš tiesiog rodau špygą. GREGORIJUS Jūs ieškote priekabių, meldžiamasis? ABRAMAS Priekabių, meldžiamasis. Anaiptol. GREGORIJUS Jei norit su manim susipykti, meldžiamasis, – labai prašom. Manasis ponas nė kiek ne blogesnis už jūsų. ABRAMAS Bet ir ne geresnis. SAMSONAS Gerai, meldžiamasis. GREGORIJUS (tyliai Samsonui) Sakyk: „geresnis“! Čionai šitai ateina vienas mano pono giminaitis. SAMSONAS Ne, manasis geresnis. ABRAMAS Melas! Įeina Benvolijus SAMSONAS Na, traukite kardus, jei esat vyrai. Gregorijau, neapsileisk, kirstelėk iš peties! Kaunasi BENVOLIJUS Kvailiai, nustokit! Kardus į makštis! (Priverčia juos nuleisti kardus) Jūs patys nesuprantate, ką darot. Įeina Tebaldas TEBALDAS Kaip? Tu susikibai su tais storžieviais? Benvolijau, pasižiūrėk čionai – Pažvelk į veidą mirčiai! BENVOLIJUS Aš bandau Sutaikint juos. Paslėpki savo kardą Arba padėk man galą padaryti Peštynėms. TEBALDAS Ką? Ir tu dar apie taiką Drįsti kalbėt? Aš nekenčiu taikos Kaip pragaro, kaip ir visų Montekių, Kaip ir paties tavęs. Baily, laikykis! (Juodu susikauna) Įeina karininkas ir keli miestiečiai su vėzdais KARININKAS Greičiau vėzdus ir alebardas! Muškit! MIESTIEČIAI Šalin, Montekiai! Muškit Kapulečius! Įeina Kapuletis su chalatu ir sinjora Kapuleti KAPULETIS Ko šaukiat? Kur didysis mano kardas? SINJORA KAPULETI Ramentą jam, ramentą, o ne kardą! KAPULETIS Sakau aš, duokit kardą! Štai senasis Montekis man kalaviju grūmoja. Įeina Montekis ir sinjora Monteki MONTEKIS Ei tu, niekšingas Kapuleti! (Žmonai) Leisk, Įsikabinus nelaikyk manęs! SINJORA MONTEKI Nedrįsk nė žingsnio žengt į muštynes. Įeina kunigaikštis Eskalas su palyda KUNIGAIKŠTIS Maištautojai, tiesos neapkentėjai, Sutepę kardus brolišku krauju! Klausykite manęs! Laukiniai žvėrys, Kurie gesinat apmaudo liepsnas Čiurkšlėm raudonom, trykštančiom iš kūno! Jeigu bausmės nenorit užsitraukti, Iš rankų kruvinų ginklus prakeiktus Tuoj meskite ir paklausykit žodžių Surūstintojo jūsų kunigaikščio. Jau tris kartus, dėl niekniekio įtūžę, Šeimyninėmis riaušėmis čionai Ramybę mūsų drumstėt; tris kartus Dėl jūsų žilagalviai veroniečiai, Garbingus savo apdarus numetę Ir pamirštas pagriebę alebardas, Be darbo surūdijusias visai, Plienu išspręsti bandė vaidą seną. Jei drįsit vėl ramybę miesto drumsti, Už tai gyvybe savo užmokėsit. Šį kartą – galit skirstytis; keliaukit! Jūs, Kapuleti, eisit su manim; O jūs, Monteki, šiandien vakare Turėsite atvykti į Vilafranką[3], Į mūsų teismo būstinę, ir ten Išgirsti mūsų valios pareiškimą. – Tuojau man išsivaikščiokit visi, Jei norite išvengt rūsčios bausmės! Pasišalina visi, išskyrus Montekį, sinjorą Monteki ir Benvolijų MONTEKIS Kas tą kivirčą seną vėl pradėjo? Sūnėne, jūs čia buvot visą laiką? BENVOLIJUS Tarnus dviejų Veronos giminių Aš įkaršty kautynių užtikau; Juos perskirti ginklu norėjau aš, Bet čia staiga Tebaldas karštakraujis Atbėgo, išsitraukęs kalaviją, Ir, šaukdamas į dvikovą mane, Viršum galvos bekūnį čaižė orą, Kuris lyg vėjas švilpė pašaipiai. Pamatę grumtynes, subėgo žmonės, Ir mūšis gatvėj užvirė baisus, Kol kunigaikštis perskyrė visus. SINJORA MONTEKI Romeo į šią bėdą neįkliuvo; Labai džiaugiuos. Bet kurgi jis pražuvo? BENVOLIJUS Kai pro rytų nuauksintąjį langą Dar nežiūrėjo saulė iškilni, Aš, nerimo pagautas, išėjau Prasiblaškyt į figmedžių giraitę, Kerojančią į vakarus nuo miesto; Tą valandą ankstyvą jūsų sūnų Išvydau vaikštinėjantį; prie jo Norėjau aš prieiti. Bet Romeo, Mane pamatęs, dingo tankmėje. Žinodamas gerai iš patyrimo, Ką reiškia jausti sielvartą širdy, Paguodos savo liūdesiui bičiulio, – Jį palikau ramybėje ir vienas Paniuręs nuėjau savu keliu. MONTEKIS Tenai ne sykį rytmečio vėsoj Jį matė žmonės. Ašaromis savo Žolių ankstyvą gausindamas rasą, Jis dūsauja – ir niaukiasi dangus Nuo jo gilių atodūsių. Bet vos tik Atbunda rytuose džiaugsminga saulė, Ir pakelia užuolaidos kraštelį Nuo patalo dar miegančios Auroros, Jis susikrimtęs bėga tuoj namo, Užsirakina savo kambary Ir, langus užsidangstęs, giedrą dieną Pasineria dirbtinėn tamsumon. Jei nevilčiai jis juodai pasiduos, Kas jį galės apsaugot nuo bėdos? BENVOLIJUS Ar žinote, taurusis mano dėde, Kur viso šito glūdi priežastis? MONTEKIS Ne, nežinau; jis man nesako nieko. BENVOLIJUS Ar jūs kamantinėjot jį? MONTEKIS O kaipgi? Ir aš patsai, ir mano artimieji. Bet jis gyvena savo tik jausmais, Vien jų, deja, teklauso patarimo, Iš tolo nesileidžia į kalbas Ir lieka nebylus ir užsidaręs Lyg kirmino pakąstas pumpurėlis, Kuris vešlių neišskleidė dar lapų Ir nesuspėjo saule pasidžiaugt. Jei paslaptį žinočiau tos ligos, Padėčiau jam nusikratyti jos. Įeina Romeo BENVOLIJUS O štai ir jis. Praeikite į šalį. – Žūtbūt patirsiu, kas jo širdį gelia. MONTEKIS Eime, sinjora. – Iš visos širdies Benvolijui linkiu geros kloties. Montekis ir sinjora Monteki išeina BENVOLIJUS Romeo, labas rytas. ROMEO Dar tik rytas? BENVOLIJUS Prieš valandėlę išmušė devintą. ROMEO O, kaip prailgsta ilgesio minutės! Tai mano tėvas paskubom išėjo? BENVOLIJUS Taip. Bet sakyk man, kas per ilgesys Tau minutes prailgina, Romeo? ROMEO Pasiilgimas to, kas man galėtų Šias minutes sutrumpint. BENVOLIJUS Meilė? ROMEO Ne... BENVOLIJUS Nusivylimas? ROMEO Nusivylimas meile be vilties. BENVOLIJUS Deja! Po meilės nekalta skraiste Baisus tironas tyko pasislėpęs. ROMEO O meilė, nors akla, bet jausmas Surasti moka visada kelius! – Kur mes pietausim? Vėl muštynės buvo? Nepasakok man apie jas. Girdėjau. Daug vargo neapykanta mums teikia, Bet meilė – dar daugiau. Ir kas gi ji? Kilnių geismų ir apmaudo siautimas, Keista būtybė, gimusi iš nieko, Džiugi vergovė, šaldanti liepsna, Žavingų formų mišinys kraupus, Švininis pūkas, dūmas spindulingas, Ligota sveikata, bemiegis miegas?.. Štai meilė, kuri siaučia manyje Ir veltui laukia atsako, deja. Gal tau juokinga? BENVOLIJUS Ne, veikiau graudu. ROMEO Dėl ko, drauguži mielas? BENVOLIJUS O dėl to, Kad sielvarto pilna tava širdis. ROMEO Tokia įsimylėjusių lemtis... Kančių našta krūtinę man slogina. O tavo žodžiai dar labiau gramzdina Į liūdesį mane – ir aš jaučiu Meilingoj sieloj dveja tiek kančių. Kas toji meilė? Garo debesėlis, Atodūsis, į orą pasikėlęs, Šviesos ir laimės tviskanti versmė Ar skausmo ašarų juoda gelmė? Taip, meilė – išmintinga beprotybė, Medus saldžiausias ir nuodų kartybė. Sudie, bičiuli. BENVOLIJUS Aš einu kartu. Manęs, tikiuosi, neatstumsi tu. ROMEO Pats praradau save. Aš ne čionai. Tai ne Romeo: jis kitur nūnai. BENVOLIJUS Sakyk, rimtai, ką tu įsimylėjęs? ROMEO Nejaugi tu manai, kad aš juokauju? BENVOLIJUS Ne. Anaiptol. Rimtai, kas ji tokia? ROMEO Benvolijau, nerūpi man juokai: Tu mirštančiam ligoniui įsakai Rašyti testamentą... Aš, brolau, Rimtai mergaitę vieną pamilau. BENVOLIJUS Čia būtent aš ir taikiau visą laiką. ROMEO Taiklus šaulys! Aš pamilau gražuolę. BENVOLIJUS Jei taikinys gražus – taiklesnis šūvis. ROMEO Deja, šį kartą šovei tu pro šalį. Sužeisti Kupidonas jos negali; Skaisti ir išmintinga kaip Diana, Ji lyg dievaitė tarp žmonių gyvena; Strėlė Amūro jai nepavojinga; Ir žvilgsniai švelnūs, ir kalba meilinga Į jos dorybių šarvą atsitrenkia; Net visagalis auksas nepalenkia Jos grožio įstabaus. Bet mirs jinai, Ir dings kape jos grožis amžinai. BENVOLIJUS Gal ji skaistybę saugoti prisiekė? ROMEO Taip, ji pasaulį išdidžiai paniekė Nelyginant bevaisė dykuma, Grožybės žiedą mirčiai smerkdama. Jinai tokia protinga ir graži, Jog man nelieka nieko, dievaži, Kaip apie ją svajoti be vilties, Bodėtis savimi ir laukti mirties. BENVOLIJUS Tu stenkis negalvoti apie ją. ROMEO Patark man, ką daryt, kad negalvočiau? BENVOLIJUS Nuo jos akis nukreipki, duok jom laisvę. Kitų gražuolių paieškok. ROMEO Tai – būdas Aiškiau dar pamatyt jos tobulybę. Pro juodą kaukę moters žavesys Tik dar labiau vaizduotę mūsų žavi. Apakėlis negali niekuomet Šviesos, kurią prarado jis, pamiršti. Parodyk man gražiausią iš gražuolių: Ji bus man priminimas apie tą, Kuri jos grožį praneša. Lik sveikas. Naudos iš tavo žodžių nematau... BENVOLIJUS Pasižadu žūtbūt padėti tau. Abu išeina II scena Gatvė Įeina Kapuletis, Paris ir jo tarnas KAPULETIS Aš ir Montekis – nubausti vienodai. Nejaugi mes, sulaukę žilo plauko, Taikingai negalėtume gyvent? PARIS Iš tikro gaila: du garbingi vyrai Tarpusavy kapojas nuolatos, – Bet kaipgi mano prašymas, sinjore? Jūs nedavėt atsakymo į jį. KAPULETIS Aš pakartosiu tai, ką jau sakiau: Duktė manoji visiškai dar vaikas – Ji eina keturioliktus metus.[4] Tegu gamta pagelsta dar dusyk, – Ir jai tekėti metas bus kaip tik. PARIS Aš motinų ir jaunesnių mačiau. KAPULETIS Kas teka per anksti, pasens greičiau. Visus mano vaikus priglobė žemė; Dabar viena paguoda man – jinai. Jos širdį užkariaukit, mielas Pari, Ir jeigu mano žodis ką nors sveria, Žinokite, jog nuosprendžiui dukters Valia jos tėvo be kalbų pritars. Šiandieną vakare, kaip esam pratę, Naminį balių ruošiame kasmetį; Nemaža laukiu aš mielų svečių Ir jus atsilankyt taip pat kviečiu. Kuklioj pastogėj mano bus merginų, Užtemdančių švytėjimą žvaigždynų. Kaip džiaugiasi jaunimas tuo metu, Kada gegužis margu apsiaustu Galutinai išvaro žiemą seną, Taip šiandien bus smagu buveinėj mano; Jaunų gražuolių žydinčiam būry Patsai nuspręst galėsite, kuri Labiausiai jums patiks; per šitą balių Matysit ir kukliausią iš gėlelių – Džuljetą. Einam su manim kartu. – (Paduodamas tarnui raštą) O tu, nenaudėli, su šiuo raštu Apeisi mūsų gražiąją Veroną Ir, nepraleisdamas nė vieno pono Iš tų, kurie paženklinti čionai, Praneši, kad jų lauksiu būtinai. Paris ir Kapuletis išeina TARNAS „Apeisi su raštu...“ O ką aš žinau, kas jame pribraižiota? Gal čia parašyta, kad kurpius dirba uolekčiu, siuvėjas – kurpaliumi, žvejys – teptuvu, o dažytojas bradiniu? Ir kaipgi aš surasiu tuos, kurie čia paženklinti, jei nesuprantu, ką tie jo ženklai reiškia? Teks paieškot mokytesnio vyro. O, man sekasi! Įeina Benvolijus ir Romeo BENVOLIJUS Ugnis malšina ugnį; nuliūdimą Nustelbia veikiai širdgėla gili; Kai sukantis galva tau svaigti ima, Į kitą pusę sukis kiek gali. Drauguži, apsikrėsk aistra nauja, Ir dings senoji meilė širdyje! ROMEO Taip, šitas tavo trauklapis galėtų Naudingas būti atvejais tokiais. BENVOLIJUS Kokiais gi būtent atvejais? ROMEO Tada, Kai nusilauži koją. BENVOLIJUS Na, Romeo, Tu išėjai iš proto? ROMEO Anaiptol. Aš tik netekęs laisvės kaip beprotis, Supančiotas, nusilpęs, išbadėjęs Ir užplaktas... Laba diena, broluži! TARNAS Laba diena. Jūs mokate skaityt? ROMEO Aš liūdną savo lemtį įskaitau. TARNAS Na, to jūs tikriausiai išmokote ir be knygos. Bet sakykit, ar galite jūs perskaityti, kas parašyta popieriuje? ROMEO Taip, jeigu moku kalbą ir pažįstu raides. TARNAS Teisingai šnekat. Likite sveiki. ROMEO Palauk, broluži; duok, aš paskaitysiu. (Skaito) „Sinjoras Martinas su žmona ir su dukterimis; grafas Anselmas kartu su jo seserimis gražuolėmis; gerbiamoji sinjoro Vitruvijaus našlė; sinjoras Plačencas su jo dailiomis dukterėčiomis; Merkucijus ir jo brolis Valentinas; mano dėdė Kapuletis su žmona ir dukterimis; žavingoji mano dukterėčia Rozalina; Livija; sinjoras Valentė ir jo pusbrolis Tebaldas; Liucijus ir žvitrioji Elena...“ Puikiai parinkta kompanija. Kur jie visi kviečiami? TARNAS Va, ten. ROMEO Kur – ten? TARNAS Pas mus – vakarieniauti. ROMEO Pas ką – pas jus? TARNAS Ogi pas mano poną. ROMEO Turėjau apie tai išsyk paklausti. TARNAS Galiu jums viską pasakyti ir neklausiamas. Mano ponas – turtingas didikas Kapuletis, ir jei tik nesat iš Montekių giminės, tai labai prašom ateit išmaukti vynelio. Likit sveikas ir linksmas! (Išeina) BENVOLIJUS Į kasmetinį balių Kapulečio Tarp žavingiausių moterų Veronos Atvyks Rozalina, brangioji tavo. Nueik tenai. Bešališku žvilgsniu Ją su kitom gražuolėm tu palygink, Ir tąsyk tavo gulbė nekalta Lyg varna pasirodys tau juoda. ROMEO Jei mano akys gali taip suklysti, – Pavirskit, ašaros, ugnim baisia Ir kaip eretikus už melagystę Sudeginkit vyzdžius jų liepsnose. O, net ir viską reginčioji saulė Tokios kaip ji nematė šiam pasauly. BENVOLIJUS Nors mylimąją savo daugelkart Regėjai tu, bet visad – pačią vieną; Turi jos grožį akimi pasvert, Kai bus kitų ji apsupta šiandieną: Nė nepajusi, kaip paveikslą jos Nenoromis išmesti iš galvos. ROMEO Eime. Tarp tų būtybių nuostabiausių Gal savo brangią pamatyti gausiu. Abu išeina III scena Kambarys Kapulečių namuose Įeina sinjora Kapuleti ir Auklė SINJORA KAPULETI Pašauk man dukrą! Aukle, kur Džuljeta? AUKLĖ Prisiekiu savo mergyste senąja, Aš ją šaukiau. – Kur tu, stirniuke mano! Peteliškėle! – Ak, kur ji prasmego? Džuljeta, ar girdi? Įeina Džuljeta DŽULJETA Kas atsitiko? AUKLĖ Jus šaukia motina. DŽULJETA Aš atėjau. Ko iš manęs norėjote, mamyte? SINJORA KAPULETI Dalykas štai koks... – Aukle, pasišalink, – Mes turime pasikalbėti vienos. Ne, aš apsigalvojau. Pasilik. Gali klausytis pašnekesio mūsų. Žinai, dukrelė mano jau paaugo... AUKLĖ Kaip kažin ką, aš josios metelius Galėčiau suskaityt lig valandėlės. SINJORA KAPULETI Jai keturiolikos nėra. AUKLĖ Tegu keturiolika dantų išrauna (Nors burnoje beliko keturi!), Jei tai, ką jūs pasakėt, – netiesa. Kiek dar iki Petrinių? SINJORA KAPULETI Dvi savaitės, Gal truputį, keliom dienom, daugiau. AUKLĖ Daugiau ar mažiau – ne tai svarbu; Žinai tik, kad Petrinių vakare Jai lygiai keturiolika sukaks. Jinai ir amžinatilsį Suzana Tiek pat turėjo metų. Bet, matyt, Suzana buvo man per daug gera, Kad atėmė ją Dievas iš manęs. Taigi sakau, Petrinių vakare Sukaks jai keturiolika – taip, taip! Aš viską puikiai atmenu. Praėjo Vienuolika metelių nuo to laiko, Kai čia drebėjo žemė. Niekados Per amžių to užmiršti negalėsiu! Tą dieną aš atjunkiau ją kaip tik Ir, prisitrynus metėlėm krūtis, Prie karvelidės saulėj atsisėdau; Jūs buvote abudu su ponu Tada išvykę Mantujon. – Kaip matot, Protelis mano nenusilpo, ne! – Reikėjo pažiūrėt, kaip ji, kvailiukė, Pajutusi kartumą spenyje, Susiraukė piktai ir metė krūtį! Staiga tik trakšt – sudrebo karvelidė... Čia ir be raginimų, patikėkit, Aš bėgti leidausi... Nuo tos dienos Vienuolika jau metų bus praslinkę. Tuomet pati ji pastovėt galėjo, – Ne, dievaži, krypuodama jau lakstė; Susimušė kaktelę ji prieš tai, Ir mano vyras (duok jam, Dieve, dangų, Papokštaut mėgo!) paėmė mergaitę Ir jai pasakė: „Tu kritai kniūbsčia? Palauk, ir aukštielninka krisi tu, Kai išgudrėsi. Ne tiesa, vaikeli?“ Ir tuoj išdykėlė – kaip Dievą myliu! – Nustojo verkti ir atsakė: „Taip.“ Juokais išpranašauk tu man teisybę! Dievaž, jei tūkstantį gyvensiu metų, To neužmiršiu: „Ne tiesa, vaikeli?“ – Paklausė mano vyras – ir kvailiukė Kaipmat nuščiuvo ir atsakė: „Taip.“ SINJORA KAPULETI Užtenka, netarškėk, tave prašau. Auklė Gerai, sinjora. Na, bet pasakykit, Kaip nekvatoti aš galiu? Nutilo Ir tučtuojau ramiai atsakė: „Taip.“ O susikūlus buvo ne juokais, – Jai netgi ant kaktos iššoko gumbas Sulig karvelio kiaušiniu didumo, – Ir klykė ji baisiausiai, dievaži. „Kniūbsčia kritai? – pasakė mano vyras. – Kai paūgėsi, – aukštielninka krisi.“ Ir ji nutilo ir atsakė: „Taip.“ DŽULJETA Nutilki tu bent kartą, aukle. AUKLĖ Cit, Daugiau nė žodžio. Dieve tau padėk! Dailesnio kūdikėlio už tave Nežindžiau savo amžiuje nė sykio. Dabar aš nieko kito nenorėčiau, Kaip pamatyti tavo vestuves. SINJORA KAPULETI Aš apie tai kaip tik ir atėjau Pasikalbėt su tavimi, Džuljeta. Dukrele, tu norėtum ištekėt? DŽULJETA Tokios garbės nesapnavau aš niekad. AUKLĖ Tokios garbės!.. Ne, jeigu aš pati Nebūčiau buvus žindytoja tavo, Galėčiau pamanyti, kad su pienu Tu įčiulpei tiek proto į save. SINJORA KAPULETI Tau laikas apie vyrą pagalvot. Žinau Veronoj daug garbingų damų, Kurios yra jaunesnės, negu tu, O jos jau motinos. Jei aš neklystu, Tave, dukrele mano, pagimdžiau, Nė nesulaukusi tavųjų metų. Trumpai pasakius, reikalas toksai: Kilnusis Paris prašo tavo rankos. AUKLĖ O, tai bent vyras! Stačiai kaip nulietas! Sakytumei – ne vyras, o bijūnas. SINJORA KAPULETI Veronos saulė niekad dar nematė Bijūno tokio. AUKLĖ Taip, tikra tiesa: Bijūnas, dievaži, bijūno žiedas! SINJORA KAPULETI Kaip tu jauti, – jisai patinka tau? Kada jį baliuj šiandien pamatysi, Tu stenkis įskaityti jo veide Tarytum knygoj žavesį jaunatvės; Įsidėmėki bruožus jo visus: Koksai tarp jų darnumas nuostabus! O kiek, be to, dar gėrių paslėptų Iškalbiame jo žvilgsny rasi tu! Štai meilės knygai, gyvai ir turtingai, Vien aptaiso, ją puošiančio, testinga. Žuvis po gilų nardo okeaną, – Grožybė grožio prieglobsty gyvena. Knyga, auksinių kupina minčių, Auksinių reikalauja ir sagčių. Tad, nieko nebijodama, tekėk, Nuo to nesumenkėsi tu nė kiek. AUKLĖ Nesumenkėsi!.. Kur tau! Atvirkščiai: Juk moterys nuo vyrų tik storėja. SINJORA KAPULETI Žodžiu, patinka Paris tau, dukryte? DŽULJETA Dar nežinau. Sunku man atsakyti. Kaip teikėtės to pageidauti jūs, Nukreipsiu vakare į jį žvilgsnius. Įeina tarnas TARNAS Sinjora, svečiai jau susirinkę, vakarienę ant stalo, visi ieško jūsų, klausia, kur panelė, viralinėje keikia auklę, visur baisi maišatis. Turiu bėgti prie svečių. Prašau jus negaišuoti nė valandėlės. (Išeina) SINJORA KAPULETI Tuoj. – Grafas laukia. Eik, duktė, į balių. AUKLĖ Linkiu aš daug laimingų tau naktelių. (Išeina) IV scena Gatvė Įeina Romeo, Merkucijus, Benvolijus, drauge su jais penki aš šeši kaukininkai, deglanešiai ROMEO Ar mes, vidun įžengę, tarsim žodį, Prašydami šeimininkus nepykt, Ar apsieisim be jokių kalbų? BENVOLIJUS Tos gražbylystės ne madoj. Nereikia Mums Kupidono užrištom akim, Kuris totorišku lanku[5] spalvotu Tarytum varnas baido paneles; Nereikia mums nė suflerio, kuris Pagelbėtų prologą išstenėti. Mes pagal savo šoksime dūdelę – Ne pagal jųjų. O paskui – sudie. ROMEO Aš strapaliot nelinkęs. Duok man deglą. Nors ir tamsu yra manojoj sieloj, Šviesos nešėju noriu būt kitiems. MERKUCIJUS Ne, tau pašokt vis viena teks, Romeo. ROMEO Iš tikro negaliu. Bateliai jūsų Lengvučiais padais: mano gi širdis Lyg švino gabalas prie žemės traukia, Aš pajudėti neturiu jėgų. MERKUCIJUS Juk tu įsimylėjęs: suplasnok Sparnais Amūro ir pakilk aukštybėn. ROMEO Mane Amūras pervėrė strėle, Ir jo greiti sparnai man nepadės. Iš sielvarto nematomųjų pančių Ištrūkti niekaip neįstengiu aš, Sulinkęs po našta galingos meilės. MERKUCIJUS Žiūrėk, jei griūsi, – neprisispauski jos: Per daug sunkus tu šitokiai švelnybei. ROMEO Tu meilę vadini švelnybe? Ne, Jinai žiauri, kandi, negailestinga Ir duria ji nelyginant erškėtis. MERKUCIJUS Jei meilė tau žiauri, – būk jai žiaurus; Ji kandžioja tave, – ir tu ją kandžiok, Kol ji atšlis. Duok mano veidui maukšlį. (Užsideda kaukę) Ant kaukės kaukę! Vietoje kaktos Dabar lai antveidis šilkinis rausta, Jei įžūli stebėtojo akis Negražią mano povyzą suniekins. BENVOLIJUS Na, belskimės. Ir kai tiktai įeisim, Paleisime tuojau į darbą kojas. ROMEO Man deglą duokite. Smagus jaunimas Tegu brūžuoja kulnimis grindis, O aš, kaip sako patarlė sena, Laikydamas žibintą, pastovėsiu. Aš liūdesy paskendęs, man nyku. MERKUCIJUS Reik traukti skęstantįjį už plaukų, Kad tu, ko gero, neprigertum baloj, Kitaip pasakius – meilėj, į kurią Esi įklimpęs lig ausų. Na, einam. Mes veltui čia eikvojame aliejų. ROMEO Aš nemanau. MERKUCIJUS Iš tūpčiojimų šitų, Man rodos, tiek pat yra naudos, Kiek dienvidį iš lempos uždegtos. Sutik verčiau su tuo, ką pasakiau, Ir mūsų išmone tikėk daugiau. ROMEO Aš atėjau pasižiūrėti kaukių, Bet nieko gero sau iš to nelaukiu. MERKUCIJUS Dėl ko gi, aš paklaust norėčiau. ROMEO Mat Aš sapnavau šią naktį... MERKUCIJUS Aš taip pat. ROMEO Ką sapnavai tu? MERKUCIJUS Kad sapnai meluoja. ROMEO O kai kada ir tiesą atvaizduoja. MERKUCIJUS Tave aplankė karalienė Meb[6]; Ji – pribuvėja fėjų viešpatystėj. Mažytė kaip agato akmenėlis, Kurį ant smiliaus burmistro matai, Ji, šešetą musyčių pasikinkius, Po miegančiųjų nosis važinėja. Kojytės voro – vietoj stipinų Sudėtos į ratus; vežimo dangtis Iš laumžirgio sparnelių padarytas, Vadelės – iš voratinklio mėnulio. Prie svirplio kaulo pririštas plaušelis – Tai jos botagas; aprengtas pilkai, Priešakyje vežėju sėdi uodas, Turbūt mažesnis net už kirmėlytę, Kurią gali surast panagėse Be darbo slampinėjančių merginų.[7] Jos karietaitė – riešuto kiautelis: Padirbo ją dailidė voverė Ar vabalas senukas, račius vėjų. Taip ji kas naktį lekia sau risčia Per mylinčiųjų smegenis, ir jiems Vaidenasi tuojau sapnai meilingi; Čia šmėsteli jinai didiko keliais, Ir jam iškart vaidenas reveransai; Čia užkabina ji pirštus teisėjo, Kuriam prisisapnuoja riebūs kyšiai; Čia damos lūpom pralekia staiga, Supykusi nubarsto jas spuogais Už tai, kad jos įjunko smaližiauti, – Ir damai jau sapnuojas bučiniai. Užrieda ji ant nosies ir dvariškiui, Kuris užuodžia per miegus malones, Paršiuko uodegyte pakutena Klebono šnerves, – ir bematant jam Vaidenasi parapija turtinga; Jei ant kareivio kaklo ji užklysta, Jis pradeda sapnuoti kautynes, Žabangus, puolimus, ispanų durklus Ir sieksnines taures raudono vyno; Ūmai jis girdi būgną ausyse, Akis atmerkęs krūpteli, pašoka Ir, sodžiai nusikeikęs, miega vėl. Tai karalienė Meb nakties tamsybėj Karčius gauruotus suvelia arkliams Ir juos bjauriais mazgais susukinėja[8], Kuriuos atnarpliot, sako, pavojinga. Ji – ragana; jei tik užsnūs mergaitė Aukštielninka, ji spaudžia ją visaip Ir pratina, ir moko ateity Pakelti saldžią naštą moterystės. Tai ji... ROMEO Nutilk, Merkucijau, nutilk, Tu tauziji nesąmones, – užtenka. MERKUCIJUS Aš pasakoju tau apie sapnus: Juos dykinėjančiam prote žmogaus Pagimdo įnoringoji vaizduotė, Lengva ir neapčiuopiama kaip oras Ir atmaininga lyg dvelkimas vėjo, Kuris krūtinę šiaurės apsnigtos Sparnais paglosto ir, piktai sušvilpęs, Žiūrėk, vėl skrenda į pietus rasotus. BENVOLIJUS Kol šitas tavo vėjas nešė mus, Jau spėjo pasibaigti vakarienė. Man regis, mes ateinam per vėlai. ROMEO Bijau, kad per anksti. Nujaučia siela, Ką ten slapta man žvaigždės pranašauja; Tasai naktinis balius bus pradžia Lemties mano liūdnosios, o paskui Pavargusią krūtinėj plakti širdį Mirtis ankstyba veikiai nuramins. Bet tas, kuris vairuoja mano laivą, Pakėlė jau bures. Eime, draugai. BENVOLIJUS Pirmyn, mušk būną.[9] Visi išeina V scena Salė Kapulečių namuose Įeina kaukininkai, tarnai su servetėlėmis PIRMAS TARNAS Kurgi prasmego Puodinis? Ko jis man nepadeda nešt indų? Argi tai ne jo darbas – mainyt ir grandyt lėkštes? ANTRAS TARNAS Blogai, kai viską namuos tvarko vienas ar du žmonės – ir dar tie patys purvinom rankom. PIRMAS TARNAS Gabenkite lauk krėslus, indaują – prie sienos! O tu mesk akį į stalo sidabrą. Būk geras, nudžiauk man gabaliuką marcipano ir, jei esi draugas, tai pasakyk prie durų, kad įleistų Suzaną Girnakalę ir Nelą. Antonijau! Puodini! TREČIAS TARNAS Aš čia. Ko reikia? PIRMAS TARNAS Tavęs baisiai ieško, teiraujas, reikalauja didžiojoj menėj. TREČIAS TARNAS Negi gali žmogus vienu ir tuo pat metu visur suspėti? Na, vyručiai, žvaliau! Gyviau plušėsi, daugiau turėsi. Tarnai išeina Įeina Kapuletis su svečiais ir pasitinka kaukininkus KAPULETIS Sveiki, mieli sinjorai! Mūsų damos, Kurioms bateliai kojų nepritrynė, Pašokti nori šiandien su jumis. Na, ką jūs pasakysite, gražuolės? Kuri iš jūsų nepriims kvietimo Ir maivysis, ta vaikščioja tikrai Su pūslėmis... Pataikiau, ne tiesa? Prašau jus, mano ponai! Buvo laikas, Kada ir aš į ausį savo damai Komplimentus kuždėjau iš po kaukės. Tos dienos jau toli, toli, toli... Sinjorai, prašom! Griežkit, muzikantai! Į šalį malonėkit! Prasiskirkit! Mergaitės, eikit šokt! Daugiau šviesos! Muzika. Svečiai šoka Tarnai, stalus atstumkite greičiau! Gesinkit liepsną židiny! Tvanku. Nesitikėjau, kad pavyks taip puikiai Šis mūsų vakaras. Kur jūs? Sėdėkit, Sėdėkit, mielas dėde Kapuleti, – Mes atūžėme savo dieneles. Kiek metų bus praėję nuo to laiko, Kai mudu buvom paskutinį kartą Su kaukėmis? DĖDĖ KAPULETIS Kaip kažin ką, man rodos, Metelių trisdešimt. KAPULETIS Iš kur? Mažiau. Bent penkerius numuškit, – ar ne tiek Sukanka nuo Lučencijaus vestuvių Per Sekmines? Atsimenu, tada Ir šokome su kaukėmis. DĖDĖ KAPULETIS Anksčiau, Anksčiau tikriausiai. Jo sūnus – vyresnis; Jam bus jau trisdešimt. KAPULETIS Ką jūs man šnekat? Prieš porą metų jis dar buvo vaikas. ROMEO (tarnui) Kas ši dama, kuri paduoda ranką Tam kavalieriui? TARNAS Nežinau, sinjore. ROMEO Deglų liepsna pavydi jai šviesos!.. Nakties glėby man spindi veidas jos, Kaip spindi mauro ausyje briliantai; Visi privalo lenktis jai lyg šventai. Tarsi karvelis tarp juodų varnų, Ji tarp draugių išsiskiria jaunų. Po šokio ją žūtbūt turiu pasekti Ir bent paspausti ranką jai... Šią naktį Grožybės idealą pamačiau. Širdie, ar tu mylėjai ką anksčiau? TEBALDAS Aš, rodosi, girdžiu Montekio balsą? – Berniuk, rapyrą! – Kaip tas niekšas drįso Su juokdariška kauke lįst čionai Ir tyčiotis iš pokylio garbingo? Prisiekiu šlove savo giminės, Jis brangiai už tą žygį užmokės. KAPULETIS Ko baisiai taip sūnėnas mano rėkia? TEBALDAS Čia mūsų priešas, dėde! Čia Montekis! Atėjęs neprašytas į namus, Jis tyčiojas begėdiškai iš mūs. KAPULETIS Kas jis? Romeo? TEBALDAS Šunsnukis Romeo. KAPULETIS Atstok nuo jo, brolau, nusiramink. Jis elgiasi kaip pagarbus svetys, Ir, kiek žinau, Veronoje garsėja Kaip doras ir išauklėtas jaunuolis. Nė už visas gėrybes neleisiu niekam Įžeidinėti jo. Nesikarščiuok Ir stenkis dėmesio į jį nekreipti: Taip noriu aš. Jei tu mane gerbi, Linksmesnis būk ir antakių nerauk, Nes atšiaurumas baliuj nepritinka. TEBALDAS Pritinka, jeigu niekšas namuose. Aš nepakęsiu jo. KAPULETIS Pakęst priversiu! Priversiu, meldžiamasis! Nekvailiok. Katras gi, tu ar aš, čia šeimininkas? Ak, pamanykite, jis „nepakęs“! Tu nori tarp svečių – apsaugok Dieve! – Sukelti maištą? Šiauštis nori tu? Mat koks gaidys, koks ponas atsirado! TEBALDAS Bet, dėde, ar negėda jums? KAPULETIS Tylėk. Tu žinomas akiplėša. Tie pokštai Tau gali baigtis gan liūdnai. Atmink. Surado puikų laiką priešgyniauti! – Brangieji, linksminkitės! – Eik sau, pliuški! Nusiramink, girdi, arba kitaip... – Šviesos, daugiau šviesos! – Kaip tau negėda? Tave priversiu aš nurimt vis tiek. – Ko jūs apsnūdote, sveteliai brangūs? TEBALDAS Drebu aš, bet, stipriai užgniaužęs pyktį, Turiu nenorom abejingas likti. Išeisiu. Jam čia gera ir smagu, – Kad tik vėliau netektų graužt nagų. (Išeina) ROMEO (Džuljetai) Jei palietė tau ranką mano delnas, Ir jeigu nuodėmę aš padariau, – Šios lūpos, meilės piligrimai švelnūs, Nuplaus ją karštu bučiniu tuojau. DŽULJETA O, be to, aš jūsų rankos paspaudimą Laikau mostu garbingu ir kilniu. Šventajam ranką spaudžia piligrimai, Bet apsieina jie be bučinių. ROMEO Kam gi šventiesiems lūpos reikalingos? DŽULJETA Tam, kad maldas kalbėtų nuolatos. ROMEO Šventoji! Mano rankos nuodėmingos Ir lūpos – meldžia tavo pagailos. DŽULJETA Šventieji visada nebylūs lieka. ROMEO Būk nebyli – ir nedaryk man nieko... (Bučiuoja Džuljetą)[10] Štai, nuodėmė manoji nuplauta. DŽULJETA Gal būti, man ji perėjo slapta? ROMEO O, mano lūpų nuodėme saldžioji!.. (Vėl bučiuodamas Džuljetą) Grąžink man ją! DŽULJETA Kaip tu gudriai bučiuoji! AUKLĖ (Džuljetai) Mama jus kviečia vienai valandėlei. ROMEO Kas jos mama? AUKLĖ Ji šių namų ponia, Ir, dievaži, ponia labai protinga, Geros širdies ir gerbiama visų. Aš auklė jos dukrelės, kavalieriau, – Jūs čia ką tik šnekėjotės su ja. Kam teks jinai, tasai bus pinigingas, Tikėkite manim! ROMEO Ji Kapuleti? Save aš leidau priešui nugalėti... BENVOLIJUS Eime; praleidom laiką mes smagiai. ROMEO Bet man nuo to tik dar liūdniau, draugai. KAPULETIS Palaukit, ponai, kurgi skubat jūs? Tuoj sėsim dar užkąsti truputėlį. Negalite? Tai leiskit padėkot. Sinjorai, ačiū jums visiems širdingai. Labanaktis. – Pašvieskite, tarnai! Na, ką gi, laikas pailsėt ir mums. Iš tikro jau vėloka. Einam gulti. Išeina visi, išskyrus Džuljetą ir Auklę DŽULJETA Prieikite, aukle. Kas gi tas ponaitis? AUKLĖ Tai senojo Tiberijaus sūnus. DŽULJETA O šitas va, kur eina pro duris? AUKLĖ Man rodosi, Petručijus jaunasis. DŽULJETA O štai anas, kur šokti nenorėjo? AUKLĖ To nepažįstu. DŽULJETA Eik, pasiteirauk, Kuo jis vardu. Jei vedęs tas šaunuolis, – Karstu pavirs vestuvių mano guolis. AUKLĖ (grįždama) Romeo – vardas jojo. Tai Montekis, Sūnus vienturtis priešo jūsų seno. DŽULJETA Žavingas prieše! Aš nepajutau, Kaip patikėjau savo širdį tau. Krūtinėj apmaudingoj meilė verda, Nes myliu tą, kieno prakeikiau vardą. AUKLĖ Ką murmi tu? DŽULJETA Prisiminiau eiles, Kurias iš vieno savo kavalieriaus Girdėjau šiandien baliuje. Už scenos girdėti šaukiant: „Džuljeta!“ Mes čia! AUKLĖ Eime, brangioji. Salė jau tuščia. Abi išeina ANTRAS VEIKSMAS PROLOGAS Įeina choras CHORAS Senoji meilė – patale mirties, Aistra nauja pasiveržė jos vietą. Ta, kur jisai mylėjo be vilties, Nublanko prieš žavingąją Džuljetą. Dabar Romeo mylimas yra, Jis apie savo brangią tesvajoja. Bet rietenų šeimyninių audra Jų laimei kelią nuolatos pastoja: Jį laiko priešu; veltui geidžia jis Palengvinti Džuljetos liūdną dalią... Ji pas Romeo skrenda mintimis, Nes akimis regėti jo negali. Tačiau aistra kentėti moko juos Ir padeda rast išeitį varguos. (Išeina) I scena Verona. Kapulečių sodo siena Įeina Romeo ROMEO Kur eiti man, jei liko čia širdis? Šaltoji žeme, grįžk prie savo saulės! (Perlipa per sodo sieną) Įeina Benvolijus ir Merkucijus BENVOLIJUS Romeo! Ei, Romeo! MERKUCIJUS Jis nekvailas. Jisai namo paspruko, dievaži, Ir miega sau. BENVOLIJUS Ne. Aš ką tik mačiau, Kaip jis per sieną perlipo į sodą. Merkucijau, pašauk jį. MERKUCIJUS Ei, Romeo! Patrakėli, beproti, atsiliepk! Įsimylėjęs juokdary! Romeo! Pakilk prieš mus atodūsiu lengvu, Vėl eilėmis prabilki – ir užtenka. Paaikčiok, „Meilę“ surimuok su „gailią“, Papostringauk gražiai apie Venerą, Papravardžiuok jos žlibąjį sūnelį Jauniklį Kupidoną, kurs kadaise Paleido savo strėlę taip taikliai, Kad išdidus Kofetujos karalius Įsimylėjo driskę tučtuojau.[11] Jis neatsako, nejuda, negirdi... Vargšelis mirė, o aš jį šaukiu, Šaukiu vardan gražiosios Rozalinos, Jos spindinčių akių, aukštos kaktos, Vardan raudonų Rozalinos lūpų, Grakščių kojelių, virpančių šlaunų Ir kaimynystėj paslėptų grožybių, – Šaukiu – ateik ir pasirodyk mums! BENVOLIJUS Tylėk, jis gali ant tavęs supykti. MERKUCIJUS Už ką? Jisai galėtų užsirūstint, Jei aš pas jojo gerbiamąją damą Iššaukčiau kokią dvasią pragaištingą, Kuria nusikratyt ji nevaliotų. Tada jam būtų, aišku, nesmagu. Tačiau dabar geriausių norų pilnas Į patį jį bičiuliškai kreipiuosi, Vardan jo damos melsdamas: pakilk! BENVOLIJUS Eime, jisai pasislėpė tarp medžių Ir su naktim miglota susiliejo. Tamsa patinka meilei: ji akla. MERKUCIJUS Bet ir tamsoj pataiko jos strėlė. Jis sėdi sau turbūt po smiltrių krūmu, Svajoja apie mylimąją savo Ir laukia, kol jinai į burną jam Nukris pati lyg tas prinokęs vaisius... O, jeigu būtų ji sultinga kriaušė! Romeo! Tau linkiu labos nakties. Į palatą skubu. Aš nepripratęs Prie šalto žemės guolio. Na, keliaujam. BENVOLIJUS Iš tikro, bergždžias darbas to ieškoti, Kurs bėga nuo ieškotojų. Eime. Abu išeina II scena Kapulečių sodas Įeina Romeo ROMEO Tas juokiasi iš svetimo žaizdos, Kas sužeistas nebuvo niekados. Viršuj, lange, pasirodo Džuljeta Tyliau! Kas per šviesa lange plevena? Tai saulė rytmetinė, tai Džuljeta! Skaisčioji saule, patekėk greičiau, Greičiau užmušk mėnulį pavydūną, Kuris išbalęs žiūri į tave, Į savo gražiaveidę vaidilutę, Ir rūstauja, kad tu užtemdei jį. O, netarnauk mėnuliui pavydžiajam, Pablyškusį jo rūbą nusimesk, Vien juokdariams paliki žalią spalvą. Brangioji mano! Mano mylimoji! O, kad jinai žinotų!.. Prabilo, bet jos žodžių negirdėt... Ar tai svarbu! Ji šneka akimis, Ir aš į jųjų kalbą atsakysiu. Koksai aš kvailas! Žodžiai jos – ne man. Ji kalbasi su dviem žvaigždėm auksinėm, Kurios nukopti nuo dangaus panūdo Ir prašo nuolankiai akis Džuljetos Mėlynėj pabudėt. O, jeigu jos Apsimainytų vietom su žvaigždėm! Nuo jų tviskėjimo išblėstų žvaigždės Lyg ryto saulėj žiburys... Jos akys Užlietų naktį spindesiu saulėtu, Ir paukščiai atsibudę sučiulbėtų, Manydami, kad aušta jau diena. Štai rymo ji, ranka parėmus veidą. Aš geisčiau būti pirštine jos rankos, Kad veidą jos galėčiau palytėt! DŽULJETA O vargas man! ROMEO Jinai kažką pasakė. Prabilk, prabilk, o angele skaistus! Tu sušvitai viršum manęs tamsoj Tarsi dangaus pasiuntinys sparnuotas, Kuris ūmai iš debesų tingiųjų Erdvių platybėn išneria – ir žmonės Juo gėrisi nustėrusiom akim, Ir žvelgia aukštumon užvertę galvas. DŽULJETA Romeo! O, kodėl gi tu Romeo? Išsižadėk tėvų, rask kitą vardą Arba, jei to nenori padaryt, Prisiek mane mylėti amžinai, Ir aš nesivadinsiu Kapuleti. ROMEO (tyliai) Dar paklausyt ar atsakyti jai? DŽULJETA Vien tavo vardas priešas man yra. Tu pats, net ir nebūdamas Montekis, Man liksi visad tuo, kas tu esi. Kas gi yra Montekis? Negi šitaip Vadinas rankos, kojos ir pečiai Ar veidas kokio gyvo sutvėrimo? Kitonišką sau vardą pasirink! Ką reiškia vardas? Jei vadinsim rožę Kitu žodžiu, ar ji kvepės mažiau? Gali Romeo pavadint kaip nori, – Jo žavesys bus visuomet tas pats. Pasivadink kitoniškai, Romeo, Nusikratyk nuo vardo beprasmingo Ir visą pasiimk mane! ROMEO Imu! Tu pavadink mane brangiuoju savo – Ir aš, lyg apsikrikštijęs naujai, Nustoju vienu mirksniu būt Romeo. DŽULJETA Kas toks, nakties tamsybe prisidengęs, Manas mintis įžvelgti sugebėjo? ROMEO Ištarti savo vardo nedrįstu: Jisai yra tau priešas, mano deive, Ir aš jo nekenčiu. Parašęs jį, Suplėšyčiau aš popierių tuojau. DŽULJETA Dar šimto žodžių ausys nepagavo, O tavo balsą aš jau pažinau. Tu juk Romeo? Tu Montekis? ROMEO Ne, Jei tie vardai yra tau nemalonūs. DŽULJETA Sakyk, ko atėjai tu čia? Ir kaip? Aplinkui sodą – aptvara aukšta; Ir jei kas nors iš mano giminių Užklups tave čionai, mirtis tau gresia. ROMEO Sparnuota meilė atnešė mane: Jos nesustabdo sienos akmeninės; Ji viskam pasiryžus visada Ir tavo giminių jinai nebijo. DŽULJETA Tave jie nužudys, čionai pamatę. ROMEO Deja, brangioji, tavo žvilgsnis man Už dvidešimt kardų pavojingesnis. Meiliai pasižiūrėk, – ir lyg šarvais Aš jau apsaugotas nuo jųjų keršto. DŽULJETA Kad tik nepastebėtų jie tavęs! ROMEO Nakties skraiste nuo jų aš prisidengsiu. Bet jeigu tu manęs visai nemyli, Kur kas lengviau man bus nuo jų rūstybės Numirti vietoj, negu šiam pasauly Be tavo meilės merdėti gyvam. DŽULJETA Kas atvedė tave į sodą? ROMEO Meilė; Tai ji parodė kelią man čionai; Ji davė ryžtą man, aš jai – akis. Nesu jūreivis, bet jei nuo manęs Tu būtumei už marių tolimų, Dėl tokio lobio leisčiaus vandenynan. DŽULJETA Man dengia veidą kaukė tamsumos, Kitaip – matytum, kaip raustu iš gėdos, Jog mano kalbą šiąnakt nugirdai. Norėčiau išlaikyt orumą savo, Atšaukti tai, ką pasakiau... Vėlu. Šalin, gudrybės! Ar mane tu myli? O, aš žinau, tu atsakysi „taip“, Ir aš tavim tikėsiu. Neprisiek, Kad neapgautumei manęs netyčia. Iš meilės priesaikų ne veltui juokias Jupiteris. O, mielasai Romeo! Sakyk, mane tu myli, iš tiesų? Jei tu galvoji, kad per daug lengvai Tau pasiduodu, – aš surauksiu kaktą, Ožiuotis imsiu ir kartoti „ne“ – Ir tuo būdu maldaut tave priversiu, Nors ir kažin kaip būtų man koktu. Brangus Monteki, aš per daug jausminga Ir gal atrodau vėjavaikė tau? Bet patikėk, taurusis kavalieriau, Esu aš daug rimtesnė negu tos, Kurios taip moka šventuoles vaidinti. Nenoriu slėpti: būčiau aš drovesnė, Jei balso mano mylinčios širdies Nebūtumei nugirdęs netikėtai. Atleisk ir nemanyk, kad mano meilė, Kurią naktis tau atskleidė tamsioji, Yra tik lengvapėdiška aistra. ROMEO Brangioji, tau aš mėnuliu prisiekiu, Kuris medžius nudažė sidabru... DŽULJETA O, mėnuo keičia nuolat savo veidą, Jisai nepastovus, juo neprisiek, Kad panašiai nebūtų atmaininga Ir tavo meilė. ROMEO Kuo gi man prisiekti? DŽULJETA Šiame pasauly niekuo neprisiek – Arba prisiek, jei nori, savimi, Pačia brangiausia iš visų gėrybių, – Ir aš tavim tikėsiu lyg Dievu. ROMEO O, jeigu meilė, plazdanti širdy... DŽULJETA Nereikia, aš tikiu. Nors tu man mielas, – Bijau aš mūsų sandoros naktinės. Per daug jinai ūmi, per daug greita, Per daug ji panaši į žaibo liepsną, Kuri užgęsta danguje anksčiau, Negu suspėjai šūktelėti: „Žaibas!“ Labanaktis! Labanakt, mylimasis! Lai mūsų meilės pumpuras švelnus Nuo vasaros gaivinančio dvelkimo Rytoj pražysta žiedu stebuklingu. Labanaktis! Linkiu saldžių sapnų, Kuriais pati dabar aš gyvenu. ROMEO Nejau taip greit paliksi mane vieną? DŽULJETA Ko iš manęs tu trokšti dar šiandieną? ROMEO Prisiek ir tu būt man ištikima. DŽULJETA Tau priesaiką daviau aš neprašyta, Ir gaila man, kad atsitiko taip. ROMEO Tu atsiimt ją nori? Kam, brangioji? DŽULJETA Kad vėl galėčiau tau ją dovanot. Bet kvaila geisti to, kas man priklauso. Jokių ribų nežino meilė mano, Gili tarytum vandens okeano. Kad ir kažin kaip būčiau tau dosni, – Širdis manoji neišseks kaip jūra. Už scenos girdėti Auklės balsas Mane jau šaukia. – Eik, brangus Monteki. – Tuoj, aukle, tuoj! – Sudie. Mane mylėki. Ne, lukterėk. Aš grįšiu dar čionai. (Išeina) ROMEO Palaiminta, palaiminta naktie! Gal visa tai tik sapnas apgaulingas, Tiktai nakties regėjimas žavus? Lange vėl pasirodo Džuljeta DŽULJETA Romeo, dar žodelis – ir sudie. Brangusis, jei troškimai tavo skaistūs, Jei mano vyru tapti tu geidi, Pranešk rytoj (aš tau atsiųsiu žmogų), Kada ir kur norėtum susituokti, Ir aš tuomet visas gėrybes savo Sudėsiu paklusniai prie tavo kojų Ir eisiu ten, kur įsakysi tu. AUKLĖ (už scenos) Sinjora! DŽULJETA Tuojau! – Bet jei neskaistūs tavo norai, Tada prašau... – AUKLĖ (už scenos) Sinjora! DŽULJETA Tuoj. Einu. – Palik mane ir sielvarto nedidink. Rytoj atsiųsiu žmogų. ROMEO O, kol gyvas... DŽULJETA Saldžių sapnų linkiu tau šimtą kartų! (Išeina) ROMEO Saldybės visos be tavęs apkarto... Pas mylimą mes bėgam be šnekų Nelyginant vaikai iš pamokų, Bet einame paniurę atgalios Kaip mokinys prie knygos nuobodžios. Lange vėl pasirodo Džuljeta DŽULJETA Kur tu, Romeo? Kur tu, atsiliepk! Kodėl medžioklio balso neturiu, Kad jį išgirstų mano sakalėlis? O, jei nebūčiau vergė nebyli, Sudrebinčiau šauksmais buveinę Aido[12] Ir nenutilčiau, kol lakus jo balsas Užkimtų bekartodamas: „Romeo!“ ROMEO Mieloji mano šaukia vėl mane. O, sidabriniai mylinčių balsai, Jūs skambate vidurnakčio tyloj Tartum švelniausia muzika. DŽULJETA Romeo! ROMEO Brangioji! DŽULJETA Kurią valandą rytoj Atsiųsti žmogų pas tave? ROMEO Devintą. DŽULJETA Gerai, aš savo pažadą tesėsiu. Lig rytmečio dar liko visas amžius!.. Aš užmiršau, kam pašaukia tave. ROMEO Leisk man čia pastovėt, kol prisiminsi. DŽULJETA Kad prieš mane stovėtum amžinai, Aš stengiuosi neprisiminti niekad, Galvosiu tik, kaip gera mums drauge. ROMEO Kad tu neprisimintum, aš stovėsiu, Galvodamas, kaip gera su tavim. DŽULJETA Beveik visai išaušo. Laikas skirtis. Bet aš tave norėčiau prilaikyt Tarsi paukščiuką pririštą: mergaitė Išdykėlė paleidžia jį nuo delno Lyg kalinį, grandinėm surakintą, Ir, laisvės pavydėdama jam, vargšui, Tuojau vėl traukia už šilkinio siūlo Sparnuotą numylėtinį atgal. ROMEO Norėčiau būt tavuoju paukšteliu. DŽULJETA O, kad taip būtų! Ne, nereikia: aš Tave beglamonėdama pasmaugčiau. Labanaktis! Aš tol labos nakties Linkėčiau tau, kol saulė sušvytės! (Pasitraukia) ROMEO Palaiminti sapnai tave telydi! Romeo laimės jums, sapnai, pavydi! – Einu pasikalbėt su vienuoliu, – Maldausiu jo pagalbos kiek galiu. (Išeina) III scena Fra Lorenco celė Įeina fra Lorencas su pintine FRA LORENCAS Ruožais raudonais debesys nušvito; Juoda naktis nuo pilkaakio ryto Lyg pasigėrus bėga – ir iš lėto Diena atrieda vežimu saulėtu. Kol spindinti linksmai dangaus akis Nakties rasotos miglą išblaškys, Pintinę savo prisirinkt turiu Vaistažolių ir raugių įvairių, Kurios tiktai gyvybę žemėj semia Ir mirdamos pavirsta vėl į žemę. Gamta dosnioji prikelia iš miego Ir puošnią gėlę, ir mažytį diegą, Ir vis gėriu kitokiu apdalina Kiekvieną gyvą žiedą ir žolyną. Didi galia, galia nepaprasta, Ir akmeniui, ir žolei suteikta! Nėr žemėj tokio augalo nuodingo, Kurį nuskinti būtų nenaudinga, Nėra ir tokio žiedo įstabaus, Kuris nuvytų mirtį nuo žmogaus. Dorybė, pakreipta blogu keliu, Bėdų atnešti gali didelių; Ir atvirkščiai – blogybė kai kada Mums padeda geriau negu malda. Nuodai pripildo šią gėlelę trapią, Kurios žiedai taip stebuklingai kvepia, Jog darosi tau lengva ir saldu; Bet ją burnon įdėk – ir mirsi tu. Du priešingi pradai lyg du karaliai Ir žmoguje gyvena, ir žolelėj, Kur blogis gėrį nugali, tenai Gyvybės pradas miršta būtinai. Įeina Romeo ROMEO Laba diena, gerasis mano tėve! FRA LORENCAS Malonią tavo kalbą laimink Dieve. Sakyk man, kas per negandai pikti Prižadino Romeo taip anksti? Senatvę spaudžia rūpesčių šimtai, Nakčia sumerkt akių neduoda jai, Bet į sapnų auksinę karalystę Pasineria lengvai žvitri jaunystė. Ankstyvas atėjimas tavo rodo, Kad poilsis saldus tau nusibodo, Ir, atvirai pasakius, aš manau, Kad šiandien nemiegojai tu, sūnau. ROMEO Taip; aš saldžiau praleidau naktį šitą. FRA LORENCAS Pas Rozaliną išbuvai lig ryto!.. O, Viešpatie! ROMEO Pas Rozaliną? Ne. Mažai jos vardas jaudina mane. FRA LORENCAS Džiugi naujiena. Kurgi tu basteisi? ROMEO Tuoj viską pasakysiu tau, jei leisi. Su savo priešu naktį puotavau Ir pokylyje sužeistas buvau; Aš jam atsimokėjau tuo pačiu Ir apmaudo mažiausio nejaučiu. Pagelbėk mums! Tik tavo vaistas gali Išgydyt mudu, dvasiškas tėveli. FRA LORENCAS Tavos išpažinties nesupratau. Šnekėti tiesiai patariu aš tau. ROMEO Gerai. Tu nori, kad aiškiau kalbėčiau? Aš dukterį turtuolio Kapulečio Aistringai pamilau, – jinai mane Pamilo savo širdimi švelnia. Palaimink mudu! Kaip ją sutikau, Kur tas įvyko, – apie tai paskiau. Dabar tavęs maldauju aš tik vieno – Kad teiktumeisi mus sutuokt šiandieną. FRA LORENCAS Pranciškau šventas! Kas per atmaina! Jau neberūpi tau Rozalina? O tu ją taip mylėjai... Vien akim Jaunimas šiandie myli – ne širdim. O Jėzau Marija! Čia dar neseniai Telkšojo tavo ašarų klanai, Kurie veidais pageltusiais riedėjo Dėl jos... Nejaugi visa tai – ant vėjo? Žiūrėk, garai atodūsių tavų Dar tebeplaukia dangumi melsvu, Nuo ašarų tau veidas apsiblausęs, Ir ligi šiolei senos mano ausys Skundus tavuosius girdi. Kas, sakyk, Man Rozaliną liaupsino tieksyk? Ar ne Romeo? Aš nenumanau, Kodėl staiga taip atšalai, sūnau. Jei vyrai šitaip valiūkaut pradės, Ko reikalaut iš moterų širdies? ROMEO Man rodos, iš tavęs ne vienąkart Už Rozaliną gaudavau aš bart. FRA LORENCAS Ne, ne už ją, vaikeli, o už tai, Kad dėlei jos tu pernelyg siutai. ROMEO Tu meilę man liepei užkalti į grabą... FRA LORENCAS Ir neieškoti širdžiai kito stabo. ROMEO Nebark manęs. Kaip gera ir ramu, Kada už meilę moka švelnumu! Ne taip mane sutikdavo anoji... FRA LORENCAS O ji, matyt, per daug gerai žinojo, Kad tavo meilė – plepalai tušti. Bet einam, lengvabūdiškas svety; Patenkinsiu aš tavąjį troškimą Ir, judviejų surišdamas likimą, Slapta mėginsiu šitokiu būdu Išraut šaknis šeimyninių vaidų. ROMEO Greičiau! Skubėkim, tėve: metas eit. FRA LORENCAS Palauk. Kas bėga, tas suklumpa greit. Abu išeina IV scena Gatvė Įeina Benvolijus ir Merkucijus MERKUCIJUS Kur, po velnių, prasmego tas Romeo? Ar jis namuos nakvojo? BENVOLIJUS Gal ir namuos, bet tik ne savo tėvo. Kalbėjausi dabar su jo tarnu. MERKUCIJUS Ak, toji blyškiaveidė jo gražuolė, Bejausmė kaip akmuo Rozalina, Visai jį gali išvaryt iš proto. BENVOLIJUS Jam Kapulečio senojo sūnėnas Tebaldas laišką pasiuntė namo. MERKUCIJUS Kvietimas dvikovon, kaip kažin ką. BENVOLIJUS Romeo atsakys. MERKUCIJUS Atsakyt į laišką nesunku: mokėk tik rašyti. BENVOLIJUS Ne apie tai kalbu; aš manau, kad Romeo nedvejodamas atsakys tuo pačiu ir parodys, kad jis ne bailys. MERKUCIJUS Deja! Mūsų vargšas Romeo ir taip negyvas. Jo baltažandė gražuolė verte pervėrė jį savo juodom akim; jo ausys peršautos serenadomis, o širdis – kiaurai perverta meilės strėle, kurią paleido mažiukas aklas šaulys. Bene jam galynėtis su Tebaldu? BENVOLIJUS Argi jau Tebaldas toks baisus? MERKUCIJUS Tikėk manim, baisesnis už aną pasakišką Tebaldą, kačių valdovą.[13] O, tai tikras mandagumo karalius Fechtuojas taip kaip iš gaidų, išlaikydamas prideramą taktą, pauzes ir nuotolį; jis tau lukterės kur reikia, o paskum – viens, du, trys – ir bakst į krūtinę. Tai didžiausias šilkinių sagų naikintojas, pirmas duelistas, šaunus riteris, visų dvikovinių kabliukų žinovas. Ak, tie jo nemirtingieji pasado, punto reverso, ha!..[14] BENVOLIJUS Kas, kas? MERKUCIJUS Kad juos kur griausmas tuos pliuškius, tuos šveplenančius vaipūnus, kurie dabar viską tempia ant savo kurpalio. – „O Jėzau, tai bent geležtė! Tai bent vyras! Tai bent merga!“ – Argi neliūdna, meldžiamasis, kad mus apniko tos svetimos musės, tie beždžionautojai, tie „pardone mua“[15], kurie taip įsikandę laikosi naujų madų, kad jau nebetelpa savo senam krėsle? Tik ir girdi iš jų: „Bon! Bon!“ Įeina Romeo BENVOLIJUS Žiūrėk, žiūrėk, ateina Romeo. MERKUCIJUS Visai nusibaigė vyras, išdžiūvo kaip silkė. O, žmogau, žmogau, tu pavirtai į žuvį! Dabar jam tik posmuot eiles panašiai kaip Petrarkai[16]. Laura, palyginti su jo dama, atrodo virėja (nors mylimasis ją kur kas šauniau apdainavo!), Didonė – apskretėlė, Kleopatra – čigonė, Elena ir Hera – paskutinės šlavėdros, pilkaakė Tisbė taip pat neverta dėmesio. – Sinjore Romeo, bon žur! Tai prancūziškas pasveikinimas jūsų prancūziškoms kelnėms. Gražiai tu vakar mus apmovei. ROMEO Labas rytas, sveiki. Kaip ir kuo aš jus apmoviau? MERKUCIJUS Nagi pasprukai, pasprukai, meldžiamasis. Ar nesupranti? ROMEO Dovanok, mielas Merkucijau, buvo svarbus reikalas, o tokiais atvejais galima apsieiti be tūpčiojimų. MERKUCIJUS Bet kartais panašiais atsitikimais tenka ir pritūpti. ROMEO Žinoma, pritūpti iš mandagumo? MERKUCIJUS Tu pataikei į patį tašką. ROMEO Iš tavęs labai mandagus aiškintojas! MERKUCIJUS Juk aš – mandagumo žiedas. ROMEO Turbūt gvazdikas. MERKUCIJUS Visai teisingai. ROMEO Kaip matote, mano bateliai išsiuvinėti gvazdikais... MERKUCIJUS Irgi nepėsčias! O vis dėlto jei nenori, kad tave suriesčiau, teks tau pėsčiam pasigainioti paskui mane, kol nuplyš puspadžiai; ir liksi tuomet kartu su savo sąmoju basas. ROMEO Na, ką gi, reikės apsirūpinti gerais batais. MERKUCIJUS Gelbėk, mielas Benvolijau: mano sąmojis pritrūko kvapo. ROMEO Pentinais jį, pentinais! Rimbu! Kitaip – tau galas. MERKUCIJUS Ne man lenktyniauti su tavo sąmojais, kurių ant vieno tavo piršto telpa daugiau negu ant mano dešimties. Tai tikra laukinių žąsų medžioklė! Ar tik nelaikai tu manęs žąsimi? ROMEO Esi geras paukštis, nors ir ne žąsis. MERKUCIJUS Už tokį juoką įžnybsiu tau į ausį. ROMEO Ne, žąsyti, nesižnaibyk. MERKUCIJUS Tavo saldrūgščiai juokai – nelyginant aitrus padažas. ROMEO Kurgi tu rasi puikesnį pagardą prie geros žąsies? MERKUCIJUS O, tavo sąmojis man primena ožiuko odą: tu jį taip negailestingai tempi, kad vienas colis bematant ištįsta į uolektį. ROMEO Daugiau jį tempti nėra prasmės, nes tokio gudraus paukščio kaip tu į savo pusę vis vien nepertempsi. MERKUCIJUS Na, pasakyk, argi tai ne geriau, negu dūsaut dėl meilės? Dabar su tavim galima susikalbėti, dabar tu vėl Romeo, dabar tu žmogus – toks, kokį tave gamta sutvėrė. O toji tavo seilėta meilė man panaši į kvailą greveldą, kuris liežuvį iškišęs laksto ten ir atgal, nežinodamas, kur padėt savo titę. BENVOLIJUS Na, baik, užtenka. MERKUCIJUS Bijai, kad nebrauktelėčiau prieš šerį? BENVOLIJUS Ne, aš bijau, kad tai istorijai nebus galo. MERKUCIJUS Kaip tu suklydai! Man beliko vos keletas žodžių. Aš jau išsėmiau visą savo išmonę ir, kaip kažin ką, buvau bebaigiąs. ROMEO O čia kas per apranga! Įeina Auklė ir Pjetras MERKUCIJUS Burė! Burė! BENVOLIJUS Net dvi: sijonas ir kelnės. AUKLĖ Pjetrai! PJETRAS Ko norėjote? AUKLĖ Vėduoklę, Pjetrai. MERKUCIJUS Būk geras, Pjetrai, paduok jai vėduoklę, kuri yra gražesnė už josios veidą; tegu ji prisidengia. AUKLĖ Labas rytelis, ponai. MERKUCIJUS Labas vakaras, gražiausioji sinjora. AUKLĖ Argi jau vakaras? MERKUCIJUS O kaip jūs galvojate? Begėdiškoji laikrodžio rodyklė sanguliauja su vidurdieniu. AUKLĖ Liaukitės! Kas jūs per žmogus? ROMEO Vienas iš tų, meldžiamoji, kuriuos Dievas sutvėrė kenkti sau pačiam. AUKLĖ Iš tiesų, gerai pasakėte: kenkti sau pačiam. Taip, regis? Ar nežinote, sinjorai, kur aš galėčiau rasti jaunąjį Romeo? ROMEO Žinau. Bet kai jūs surasite jį, Romeo nebebus toks jaunas kaip tuo metu, kada jo pradėjote ieškoti. Esu pats jauniausias – jei tik ne pats blogiausias – iš visų, kurie vadinasi tuo vardu. AUKLĖ Gerai. MERKUCIJUS Gerai, kad pats blogiausias? Iš tikrųjų, malonu girdėti, labai malonu. AUKLĖ Jeigu esate Romeo, norėčiau pasikalbėti su jumis atskirai. BENVOLIJUS Jau kviečia jį kur nors vakarieniauti. MERKUCIJUS Tai sąvadautoja! – Čiupk, čiupk, skalike! ROMEO Kokį žvėrį tu pamatei? MERKUCIJUS Tik jau, žinoma, ne zuikį, o jeigu ir zuikį, tai tokį, kuris tinka nebent įkepti tešlon per gavėnią, nes jis sudžiūvo ir pašvinko, nespėjęs atsidurti ant stalo. (Dainuoja) Senas zuikis tinka puikiai, Senas zuikis tinka puikiai Svečiuos per gavėnią. Nors kamaroj šeimininko Senas zuikis jau prašvinko, – Greičiau vakarienę! Romeo, tu nesirengi namo? Mes einam pas tavo tėvą pietauti. ROMEO Tuojau ateisiu. MERKUCIJUS Sudie, sena gražuole! Sudie. (Dainuoja) Gražuole, gražuole, gražuole! Merkucijus ir Benvolijus išeina AUKLĖ Sudie, nešdinkitės! – Sakykite, sinjore, kas yra tas akiplėša, kuris čia taip begėdiškai postringavo? ROMEO Vienas tų, kurie mėgsta klausytis savo paties šnekų; per minutę jis priplepės tiek, kiek kiti jam nepasako per mėnesį. AUKLĖ Lai tik pabando mane užkabinti, – aš jam parodysiu! Ir su dvidešimt tokių ponaičių susidorosiu. Jei nevaliosiu pati, tai kitus talkon pasikviesiu. Nešvankėlis! Tegu eina pas savo mergšes! Aš su juo kiaulių neganiau. (Pjetrui) Na, o ko tu stovi kaip baslys ir leidi kiekvienam šmikiui jodinėti man ant sprando? PJETRAS Aš nemačiau, kad ant jūsų būtų kas nors jodinėjęs. Panašius dalykus regėdamas, tuoj pat su kardu rankoje būčiau šokęs gint jūsų, – galite tuo neabejot. Aš moku kautis ne blogiau už kitus, jei tiktai matau gerą progą ir jeigu įstatymas mano pusėje. AUKLĖ Kaip Dievą myliu, aš ligi šiol visa, nuo galvos iki kojų, drebu iš pykčio. Nešvankėlis! Vieną žodelį, sinjore! Jau, regis, minėjau, kad jaunoji ponia liepė man jus suieškoti. Ką ji prašė jums pasakyti, nesvarbu, o svarbu tai, kad jeigu jūs ją vedžiojat, kaip sakoma, už nosies, tai šitaip elgtis su tokia jauna ir kilmingai panele tikrai negražu. Ne, tai būtų šunybė, tikra šunybė – paimt ir apmulkinti dorą mergaitę! ROMEO Tavo jaunajai panelei, aukle, labų dienų nuo manęs. Duodu garbės žodį... AUKLĖ Viską pasakysiu jai, širdele, būkit ramus. Tai bus džiaugsmo, Dievuli tu mano! ROMEO Ką gi tu jai pasakysi, aukle? Juk aš tik spėjau išsižioti. AUKLĖ Pasakysiu jai, kad duodate garbės žodį, o tai, man rodos, labai šaunus pareiškimas... ROMEO Tegu pas fra Lorencą būtinai Išpažinties nueina ji šiandieną; Jis savo celėj mudu ir sutuoks. Taip jai pranešk. O čia – už triūsą tau. AUKLĖ Sinjore, ką jūs? Man nereikia nieko. ROMEO Imk, jeigu duoda, nekalbėk. AUKLĖ Popiet šiandieną ji ateis, kur sakėt. ROMEO O tu, geroji aukle, lauk tuo tarpu Už vienuolyno sienos; mano tarnas Tenai ateis su kopėčiom virvinėm, Ir aš jomis naktinėj glūdumoj Pakilsiu į viršūnę savo laimės. Tik neapgauki. Tavo šeimininkei Linkėjimai širdingi nuo manęs. Sudie! Aš atsilyginsiu už triūsą. AUKLĖ Padėk jums Dieve! Žinot ką, sinjore... ROMEO Ką, mano meldžiamoji? AUKLĖ Jūsų tarnas Ar neplepus? Juk tai, ką žino trys, Anot žmonių, jau nebe paslaptis. ROMEO O. Aš galiu užtikrinti tave, Kad patikimas jis yra kaip plienas. AUKLĖ Na, gerai, sinjore. Kas per puikumėlis tos mano panelės Dieve, Dieve! Kai ji dar buvo maža vėpliukė... O čia mieste yra vienas jaunas ponas, Paris, kuris galanda į ją savo nagus. Bet ji, širdelė mano, nenori jo nė matyti; jis jai bjauresnis už varlę, bjauresnis už rupūžę. Kai aš kartais imu tyčia erzint ją – sakyti, kad Paris jai puiki pora, jinai, dievaži, negali tokių kalbų pakęst ir pabąla it balčiausia drobė. – Ar „rozeranija“[17] ir „Romeo“ prasideda ta pačia raide? ROMEO Aišku. Abu tie žodžiai aukle, prasideda raide „r“. Bet kas iš to? AUKLĖ Ak, jūs juokaujate! „R-r-“, – taip urzgia tik šuva. „R“ – tai ne tas... Žinau tikrai, kad jūsų vardas prasideda kitoniškai. Mat ir jus, ir rozeraniją ji taip gražiai suposmuoja, kad jūs susižavėtumėte. ROMEO Pasveikink mano vardu savo panelę. AUKLĖ Tūkstantį kartų! Romeo išeina Pjetrai! PJETRAS Ko norėjot? AUKLĖ Še, paimk vėduoklę ir eik į priekį, tiktai žvaliau. Abu išeina V scena Kapulečių sodas Įeina Džuljeta DŽULJETA Devintą lygiai išsiunčiau aš auklę; Po pusvalandžio grįžt jinai žadėjo. Nejaugi niekaip jojo nesuranda? Ne! Ji šluba... Širdies pasiuntiniais Geriausiai mums tarnaut galėtų mintys: Jos lekia oru dešimtsyk greičiau Už ryto saulės spindulius, kai jie Šešėlius veja nuo kalnų miglotų. Ne veltui gi balandžiai lengvasparniai Nešioja meilės deivę, ir sparnais Yra apdovanotas Kupidonas. Dangaus viršūnėn saulė jau užkopė; Nuo devynių lig dvylikos praslinko Trys ilgos valandos, o jos nėra. Jei būtų joj gyva ugnis jaunatvės, Jei kraujas plaktų gyslose smarkiau, Pakaktų man žodelį pasakyti – Ir lėktų ji tarytum sviedinys Pas mylimąjį mano ir atgal. Išbalusi senatvė – vargas grynas: Mieguista, negyva, sunki kaip švinas. Įeina Auklė ir Pjetras Ak, Viešpatie! Ateina pagalios! Sakyk, kas naujo, aukle, balandėle! Tu jį matei? Tegu išeina tarnas. AUKLĖ Palauk prie vartų, Pjetrai. Pjetras išeina DŽULJETA Greičiau, mieloji sengalvėle mano! O Dieve, tu nuliūdusi? Dėl ko? Jei negerų man atnešei naujienų, Tai nors linksmai papasakoki jas, O jei turi linksmų žinių pranešti, Tai kam gi rūgščiu veidu gadini Jų muziką džiaugsmingą? AUKLĖ Pailsau... Bent atsipūsti leiskit trupučiuką. Nusilaksčiau visai, net kaulus gelia! DŽULJETA Su mielu noru savo jaunus kaulus Aš atiduočiau už naujienas tavo. Kalbėk, kalbėk greičiau, tave maldauju, Brangioji aukle, nekankink manęs! AUKLĖ O Jėzau! Palūkėkit. Kur skubėt? Juk matote, kad kvapo neatgaunu. DŽULJETA Bet kvapo tau yra pakankamai Sakyti man, kad neatgauni kvapo? Pakolei burną aušini tuščiom, Seniai galėjai manąjį smalsumą Patenkinti. Sakyk, naujienos geros Ar blogos? Visos smulkmenos – paskui. Aš nekantrauju; atsakyk man: geros? AUKLĖ Kad ir prastas gi jūsų pasirinkimas! Nemokate nužiūrėti sau vyro. Romeo? Na ir pataikėte! Nors, tiesą sakant, iš veido jis tikras gražuolis, o jo kojos tokios, kokių visame pasaulyje nerasi. O jau rankos, stuomuo – tiesiog stebuklas, žodžiais neišsakysi. Kad ir nėra jis pats mandagumo žiedas, betgi glosnus, dievaž, kaip avinėlis. Varyk, mergyte, toliau, ką pradėjai, ir garbink Dievą. Ar jūs dar nepietavote? DŽULJETA Dar ne. Bet visa tai aš ir anksčiau žinojau. Kaip su vestuvėm mūsų? Ką jis sako? AUKLĖ Vaje, kaip galvą skauda! Oi, galva! Į dvidešimt dalelių, rodos, plyš, O nugarą, o strėnas – taip ir laužo!.. Nuo kojų visiškai nuvarėt senę, Per jus aš galą gausiu. DŽULJETA Dovanok, Kad varginu tave, nepyk, širdele. Bet ką pasakė jis, brangusis mano? AUKLĖ Kaip pridera išauklėtam sinjorui, Dailiam ir padoriam, ir mandagiam, Jisai pasakė... – Kur mamytė jūsų? DŽULJETA Kur motina? Namie. O kur jai būti? Bet ką tai reiškia, aš nesuprantu: „Kaip pridera išauklėtam sinjorui, Jisai pasakė: „Kur mamytė jūsų?““ AUKLĖ O Viešpatie! Kokia jūs karštakošė! Gal manote atšildyt tuo būdu Senyvus mano kaulus? Dieve duok! Ne! Savo reikalais pati bėgiokit. DŽULJETA Tikra kankynė!.. Ką Romeo sakė? AUKLĖ Nueit išpažinties galėsit šiandien? DŽULJETA Galėsiu. AUKLĖ Tai celėn bėkite, pas fra Lorencą; Ten rasit sužadėtinį: jis laukia, Kada jo žmona tapsite. – Matai, Koksai pašėlęs kraujas! Tuoj pašoko Ir jaunus skruostus nuplieskė ugnim. Na, į bažnyčią drožkite. Aš bėgu Brangiajam jūsų kopėčių ieškoti, Kad jis lizdelin savo mylimos Sutemus įsirepečkot galėtų. Už jus vargstu, kiek leidžia sveikata, Bet greit ant jūsų persiris našta. Einu pietaut. Skubėkite į celę. DŽULJETA Lėkte lekiu! Sudievu, širdužėle. Abi išeina VI scena Fra Lorenco celė Įeina fra Lorenca sir Romeo FRA LORENCAS Šią santuoką telaimina dangus, Idant jai niekad metai būsimieji Kartybės neatneštų. ROMEO Amen, amen! Ką reiškia visos bėdos ir kartybės Prieš vieną džiaugsmo mirksnį stebuklingą – Prieš laimę ją regėt! Su malda Tu mudviejų rankas sujunk, po to Tegu nors žmogžudė mirtis ateina! Aš trokštu pavadinti ją sava. FRA LORENCAS Džiaugsmai audringi baigiasi audringai Ir tvykstelėję beregint užgęsta Lyg parakas liepsnoj. Medus kvapniausias Koktus yra mum savo saldumu Ir atima iš karto apetitą. Mylėk saikingai: meilei saikas dera. Skubėti – neina niekuomet į gera. Pasirodo Džuljeta Štai tavo sužadėtinė. O, niekad Tokia lengvutė koja nenutrintų Šių akmeninių plytų amžinų! Įsimylėjusieji gali drąsiai Raiti užšokt ant vortinklio lakaus, Kurs tingiai draikos vasaros ore, Ir lėkt juo, nebijodami nukristi. Taip, nieko nėr lengvesnio kaip tuštybė. DŽULJETA Globėjau mano dvasiškas, sveiki! FRA LORENCAS Romeo tau dėkoja už abu. DŽULJETA Už padėką širdingą – ačiū jam. ROMEO Ak, jeigu tavo sieloje, Džuljeta, Kaip ir manojoj, netelpa džiaugsmai, Ir jeigu juos skambiau išreikšti moki, Tai savo lūpas dangiškas atverk, Kad tavo žodžių muzika skaidri Išlietų visą laimę begalinę. Pilni mes esame dabar. DŽULJETA Jausmai neieško žodžių prašmatnių Ir puošmenom tuščiom nesidabina. Vieni tiktai vargdieniai bėdini Gėrybes savo suskaityt pajėgia. Manoji meilė taip išsikerojo, Kad pusės jos aprėpti negaliu. FRA LORENCAS Eime! Čia jus palikti pavojinga; Tad su pagalba Viešpaties skubu Sujungti į vieną kūną jus abu. Visi išeina TREČIAS VEIKSMAS I scena Miesto aikštė Įeina Merkucijus, Benvolijus, pažas ir tarnai BENVOLIJUS Prašau tave, Merkucijau brangus, Keliaukime namo. Diena karšta, Po gatvę vaikštinėja Kapulečiai, Jei susidursim, neišvengt peštynių. Kaitroj maištauja kraujas siautulingas. MERKUCIJUS Tu man panašus į tuos vyrukus, kurie, įėję smuklėn, trenkia kardu per stalą ir pareiškia: „Duok, Dieve, kad nereikėtų paleist tave į darbą!“ O po antros taurės jie, žiūrėk, jau taikstosi nudurt padavėją, nors anas visiškai niekuo dėtas. BENVOLIJUS Ir tu mane priskiri prie tokių? MERKUCIJUS Aišku, aišku! Esi karštas ir ūmus kaip visi italai ir kur kas greičiau pats pasiduodi pykčiui, negu pyktis pasiduoda tau. BENVOLIJUS Na ir kas iš to? MERKUCIJUS O tas, kad jeigu čia būtų bent pora tokių kaip tu, iš jų beregint liktų tuščia vieta, nes jie tuoj nugalabytų vienas antrą. Argi ne tu lendi muštis su kiekvienu, kurio barzdoj nors vienu plaukeliu yra daugiau ar mažiau negu tavojoj? Pamatęs žmogų valgant kaštonus, tu jį užsipuoli tik dėl to, kad tavo akys – kaštoninės spalvos. Kieno gi akys, jei ne tavo, visą laiką ieško priekabių barniams? Tavo galva pilna riaušių ir rietenų, kaip kiaušinis yra pilnas trynio ir baltymo, nors, tiesą pasakius, tu tiekkart esi gavęs per galvą, kad ji tuščia kaip iščiulptas kiaušinis. Ar ne tu prikibai prie praeivio, kad jis sukosėjo ir tuo būdu prižadino tavo šunį, kurs miegojo saulėkaitoje? Ne tu išplūdai siuvėją už tai, kad anas prieš Velykas užsivilko naują eilutę, ir išbarei dar kažkokį žmogų, kuris į naujus batus įsirišo seną kaspiną? Ir tu pasišovei sergėti mane nuo peštynių?.. BENVOLIJUS Jei aš būčiau toks peštukas kaip tu, kiekvienas mielai nupirktų iš manęs įpėdinystės teisę ir jam netektų laukti daugiau kaip valandą su trupučiu. MERKUCIJUS Įpėdinystės teisę? Karalius atsirado! BENVOLIJUS Prisiekiu galva, eina Kapuletis. MERKUCIJUS Kulnim prisiekiu, spjauti man į jį. Įeina Tebaldas ir kiti TEBALDAS Stovėk šalia. Užkalbint reikia juos. Sinjorai, labas vakaras! Žodelį Vienam iš jūsų noriu pasakyt. MERKUCIJUS Kodėl gi tik vieną žodelį ir tik vienam iš mūsų? Kad būtų riebiau, galėtum žodį pastiprinti smūgiu. TEBALDAS Ką gi, mielai patenkinsiu jūsų norą, jei išvarysite mane iš kantrybės. MERKUCIJUS O gal ir nevaromas malonėsit išeiti? TEBALDAS Merkucijau, tu susigiedojai su Romeo... MERKUCIJUS Susigiedojau? Tu mus, matyt, laikai gatvių dainininkais? Na, jeigu jau taip yra, tai nelauk ypatingo darnumo iš mūsų muzikos. Štai mano smičius, kuriuo aš jus tuojau pašokdinsiu. Po perkūnais! Susigiedojau! BENVOLIJUS Mes gatvėje žmoningoje triukšmaujam. Į nuošalesnę vietą pasitraukit Ir savo ginčą tęskite ramiai, O ne, tai išsivaikščiokim kas sau. Į mus čia spokso. MERKUCIJUS Akys duotos tam, Kad jos matyt galėtų. Tegu spokso. Aš nemanau iš vietos pajudėt. Įeina Romeo TEBALDAS Na, baikime! – Ateina štai manasis. MERKUCIJUS Pakarkite mane, bet jis ne jūsų! Jisai livrėjom jūsų nesipuošia. Tačiau jei trokštat dvikovos lauke Arčiau su juo į pažintį sueiti, Jis, dievaži, mielai jums patarnaus. TEBALDAS Tavęs, Romeo, taip neapkenčiu, Jog vieną žodį terandu tau, – niekšas. ROMEO Tebaldai, toji meilė, kurią tau Nenoromis jaučiu, slopina pyktį, Sukilusį prieš sveikinimą tokį. Aš anaiptol ne niekšas. Liki sveikas. Matau, jog nepažįsti tu manęs. TEBALDAS Tau išsisukt, vyruti, nepavyks! Tu įžeidei mane. Trauk savo kardą! ROMEO Ne, niekuomet nesu tavęs užgavęs, Tave aš myliu, myliu daug labiau, Negu patsai gali tu numanyti; Mielasis Kapuleti, tavo vardas Už manąjį brangesnis man. Nurimk. MERKUCIJUS Koks vergiškas, gėdingas nuolankumas! Jo dėmę aš krauju turiu nuplauti. (Išsitraukia kardą) Tebaldai, žiurkinėtojau[18], eik šen! TEBALDAS Ko nori iš manęs? MERKUCIJUS Vienos iš devynių jūsų gyvybių, mielas kačių karaliau![19] Man baisiai dabar niežti rankas ją atimti, o paskiau, jeigu labai to pageidausite, išmušiu ir kitas aštuonias. Na, traukit iš makščių kalaviją, tempkite jį už ausų, pakol dar jūsų ausys sveikos! TEBALDAS Aš pasirengęs jums tarnauti. (Išsitraukia kardą) ROMEO Merkucijau brangus, paslėpk rapyrą! MERKUCIJUS Parodykit, sinjore, savo meną! (Kaunasi) ROMEO Benvolijau, trauk kardą ir išmušk Iš rankų jiems ginklus! – Sinjorai, gėda! Nustokit siaust! – Merkucijau! Tebaldai! Juk kunigaikštis uždraudė griežtai Kelt riaušes gatvėse Veronos! – Liaukis. Tebaldai! Ei, Merkucijau, drauguži!.. Tebaldas iš po Romeo rankos sužeidžia Merkucijų ir pabėga su draugais MERKUCIJUS Jis sužeidė mane. Tegu jas maras, Abi šeimynas jūsų! Galas man... Nejau pasisekė išnešt jam kailį? BENVOLIJUS Ar sužeidė jisai tave rimtai? MERKUCIJUS Ne, šiaip sau, apibrozdino truputį, Tačiau pakaks ir to. Kur mano pažas? Pašauk, berniuk, man daktarą greičiau. Pažas išeina ROMEO Žaizda turbūt nedidelė. Laikykis. MERKUCIJUS Aiškus daiktas, ji ne tokia gili kaip šulinys ir ne tokia plati kaip bažnyčios durys. Bet užteks ir jos, daugiau nė nereikia. Gali rytojui užsakyti man grabą, nes, dievaži, sugiedota šiame pasaulyje mano giesmelė. Kad jas kur maras, abi jūsų šeimynas! Po perkūnais! Kažkoks kačiukas, žiurkė, pelė, šuniukas ėmė ir negyvai uždraskė žmogų! Pagyrų puodas, nevidonas, pašlemėkas, kurs išmoko kautis iš vadovėlio! Ir koks galas tave prašė lįsti tarp mūsų? Jis sužeidė mane iš po tavo rankos. ROMEO Aš jums norėjau gero. MERKUCIJUS Benvolijau, padėki man nueit Į kokį namą, nes susmuksiu vietoj. Tegul velniai abi šeimynas jūsų! Per jas keliauju kirmėlių maitint. Tegul velniai! Pataikė lyg iš pypkės... Merkucijus ir Benvolijus išeina ROMEO Šis artimas gentainis kunigaikščio Kaip riteris gyvybę paaukojo, Begindamas bičiulio savo garbę Nuo užgaulios Tebaldos pašaipos, Tebaldo, kurs prieš valandą tiktai Man tapo broliu... O, brangi Džuljeta! Tavasis grožis mano širdyje Suminkštino drąsos galingą plieną! Grįžta Benvolijus BENVOLIJUS Romeo! O, Romeo! Mirė mūsų Merkucijus šaunus! Tauri jo siela Pasaulį šį paniekino anksti Ir išdidžiai į debesis pakilo. ROMEO Ši nelemta diena – tiktai pradžia Vargų, kurie mūs tyko paslapčia. Grįžta Tebaldas BENVOLIJUS Ateina vėl Tebaldas įžūlus. ROMEO Jis džiūgauja, jis gyvas ir žvalus, O mano draugas užmuštas? Šalin, Pas Dievą skriski, gailysta romioji, Ir ugniaakis kerštas tebūnie Nuo šiolei mano kelrodžiu! – Tebaldai, Še, atsiimk, kas pridera, už tai, Kad apšaukei niekšu mane čionai! Merkucijaus nuliūdusi dvasia Ties mūsų galvomis tebeskrajoja Ir laukia tik tavęs. Ar tu, ar aš, Ar mes abu – jį turim palydėti. TEBALDAS Tu vieną dūdą čia su juo pūtei, Tad ir tenai kartu su juo keliausi! ROMEO Tuojau mes pamatysim. (Kaunasi) Tebaldas krinta BENVOLIJUS Bėk, Romeo! Tu užmušei Tebaldą, renkas žmonės! Ko stovi tu, sakyk? Ar apstulbai? Jei į rankas pakliūsi kunigaikščiui, Jis mirt tave nuteis. Išnyk greičiau! ROMEO O, aš likimo žaislas! BENVOLIJUS Ko delsi? Romeo pasišalina. Įeina miestiečiai PIRMAS MIESTIETIS Merkucijaus žudikas kur pabėgo? Kur žmogžudys Tebaldas? BENVOLIJUS Štai jis guli. PIRMAS MIESTIETIS Vardu Veronos kunigaikščio! Pone, Jūs suimtas. Prašau klausyt manęs. Įeina kunigaikštis su palyda, Montekis, Kapuletis, jų žmonos ir kiti KUNIGAIKŠTIS Kas toks pradėti drįso muštynes? BENVOLIJUS Šviesus valdove, tuoj išgirsi tu Apsakymą šių riaušių nelemtų. Tasai, kuris čionai bežadis guli, Nukovė tavo gentį ir bičiulį Merkucijų; bet patį jį tik ką Šaunaus Romeo parbloškė ranka. SINJORA KAPULETI Tebaldai! Brolio vaike numylėtas! O kunigaikšti! Nekaltai pralietas Brangaus gentainio kraujas!.. Atmokėki Už darbą kruviną, nubausk Montekį! Tebaldai! O, Tebaldai! KUNIGAIKŠTIS Benvolijau, kas vaidą šį sukėlė? BENVOLIJUS Tebaldas, kritęs čia prieš valandėlę. Romeo elgės draugiškai su juo, Gražiuoju prašė neišpūst kivirčo Ir bent rūstybės jūsų pabijoti. Jisai kalbėjo švelniai, mandagiai, Maloniai nusilenkdamas prieš jį, Bet niekaip pažaboti neįstengė Jo siutulio nežmoniško; Tebaldas Maldavimams taikingiems kurčias liko Ir aštrų kardą nukreipė staiga Į narsiojo Merkucijaus krūtinę; Anas, įsikarščiavęs ne mažiau, Rapyrą griebia ir, taikliu kirčiu Mirties šaltosios antpuolį atrėmęs, Kovingąjį Tebaldą atakuoja. „Nurimkite, draugai!“ – Romeo šaukia, Ir jo ranka, greitesnė negu žodis, Ginklus prakeiktus bando jiems išmušt, Tačiau Tebaldo smūgis pasalus Iš po jo rankos atima gyvybę Merkucijui; Tebaldas pasitraukia, Bet greit ir vėl sugrįžta pas Romeo, Kurs tik tuomet užsidegė kerštu. Kova lyg žaibas buvo. Nesuspėjau Jų perskirt, ir šaunus Tebaldas krito; Romeo pasišalino tuojau. Užmuškite, jei ką pamelavau. SINJORA KAPULETI Kaip galima tiesos iš jo tikėtis, Jeigu jisai – Montekų giminės? Čionai jų geras tuzinas įpuolė Ir užkapojo niekšiškai jaunuolį. Teisingas būk ir mūsų nenuskriausk: Mirtim Romeo, žmogžudį, nubausk! KUNIGAIKŠTIS O ar Tebaldas ne galvažudys? Kieno kaltė – Merkucijaus mirtis? BENVOLIJUS Tik ne Romeo. Už bičiulį savo Atkeršijo jisai, kaip reikalavo Teisybė. KUNIGAIKŠTIS Ir už šį nusikaltimą Nedelsdamas keliaus į ištrėmimą. Idant išvengčiau smūgių didesnių, Ir doras kraujas mano giminių Nebesilietų, būsiu aš žiaurus, Kaip esat to verti, nubausiu jus. Nei prašymais, nei ašarų upeliais Suminkštint nepajėgsit mano valios. Romeo turi tuoj apleist Veroną – Arba jis mirs. – Išneškite lavoną! Kas padeda galvažudį dangstyt, Patsai nenorom skatina žudyt. Visi išeina II scena Kapulečių sodas Įeina Džuljeta DŽULJETA Žirgai ugniniai, lėkite greičiau Į Febo viešpatiją! Faetonas Jau būtų jus nuboginęs seniai Į vakarus[20] – ir žemėn tučtuojau Būt nusileidusi naktis miglota. Dienos akis užmerk, naktie meilinga, Ir savo skraistę tamsiąją užskleisk, Kad niekas negalėtų pamatyt, Kaip šitos rankos apkabins Romeo. Įsimylėjusiems šviesos nereikia, – Pačių jų grožis šviečia jiems tamsoj; Akla naktis patinka aklai meilei. Didingoji naktie, tyli matrona, Ateik su savo apdarais juodais, Išmokyk žaismo to, vardan kurio Skaistybę atiduodame. Pridenk Man skruostus degančius rūbu tamsiuoju, Pakol įgaus drąsos drovusis kraujas Ir įsitikins pats, kokia švari Ir paprasta yra tikroji meilė. Ateik, miela naktie, ateik, Romeo, Kaip saulė man nušvisk, kaip pirmas sniegas Ant juodvarnio sparnų! Ateik, naktie, Juodake, maloni, meili naktie, Ateik, atveski manąjį Romeo, O kai jisai bus miręs, tu jį visą Suskaldyk į mažytes žvaigždeles – Ir pajaunės išsyk padangės veidas, Ir žmonės taip pamils gražuolę naktį, Jog skaisčią saulę garbinti nustos. Pirkau aš meilės rūmą, bet lig šiolei Jo nevaldau. Aš parduota kitam, Bet jam nepriklausau. O, ši diena Prailgo man, kaip prieš malonią šventę Naktis prailgsta vaikui nekantruoliui, Kai naujas drabužėlis jau pasiūtas, Bet užsivilkti jo dar nevalia. A, štai ir auklė! Ką ji pasakys? Kiekvienas, kas Romeo vardą taria, Apdovanotas iškalba dangaus. Įeina Auklė su virvėmis Kas nauja, aukle? Atnešei virves, Kurių Romeo prašė? AUKLĖ Taigi, taigi, Virves. (Numeta virves žemėn) DŽULJETA Ak, kas yra? Sakyk, kas naujo? Ko tu grąžai rankas? AUKLĖ Vaje, vaje! Jis mirė, mirė, mirė! Kas daryti? Mes žuvome, sinjora, mes pražuvom! Jis mirė, jis nukautas, jo nebėr! DŽULJETA Ar gali būti dangus toksai beširdis? AUKLĖ Ne, ne dangus, brangioji, o Romeo. Kas būt galėjęs pamanyt, kad jis... Romeo, ak, Romeo! DŽULJETA Ko lyg velnias Mane kamuoji? Nuo tokios kančios Staugte sustaugtų pragaras patsai. Romeo nusižudė? Atsakyk. Ištarki „taip“ – ir vienas šitas žodis Užmuš mane kaip žvilgsnis basilisko[21]. Jo akys užsimerkė? Taip? Jei taip, Tegu ir mano akys užsimerkia. Tad atsakyk, maldauju: taip ar ne – Ir atgaivink arba pribaik mane. AUKLĖ Pati, savom akim – neduok tu, Dieve! – Mačiau aš žaizdą jo narsioj krūtinėj. Graudu žiūrėt, graudu žiūrėt! Išbalęs Kaip pelenai; toks kruvinas, baisus... Kraujai sukrešę... Aš net apalpau. DŽULJETA Plyšk, nelaimingoji širdie! Plyšk, plyšk! Užgeskit, akys! Kam jūs reikalingos? Šaltoji žemė prieglobsčiu tebūna Ir man, ir jam! Apleiskit, jėgos, kūną! AUKLĖ Tebaldai! O, Tebaldai prakilnus! Geriausias mano drauge! Ak, Tebaldai, Ar aš tikėjaus pergyvent tave? DŽULJETA Iš dviejų pusių pučia ši audra. Romeo užmuštas! Tebaldas miręs? Aš mielojo brolėno netekau Ir mylimojo vyro? O, sugauski, Kraupus trimite teismo paskutinio! Kas gyvas dar, jei juodviejų nėra? AUKLĖ Tebaldas nužudytas, o Romeo, Jo užmušėjas, ištremtas tikrai. DŽULJETA O, Viešpatie! Romeo prieš Tebaldą Pakėlė ranką? AUKLĖ Taip, Deja, deja! DŽULJETA Žavingas veidas – ir širdis gyvatės! Drakonas, pasivertęs gražuoliu! Pikta dvasia su angeliška kauke! Meilingai šypsantis siaubūnas! Varnas, Romaus karvelio plunksnom pasipuošęs! Besotis vilkas su ėriuko kailiu! O, išgama dievaičio apdarais, Skraiste šventuolio prisidengęs niekšas! O, melas įsikūnijęs į žmogų! Kas veikti gamtai pragaro gelmėj, Jei suteiktas yra šėtono sielai Toks dangiškas paveikslas? Kam knyga, Pilna niekšybės, įrišta taip puikiai? Ir kaip galėjo įsikurt apgaulė Tokiam didingam rūme? AUKLĖ Nei garbės, Nei sąžinės neturi vyrai; jie Visi kaip vienas – šelmiai, klastininkai, Melagiai ir didžiausi veidmainiai. – Ak, kurgi mano tarnas? Duok degtinės! Nuo tų vargų, nuo rūpesčių, bėdų Baigiu pasenti... Gėda tam Romeo!.. DŽULJETA Nutilk! Tegul nudžiūva tau liežuvis! Ne tam Romeo gimęs: jo kaktoj Nerastų vietos Gėda. Ant jo veido Pati Garbė galėtų vainikuotis Pasaulio karaliene. Kam, o kam Taip žvėriškai iškoneveikiau jį? AUKLĖ Negi jums liaupsint brolžudį – ar ką? DŽULJETA Negi prieš savo vyrą man burnoti? Ir kas tave, o vyre nelaimingas, Geru žodžiu paglostys, jeigu aš, Kuri prieš tris tik valandas tapau Tavąja žmona, taip tave vainoju? Įdūkėli, kam nužudei brolėną? Bet ne, kitaip įdūkėlis brolėnas Tave nudėjęs būtų! Grįžkit, grįžkit Į savo versmę, ašaros beprasmės: Ištikimieji liūdesio tarnai, Jūs nešate per klaidą duoklę džiaugsmui! Juk gyvas tebėra manasis vyras, Kurį Tebaldas geidė nužudyti; O užmuštas yra kaipsyk Tebaldas, Kurs nužudyti geidė mano vyrą. Juk tat gerai. Tad ko gi verkti man? Čia aš girdėjau žodį iš tavęs, Kur kas skaudesnį už Tebaldo mirtį; Jį stengiuosi užmiršti; bet jaučiu, Kad mano atmintį jisai slogina Lyg nusikaltėlio neramią sielą Jo šiurpulingi, prakeikti darbai. „Tebaldas mirė. Išremtas Romeo.“ Tas žodis „ištremtas“, tas vienas žodis Lyg tūkstančius tebaldų man nužudė. Mirtis Tebaldo buvo man ir šiaip Nelengvas smūgis; bet jei maža to, Jei sielvartai nemėgsta niekad vaikščiot Paviẽniui ir sau ieško palydovų, – Kodėl, šią liūdną žinią skelbdama, Nepranešei, jog netekau aš tėvo Ar motinos, ar abiejų drauge? Tai būtų man ne taip sunku pakelti. Bet po mirties Tebaldo pasakyt: „Romeo ištremtas“, – o ne, tai reiškia, Jog motina ir tėvas, ir Tebaldas, Romeo ir Džuljeta – mes visi, Visi, visi mes esam nužudyti. „Romeo ištremtas!“ O, šitam žody – Mirties bedugnė... Galios jo piktos Jokia žmogaus jėga neišmatuos. – Ką veikia šiuo metu tėvai manieji? AUKLĖ Jie prie Tebaldo ašaras vis lieja. Gal norite pas juos? Nuvesiu tuoj. DŽULJETA Tegu parauda jie ties nukautuoju; O aš Romeo liūdnąjį rytojų Apverksiu. Aukle, pasiimk virves, – Jos pas mane Romeo neatves. O, vargšės virvės, kam apvylė jus Taip lygiai, kaip ir mano troškimus? Dabar turėsi tu, vešli jaunyste, Kaip gyvnašlė, vienatvėje nuvysti... – Eikše. Skubu vestuvių patalan: Lai atima mirtis skaistybę man! AUKLĖ Kol kas į savo kambarį keliaukit. Aprimkite; žinau aš, kur Romeo: Jį priglaudė Lorencas savo celėj; Pas jį nubėgsiu. Laukit jo nakčia. DŽULJETA Štai žiedas jam! Tegu bent valandėlei Sudie man pasakyt ateina čia. Abi išeina III scena Fra Lorenco celė Įeina fra Lorencas ir Romeo FRA LORENCAS Romeo, eik čionai, eik šen, baikštuoli. Tave įsimylėjo liūdesys, Tu su nelaimėm sužieduotas. ROMEO Tėve, Kas naujo? Koks sprendimas kunigaikščio? Koksai dar nepažįstamas man skausmas Panūdo aplankyt mane? FRA LORENCAS Sūnau, Su sielvartu per daug tu bičiuliauji; Aš atnešu tau hercogo sprendimą. ROMEO Tikiuos, už mirtį jis nebus baisesnis? FRA LORENCAS O, mūsų kunigaikščio ištarmė Nėra tokia žiauri; tu liksi gyvas, Bet būsi ištremtas. ROMEO Kaip! Man – tremtis? Pasigailėk, sakyk verčiau: „Tu mirsi!“ Mirties veidan ramiai aš pažiūrėsiu, Bet ištrėmimas... Ne, to nesakyk! FRA LORENCAS Turi apleist Veroną. Būk kantrus. Platus ir didelis yra pasaulis. ROMEO Ne, nėr pasaulio už Veronos sienų, Yra tik kančios, pragaras, tamsa. Apleist šį miestą ar apleist pasaulį – Vienodai reiškia: mirti. Ištrėmimas – Gyva mirtis; vadindamas ją taip, Tu, išgalandęs kirvį paauksuotą, Šypsodamasis galvą man kerti. FRA LORENCAS O nedėkingas, paikas sutvėrime! O nusidėjėli! Už savo darbą Tu mirt pagal įstatymą turėtum, Bet kunigaikštis užjautė tave Ir, teisųjį įstatymą atmetęs, Nusprendė tau pakeisti mirtį juodą Ištrėmimu. Kokia didi malonė! ROMEO Tai smūgis – ne malonė! Kur Džuljeta, Ten rojus. Šuo, katė, maža pelytė, Kiekvienas žemės gyvis niekingiausias Gyvena rojuj, gali ją regėt, Tik ne Romeo. Net maitėdės musės Daugiau negu Romeo turi teisių Ir pagerbtos už jį yra daugiau: Jos gali bent nutūpti ant Džuljetos, Ant josios rankų baltojo stebuklo, Ir vogti laimę dievišką slapčia Nuo angeliškų mylimosios lūpų, Kurios iš gėdos rausta nuolatos – Tarytum drovis jų prisilietimo. Taip, musėm viskas galima, jos laisvos! Romeo – ištremtas, jam tai užginta, Jam nevalia – jis turi lėkt svetur!.. Ir tu man dar sakai, kad ištrėmimas – Tai ne mirtis? Nejaugi neradai Kokių nuodų ar budeliško peilio, Jei nutarei atimti man gyvybę Pačia baisiausia iš visų mirčių – Ištrėmimu? O, šitą žodį, tėve, Kartoja pasmerktieji pragare, Ir aimanos jį lydi... Kaip galėjai Tu, Dievo tarnas ir nuodėmklausys, Globėjas mano dvasiškas ir draugas, Man sviesti tokį žodį – „ištrėmimas“? FRA LORENCAS Klausyk, įsimylėjęs tu beproti... ROMEO Tik apie ištrėmimą nekalbėk! FRA LORENCAS Kaip ginklą nuo visų kančių aš duosiu Tau saldų filosofijos balzamą, Kursai ištrėmime tave paguos. ROMEO Tu apie ištrėmimą vėl?.. Negali Man filosofija sukurt Džuljetos, Pajudint miestą ar atšaukt ūmai Sprendimą kunigaikščio. Ji bejėgė, Tegu jinai pasikaria! Nutilk. FRA LORENCAS Kaip aš matau, kurti yra bepročiai. ROMEO O sveikapročiai, kaip matai, akli. FRA LORENCAS Aptarkim tavo reikalus. ROMEO Kam nori Kalbėti apie tai, ko nejauti? Jei būtumei tu jaunas kaip ir aš, Jei būtumei prieš valandą tiktai Su mylima Džuljeta susituokęs Ir, jei nukovęs dvikovoj Tebaldą, Kaip aš turėtum plyštančia širdim Keliauti ištrėmiman, – tąsyk tu Galėtumei kalbėti, rautis plaukus, Po aslą raičiotis kaip aš dabar Ir rinktis vietą kapui būsimajam. Beldimas į duris FRA LORENCAS Kažin kas beldžias. Kelkis, pasislėpk. ROMEO Ne. Mano didis sielvartas kaip rūkas Užstos mane nuo ieškančių akių. Beldimasis FRA LORENCAS Girdi, kaip baladojas? – kas tenai? – Romeo, pasislėpk, tave suims. – Palaukit truputėlį! – Atsikelki. Beldimasis Bėk mano maldyklėlėn. – Tuoj einu! – O, Viešpatie, koks nekantruolis ten! – Tuojau, tuojau. Beldimasis Kas beldžiasi taip baisiai? Ko norite? Kas jūs tokie, iš kur? AUKLĖ (už scenos) Įleiskite – ir viską sužinosit, Mane Džuljeta siuntė. FRA LORENCAS Mielas svečias. Įeina Auklė AUKLĖ Vienuoli šventas, ak vienuoli šventas, Sakyk, man, kur, o kur, sakyk, Romeo, Manos sinjoros vyras? FRA LORENCAS Guli asloj, Nuo ašarų karčiųjų pasigėręs. AUKLĖ O, lygiai, lygiai taip, kaip ir jinai, Panelė mano! FRA LORENCAS Sielų giminystė! Nelemtas sutapimas! AUKLĖ Lygiai taip Ji guli ant grindų ir verkia verkia... – Na, kelkitės, jūs – vyras; atsistokit. Vardan Džuljetos, kelkitės, prašau. Kam taip giliai į neviltį nugrimzdot? ROMEO O, aukle!.. AUKLĖ Ak, sinjore! Ak, sinjore! Mus nuo vargų išgydo tik mirtis. ROMEO Kalbi apie Džuljetą? Kaip ji laikos? Galbūt jinai galvoja, kad esu Aš senas, užkietėjęs žmogžudys, Jei sutepiau jaunystės mūsų laimę Jos giminės krauju? Kur ji? Ką veikia? Ką sako ji, slapta žmona manoji, Apie sugriautą mūsų meilę? AUKLĖ Nieko Ji nešneka, tik verkia verkia vis; Čia lovon krinta, čia staiga pašoka, Tebaldą šaukdama arba Romeo, Ir krinta vėl... ROMEO Romeo! Šitas vardas Ją užmuša lyg griaudžianti patranka, Kaip užmušė ranka ši nelaba Jos giminaitį. – O, nurodyk, tėve, Man tą prakeiktą kūno dalelytę, Kur glūdi mano vardas, ir tuoj pat Gėdingą jo buveinę sunaikinsiu. (Išsitraukia kardą) FRA LORENCAS Valdyk, sūnau, įšėlusias rankas! Ar vyras tu? Nors povyza tavoji Byloja man, kad vyrą aš matau, Bet ašaroji tu kaip moteriškė Ir siautėji tartum žvėris laukinis. Tu – moteries ir vyro apjuoka, Žvėris klaikus pavidalu žmogaus! Stebiuos; nebūčiau niekad patikėjęs – Prisiekiu savo ordinu šventuoju, – Kad šitoks silpnadvasis tu esi. Tu nužudei Tebaldą? Kam gi reikia Podraug save žudyti, savo žmoną, Kuri vien tavimi tiktai alsuoja, Ir prakeikimą užsitraukti? Kam Maištauti prieš gyvybę, žemę, dangų, Jei žemė ir gyvybė, ir dangus Nedalomi gyvena tavyje, Ir jeigu tu, nustodamas jų vieno, Visų trijų nustosi? Gėda tau! Tu dergi savo grožį, meilę, protą; Tu visko pertekęs, bet lyg šykštuolis Naudojiesi blogai savu turtu, Nesidžiaugi grožiu, protu ir meile. Tavasis kūnas – tai lėlė vaškinė, Nes vyriška drąsa nepuošia jo. Skaisčioji tavo meilė – apgavystė, Nes kėsiniesi nužudyti tą, Kurią mylėt žadėjai. Tavo protas, Žavingo kūno, meilės pažiba, Per kaltę nevalyvos prigimties Įkaito ir užsidegė ūmai Lyg parako dėžė žioplam kareiviui Ir drasko štai į gabalus tave. Pakilk, žmogau! Gyva tava Džuljeta, Dėlei kurios ką tik žudeis: tai laimė! Tave norėjo nužudyt Tebaldas, – Tebaldą tu nukovei: laimė vėl! Įstatymas, grūmojęs tau mirtim, Ją pakeitė ištrėmimu kaip draugas: Vėl laimė, vėl! It iš gausybės rago Tau pilasi malonės ant galvos, Ir spindinti sėkmė tave globoja, Bet lyg šiurkšti, abuoja mergina Pūteisi tu prieš meilę ir likimą. O, saugokis! Tai kelias pavojingas. Skubėk verčiau pas mylimąją savo, Kaip sutarta, įlipk jos kambarin Ir ją paguosk tenai. Bet pasirūpink Išeiti prieš sargybai pasirodant, Nes negalėsi iškeliauti kitaip Į Mantują, kurioj gyvensi tu, Kol proga atsiras draugus sutaikint Ir, apgarsinus jūsų jungtuves, Išmelsti kunigaikščio atleidimą; Tuomet tave pakviesime atgal, Ir tavo džiaugsmas milijoną kartų Atsiskyrimo liūdesį pranoks. – Eik, aukle, atiduok sinjorai savo Labų dienų ir pasakyk, kad lieptų Namiškiam eiti gult, nes juos ir taip Nuo ašarų turbūt marina miegas. Romeo tučtuojau atbėgs. AUKLĖ O Dieve! Čionai stovėčiau, rodos, iki ryto Ir vis gerų klausyčiaus patarimų! Tai mokytumas! Aš pranešiu poniai, Kad lauktų jūsų. ROMEO Taip; ir paprašyk – Lai išbara mane brangioji mano. AUKLĖ Ji žiedą atsiuntė sinjorui; šekit. Na, skubinkitės – laikas jau vėlus. (Išeina) ROMEO O, aš dabar lyg atgimiau iš naujo! FRA LORENCAS Linkiu labos nakties. Keliauk laimingai. Bet atsiminki – viena iš dviejų: Lig vakaro sargybos pasišalink Ar persirengęs paryčiu išeik. Gyvenki Mantujoj; per tavo tarną Aš retkarčiais pranešinėsiu tau, Duok ranką, – jau vėlu. Sudie. Labanakt. ROMEO Jei ne džiaugsmai, kurie skirti man ten, – Tave palikti būtų liūdna man. Sudie! IV scena Kambarys Kapulečių namuose Įeina Kapuletis, sinjora Kapuleti ir Paris KAPULETIS Taip nelaimingai viskas susidėjo, Jog mes, sinjore, neturėjom laiko Paveikti nusistatymą dukters. Tebaldą, savo mielą giminaitį, Ji nuoširdžiai mylėjo; aš taip pat. Bet nuo mirties, kaip matot, nepabėgsi... Jau gan vėlu. Šį vakarą Džuljeta Iš savo kambario nebeišeis. Tikėkit, jei ne jūsų atvykimas, Aš irgi būčiau lovoje seniai. PARIS Nėra kada galvot apie piršlybas, Kai gedulas namie. Sudie, sinjora. Džuljetai nuo manęs labų dienų. SINJORA KAPULETI Gerai. Aš ryt su ja pasikalbėsiu. Šiandien ji nugrimzdus liūdesin. KAPULETIS Galiu užtikrinti sinjorą Parį, Kad jį pamils duktė manoji. Tėvui, Be abejo, neprieštaraus jinai. Prieš guldama pas ją nueiki, žmona, Jai apie meilę Pario pasakyk Ir neužmirški būtinai įspėt, Kad sekantį trečiadienį... Palaukit, Šiandien kas? PARIS Pirmadienis, sinjore. KAPULETIS Pirmadienis? Nejaugi? Jeigu taip, Trečiadienį nespėsim – per anksti. Lai būna ketvirtadienį. Pranešk, Kad mes ją ketvirtadienį sutuoksim Su gerbiamu grafu. Jums ne per greit? Suskubsite lig tolei pasiruošti? Nereikia triukšmo. Du ar trys draugai. Mat neseniai Tebaldas nužudytas, Ir jei per daug pradėsime puotauti, Kiti, ko gero, gali pagalvot, Kad nemylėjome gentainio savo. Pakvieskim keletą draugų, ir viskas. Sutinkat – ketvirtadienį? PARIS Kaip gaila, Kad šis ketvirtadienis ne ryt! KAPULETIS Gerai, keliaukite sveiki. Vadinas, Nuspręsta: ketvirtadienį. – Tu, žmona, Prieš guldama užsuki pas Džuljetą Ir jai praneški apie vestuves. – Sudie, sinjore. – Ei, pašvieskit man! Kaip kažin ką, jau taip vėlu, atrodo, Kad greitai bus anksti. – Labos nakties! (Išeina) V scena Kapulčių sodas. Viršuj, lange, Romeo ir Džuljeta DŽULJETA Tu išeini? Diena dar neišaušo. Baimingą klausą tavąją užgavo Ne vyturys – lakštingalos giesmė; Granato medy suokia ji kas naktį. Brangusis, tai lakštingala, tikėk. ROMEO O, ne, tai ne jinai, mieloji mano, – Tai rytmečio skelbėjas vieversys. Žiūrėk, rytuos aušra pavydulinga Nudažo auksu debesis lengvus. Padangėj blėsta žiburiai nakties, Ir, ant kalnų užkopusi miglotų, Jau keliasi džiaugsmingoji diena. Turiu išeit, kad gyvas būt galėčiau, Ar pasilikti čia – ir laukt mirties. DŽULJETA Matau aš, tai ne rytmečio šviesa, Tai pasiuntė tau saulė meteorą, Liepsnotą savo kelrodį, kad jis Į Mantują tamsoj tave nuvestų. Palauk dar valandėlę, neskubėk! ROMEO Tegu mane sugauna ir nužudo! Įtikęs tau, jaučiuosi aš laimingas. Boluoja ten ne pilkaakis rytas, O tik mėnulio atšvaitas blankus; Tai ne ankstyva vyturio giesmė Gilumoje dangaus virš mūsų skamba. Stovėsiu, nesijudinsiu iš vietos. Ateik, mirtie! Tokia valia Džuljetos. Kalbėkimės, brangioji. Dar naktis. DŽULJETA Bėk, bėk greičiau, nes tuoj visai prašvis. Tai vieversys pragydo, – ir šaiži, Nemaloni gaida jo rėžia ausį. Girdėjau aš, kad švelnios jojo trelės; Ne, žiaurios jos, nes liepia skirtis mums. Jei vieversys su rupūže bjauriąja Apsikeitė kadaise akimis, Kam jis su ja balsu neapsimainė?[22] Kam taip anksti jis aukštumoj skardena Ir veja lauk tave iš glėbio mano? O, bėk iš čia!.. Kas kartą vis šviesiau. ROMEO Šviesiau kaskart. Bet sieloj vis tamsiau! Į kambarį einą Auklė AUKLĖ Džuljeta! DŽULJETA Ką, aukle? AUKLĖ Tuoj motina ateis. Išaušo rytas. Tad saugokitės, būkit atsargesnė. DŽULJETA Ženk, rytmety, pro langą kambarin, O tu, gyvybe mano, skrisk šalin! ROMEO Dar vienas bučinys. Skubu. Sudie. (Nusileidžia sodan) DŽULJETA O, mano džiaugsme, laime ir viltie! Tu išeini! Kas valandą, brangusis, Apie save tu man pranešinėk. Vienoj minutėj telpa tiek dienų, Kad aš beskaičiuodama pražilsiu, Pakol išvysiu vėl tave, Romeo. ROMEO Sudie! Kiekvienąsyk, kai próga bus, Aš siųsiu tau linkėjimus savus. DŽULJETA Manai, kad mudviem teks dar susitikti? ROMEO Be abejo. O tas visas bėdas Smagu bus prisiminti kada nors. DŽULJETA Nujaučia kažką bloga mano siela. Ak, man dabar kažkaip pasivaideno, Kad tu giliam grabe guli negyvas... Jei aš gerai matau, išbalęs tu? ROMEO Ir tu atrodai man balta kaip drobė... Mums visą kraują sielvartas pagrobė. Sudie, sudie! (Išeina) DŽULJETA Likime, o likime! Tave vadina žmonės atmainingu. Tad kaipgi pasielgsi tu su tuo, Kuris ištikimybe pagarsėjo? Būk atmainingas, būk nepastovus Ir, laukti nepriversdamas ilgai, Grąžink man jį. SINJORA KAPULETI (už scenos) Tu atsikėlei, dukra? DŽULJETA Kas ten? Ar ne mama tiktai? Nejaugi Nemiega ji? O gal tik ką pabudo? Kas atvedė ją šičia taip anksti? Įeina sinjora Kapuleti SINJORA KAPULETI Džuljeta, kaip laikais? DŽULJETA Nesveikuoju. SINJORA KAPULETI Dėl žuvusio Tebaldo vis verki? Jo neprikelsi ašarom iš žemės, O jeigu ir prikelsi, tai vis vien Gyvybės neįkvėpsi jam. Užteks. Pasielvartaut kiek dera, – meilės ženklas, Tačiau be galo sielvartaut – paikybė. DŽULJETA Po tokio smūgio leiskit išsiverkti. SINJORA KAPULETI Bet juk tasai, kurį apraudi tu, Vis tiek tavųjų ašarų nejaučia. DŽULJETA Aš draugo netekau – ir negaliu Dabar susilaikyt dėl jo neverkus. SINJORA KAPULETI Tu ne dėl to verki, kad nėra Tebaldo, O kad dar gyvas niekšas, jį nukovęs. DŽULJETA Kas gi tas niekšas? SINJORA KAPULETI Niekšas tas – Romeo! DŽULJETA (pusbalsiu) Jis ir niekybė – tai dangus ir žemė. (Garsiai) Atleisk jam, Viešpatie! Širdis manoji Atleido viską jam, nors taip kaip jis Nebuvo man širdies sužeidęs niekas. SINJORA KAPULETI Tai vis todėl, kad žmogžudys dar gyvas. DŽULJETA Ir mano rankai nepasiekti jo. O, kad už mirtį savojo brolėno Atkeršyti galėčiau aš pati! SINJORA KAPULETI Atkeršysime, būk rami, neverk. Aš Mantujon pasiųsiu tyčia žmogų, Kuris suras tą išgamą tenai Ir, gėrimu nuodingu pavaišinęs, Padės jam pas Tebaldą nukeliauti. Tuomet nusiraminsi tu, manau. DŽULJETA Aš tik tada nurimsiu, kai galėsiu Matyt Romeo... Žinoma, negyvą... Kažin ar tokį nuostolį įstengs Pakelt širdelė mano nukamuota. Jūs pasirūpinkite rasti žmogų, Kurs nugabentų Mantujon nuodus, O aš pati jau taip paruošiu juos, Kad, vos tik paragavęs jų, Romeo Tuoj pat numirs ramiausiai. Kaip baisu Girdėti vardą brolžudžio ir jausti, Kad negaliu, pripuolusi prie jo, Parodyti, kaip myliu aš Tebaldą! SINJORA KAPULETI Paruošk nuodus, – aš žmogų suieškosiu. Dabar klausyk manęs: džiugi naujiena. DŽULJETA Kai liūdna sieloj, džiaugsmas ne pro šalį. Ką norite man gero pasakyt? SINJORA KAPULETI Dukrele, tėvas rūpinas tavim. Tau geisdamas liūdnumą išblaškyti, Paskelbt nusprendė jis linksmybės dieną Ir mums suteikti džiaugsmą netikėtą. DŽULJETA Smagu girdėti. Sakykit, kas gi tai? SINJORA KAPULETI Dukrele, ketvirtadienį iš ryto Taurus, garbingas jaunas grafas Paris Bažnyčioj švento Petro teiksis pats Tave laiminga žmona pavadinti. DŽULJETA Prisiekiu švento Petro aš bažnyčia, Šventu Petru prisiekiu, – jis manęs Nepavadins laiminga savo žmona! Koksai skubumas! Eik staiga už vyro, Kuris nė nesipiršo tau visai! Praneškite sinjorui mano tėvui, Kad dar anksti jo dukteriai tekėti, O jeigu reik – ji, dievaži, mieliau Tekės už neapkenčiamo Romeo Negu už Pario. Nieko sau naujiena! SINJORA KAPULETI Kalbėk su tėvu. Štai jisai ateina. Matysi, kaip į tai jis pažiūrės. Įeina Kapuletis ir Auklė KAPULETIS Saulėlydžio metu rasoja žemė. Bet, saulei mano brolvaikio užgesus, Lietus baisiausias pliaupia. Ką, dukryt, Vis potvynis? Vis ašaromis lyja? Kūnelis tavo, regis, toks silpnutis, O grumiasi lyg laivas vandenyne Su viesulais atodūsių sunkių Ir ašarom, kurios srove audringa Tau kliokia iš akių be paliovos, Blaškydamos šį trapų kūno laivą, Kurs, vėtros neatlaikęs, apsivers, Jei neužeis staigi tyla. – Na, žmona, Tu jai sakei apie sprendimą mūsų? SINJORA KAPULETI Sakiau, bet ji dėkoja, kratos, kvaiša. Lai teka už numirėlio, jei taip! KAPULETIS Kaip? Kaip? Nesuprantu, nesuprantu... Ji kratosi? Nerodo dėkingumo? Nejaugi ji laiminga nesijaučia Ir visiškai nesididžiuoja tuo, Kad tokį puikų vyrą jai suradom, Nors tos garbės nėra jinai verta? DŽULJETA Nesididžiuoju, bet esu dėkinga. Sunku didžiuotis tuo, ko nekenti, Bet ir už blogą darbą reik dėkoti, Kai jį kas daro iš geros širdies. KAPULETIS Kas čia per postringavimas? Jūs girdit? „Aš jums esu dėkinga“, „Aš didžiuojuos“, „Didžiuotis negaliu“, „Nesu dėkinga“... Pamaiva! Ar didžiuojies tu, ar ne, Dėkinga man esi ar nedėkinga, Bet šitą ketvirtadienį tau teks Pavargti grakščias kojytes savo Ir nukeliauti su Pariu drauge Bažnyčion švento Petro, – arba aš Patsai tave už virvės atitempsiu. Ak tu išbalus dvėsena, tu suske! SINJORA KAPULETI Nustokit! Jūs pamišote turbūt? DŽULJETA Aš atsiklaupusi meldžiu jus, tėve: Man leiskit bent žodelį pasakyt. KAPULETIS Eik pasikark, begėde įžūli! Neklaužada, girdi, aš tau kartoju: Būk šitą ketvirtadienį bažnyčioj Arba daugiau man rodytis nedrįsk. Cit, nekalbėk, tylėk. Man niežti ranką... Mes, žmona, vis dejavom su tavim, Kad vieną dukterį mums davė Dievas, Tačiau ir tos vienos, matau, per daug, Nes šitokia dukra – tai prakeikimas. AUKLĖ Dieve, sergėk ją! – Jums, pone, taip jos plūsti nederėtų. KAPULETIS Dėl ko, išmintingiausioji sinjora? Mieloji patarėja, užsičiaupk, Plepėti eik pas savo kūmutes. AUKLĖ Aš nieko blogo juk nepasakiau. KAPULETIS Dėl Dievo!.. AUKLĖ Ar negalima šnekėti? KAPULETIS Nutilk, murmekle! O pamokslus tuos Skaityk verčiau kūmutėm prie stikliuko: Čia man nereikia jų. SINJORA KAPULETI Nesikarščiuok. KAPULETIS Kaip neiti man iš proto? Dieve šventas! Aš, rodosi, visur – namie, svečiuos Be poilsio, net lovon atsigulęs, Kiekvieną valandą, kiekvieną mirksnį Galvojau dieną naktį nuolatos, Kaip man ištekint dukterį; ir štai, Kai pagaliau pora jai atsirado – Žmogus gerai išauklėtas ir jaunas, Turtingas ir aukštos kilmės – žodžiu, Apdovanotas taip visom dorybėm, Kad net sunku tiesiog įsivaizduoti, – Ta kvaiša spardos, purkštauja ir rėkia: „Aš jo nemyliu“, „Aš dar per jauna“, „Prašau atleist“, „Tekėti ar nenoriu“!.. Nenori? Aš atleidžiu tau, prašau; Bet tu po mano stogu negyvensi – Maitinkis sau pati, kaip išmanai. Žinok, kad aš juokauti nepripratęs. Greit ketvirtadienis; apsigalvok. Jei mano tu, – tekėk už mano draugo; Jei ne, tai pasikark, eik elgetauti, Nudvėsk iš bado gatvėje, nes tąsyk Aš tau, kaip Dievą myliu, nebe tėvas, Ir nieko gero iš manęs nelauk, Apsimąstyk. Aš žodį ištesėsiu. (Išeina) DŽULJETA Nejaugi niekas ten, už debesų, Nemato mano sielvarto gilybės? – O, motina, jūs lauk manęs nevykit! Dar mėnesiui ar bent savaitei vienai Sutikit atidėti vestuves – Arba paruoškit man jungtuvių guolį Tame rūsy, kur ilsisi Tebaldas. SINJORA KAPULETI Nebekalbu; neaušink sau burnos. Tu man nebe duktė – žinokis. (Išeina) DŽULJETA Dieve!.. O aukle, kas daryti? Mano vyras Čia, žemėje, o priesaika danguj; Kaip gali žemėn vėl jinai nužengti, Kol mano vyras gyvas šiam pasauly, Kol pats jisai, palikęs šitą žemę, Nėra man jos grąžinęs iš dangaus? Bent tu mane padrąsink. Vargas man! Ir kam Apvaizda spendžia tiek žabangų Tokiam bejėgiui padarui kaip aš? Ką pasakysi tu? Nejaugi, aukle, Tu man paguodos žodžio nerandi? AUKLĖ Nurimkite, paguoda jums yra: Romeo ištremtas ir – aš prisiekiu – Nebeateis kamantinėti jūsų, O jeigu ir ateis, tai tik vogčia. Kadangi reikalai yra tokie, Vertėtų jums, manau, tekėt už Pario. Kas per žavumas to sinjoro! Palyginti su juo, Romeo – šiukšlė. O grafo akys! Ne, tokių gražių, Tokių gyvų, melsvų akių neturi Nė pats erelis. Galvą aš guldau, Kad šitos antrosios vedybos jūsų Bus laimingesnės. Šiaip ar taip galvokit, Bet pirmas jūsų vyras lyg ir miręs, Nes, nors jisai gyvena šiam pasauly, Bet jums nėra jokios iš jo naudos. DŽULJETA Tu iš širdies kalbi? AUKLĖ Tau iš visos širdies kalbu, iš sielos; Tegu prasmegsiu, jei meluoju. DŽULJETA Amen. AUKLĖ Ką? DŽULJETA Kaip nuostabiai paguodei tu mane! Eik motinai pranešk, kad pas Lorencą Aš nuėjau į celę atgailauti, Kam tėvą taip įpykdžiau. AUKLĖ Mielu noru. Protingai sugalvojot, dievaži. (Išeina) DŽULJETA Tai ragana sena! Sukta kaip velnias. Kas niekšingiau? Ar gundyti mane, Kad priesaiką sulaužyčiau aš duotą, Ar šmeižt Romeo tuo pat liežuviu, Kuris tiekkart jį kėlė į padanges? Keliauk, patarinėk kitiems! Nuo šiol Tarp mūs bedugnė. Bėgu pas vienuolį. Jei būdo man padėt nežino jis, Numirt – viena belieka išeitis. (Išeina) KETVIRTAS VEIKSMAS I scena Fra Lorenco salė Įeina fra Lorencas ir Paris FRA LORENCAS Jūs sakot, ketvirtadienį? Per greitai. PARIS Taip nori mano uošvis Kapuletis, Ir aš nelinkęs delsti. FRA LORENCAS Jūs man sakėt, Kad dar jausmų nežinote jaunosios. Blogu keliu jūs einat; negerai. PARIS Ji visą laiką verkia dėl Tebaldo, – Ir apie meilę mes mažai šnekėjom: Kai ašaros namuos, Venera tyli. Toksai besaikis liūdesys dukters Daug nerimasčio kelia josios tėvui, Todėl jisai nusprendė išmintingai Ją išvaduoti iš nykios vienatvės, Greičiau atšvęsti mūsų vestuves Ir ašarų jos tvaną sustabdyti. Suprantate dabar, ko mes taip skubam. FRA LORENCAS (į šalį) Deja, kai kas pastoja kelią jums. (Garsiai) Žiūrėkite, štai ji pati ateina. Įeina Džuljeta PARIS Džiugu matyti mielą mano žmoną! DŽULJETA Miela – galbūt, tačiau dar ne žmona. PARIS Mus ketvirtadienį sutuoks, brangioji. DŽULJETA Kas bus, tas bus. FRA LORENCAS Teisingai tu galvoji. PARIS Atėjote čionai išpažinties? DŽULJETA Išpažinties nelaukit iš manęs. PARIS Kad mylite mane, nuo jo neslėpkit. DŽULJETA Kad jį aš myliu, neslepiu nuo jūsų. PARIS Prisipažinkite: mane jūs mylit. DŽULJETA Jei myliu jus, tai apie mano meilę Verčiau išgirst jums būtų iš kitų. PARIS Vargšele, tu nuo ašarų sublogai. DŽULJETA Nekaltinkite ašarų dėl to: Aš ir anksčiau juk nebuvau gražuolė. PARIS Tie žodžiai veidui tavo skaudesni Už ašaras. DŽULJETA Tai, kas yra teisybė, Negali būti šmeižtas; kaip aš noriu, Taip apie savo veidą ir šneku. PARIS Bet tavo veidas mano juk yra, O tu jį užgaulioji. DŽULJETA Gali būti; Jis iš tiesų nebepriklauso man. – Jūs esat laisvas, dvasiškas tėveli? Ar man užeit po pamaldų, vėliau? FRA LORENCAS Liūdnoji mano dukra, laisvas aš. – Palikit mus, sinjore, vienu du. PARIS Kad aš maldas trukdyčiau – saugok, Dieve! – Džuljeta, ketvirtadienį iš ryto Ateisiu aš prižadinti tavęs. Kol kas sudie. Su pagarba bučiuoju. (Išeina) DŽULJETA Užtrenk duris – ir verk su manimi. Vilties nebėr, aš žuvus, viskas baigta! FRA LORENCAS Ak, aš žinau tavas kančias, Džuljeta, Bet veltui tau padėti veržias protas. Tave šį ketvirtadienį ketina Sutuokti su grafu, ir aš girdėjau, Jog atidėti vestuves – nėr kaip. DŽULJETA Nepasakok, ką tu girdėjai, tėve, Pamokyk, kaip ištrūkti iš bėdos. Jei tavo išmintis yra bejėgė, Tai nevadink kvailu bent mano ryžto, Ir šitas durklas tuoj nutrauks kančias. Tu mums rankas sujungei, Dievas – širdis; Aš persmeigsiu greičiau peiliu krūtinę, Nei širdžiai leisiu priesaiką sulaužyt Ir ranką šią, priklausančią Romeo, Gėdingai drįsiu atiduot kitam! Gal tavo patyrimas ilgaamžis Patars man, kas daryti? Jeigu ne, Šis durklas kruvinas man bus teisėju Ir ras bematant išeitį garbingą Iš negando, kurio nuvyt šalin Negali tavo išmonė ir metai. Jei man padėt nesugebi žodžiu, Tai nekalbėk ilgai: aš mirt geidžiu. FRA LORENCAS Palauk, duktė. Aš viltį dar matau. Bet reikalinga didelė drąsa Šiam dideliam pavojui nugalėti. Jei tu esi nusprendusi tvirtai Veikiau numirt, negu tekėt už grafo, Tai nepabūgsi tariamos mirties Ir šitokiu būdu išvengsi gėdos, Kuri už pačią mirtį tau baisesnė. Drąsiau tad, ryžkis: priemonė yra. DŽULJETA O, būti Pario žmona – niekados! Verčiau nušokt nuo bokšto, atsidurti Plėšikų naguose ar gyvatyne, Verčiau man su riaumojančia meška Save sukaustyt grandine ar naktį Užsidaryti vienai rūsyje, Kur dūla senos kaukolės bedantės, Ir kaulai barška griaučių suverstų, Po drobule verčiau palįsti gyvai Ir su lavonu atsigult kapan... Ne, aš nepabijosiu jokio siaubo Ir drąsiai padarysiu visa tai, Bet mylimojo savo neapvilsiu. FRA LORENCAS Dabar klausyk manęs: keliauk namo, Linksmesnė būk, sutik už Pario eiti. Trečiadienis rytoj. Ryt vakare Tu atsigulti pasistenk viena, Žiūrėk, kad auklės kambary nebūtų. Šį buteliuką lovon pasiėmus, Išgerk įlašintą į jį skystimą, Ir nuostabi mieguista vėsuma Tuoj išsilies po visą tavo kūną; Nustos tvinksėti gyslose tau kraujas, Gyvybės tavo niekas neišduos – Nei atodūsis, nei šilumos dvelkimas; Nuvys ūmai tavųjų lūpų rožės, Veidai pabals kaip pelenai pilki, Akių langai užsidarys, lyg būtų Užgesusi gyvenimo šviesa, Ir sąnariai, lanksčios netekę galios, Nelyginant numirėlei sustings; Bežadė kaip mirtis, šalta, pastirus, Nepilnas dvi paras tu išgulėsi, O paskum atsibusi – ir staiga Pakilsi lyg iš miego malonaus. Tačiau kai rytmetį ateis jaunasis Prižadinti tavęs, tu būsi mirus; Tuomet, kaip liepia paprotys šalies, Pačiais brangiausiais rūbais aptaisytą Tave nuneš atidengtam karste Į tą skliautuotą rūsį, kur nuo amžių Visi senoliai ilsis Kapulečių. Prieš atsipeikint tau aš pasistengsiu Apie gudrybę šią pranešt Romeo, Ir jis atvyks Veronon; mes abu Palauksim, kol atbusi tu; o naktį Į Mantują tave jis pasiims, Ir būsi tu išgelbėta nuo gėdos, Jei moteriška baimė ar silpnybė Pasiryžimo tavo nepalauš. DŽULJETA O, tu man apie baimę nekalbėk! Duok, duok man buteliuką! FRA LORENCAS Še, paimk Ir eik namo laimingai. Būk tvirta. Aš Mantujon vienuolį tuoj pasiųsiu – Jis laišką tavo mylimam nuneš. DŽULJETA Jėgų duok, meile, kad ištverčiau aš! Sudie, gerasis tėve. Abu išeina II scena Kambarys Kapulečių namuose Įeina Kapuletis, sinjora Kapuleti ir tarnai KAPULETIS Pakviesk visus, kurie čia surašyti. Pirmas tarnas išeina O tu, vyruti, eik ir pasamdyk Man dvidešimt atsakančių virėjų. ANTRAS TARNAS Nebijokite, sinjore, blogų nepaimsiu. Iš pradžių patikrinsiu, ar jie mėgsta laižyti sau pirštus. KAPULETIS Ir kas iš to? ANTRAS TARNAS Dievaži, sinjore, netikęs tas virėjas, kuris neaplaižo sau pirštų. Nelaižančių man nereikia. KAPULETIS Greičiau, krutėk! Antras tarnas išeina Nedaug belieka laiko pasiruošti. (Auklei) Duktė tikrai nuėjo pas Lorencą? AUKLĖ Nuėjo, kaipgis. KAPULETIS Gal bent jisai padės jai susiprasti. Akiplėša! Išpaikusi ožka! Įeina Džuljeta AUKLĖ Mat kaip nušvito po išpažinties! KAPULETIS Na, priešgyna, kur valkiojais? Kas gero? DŽULJETA Buvau tenai, kur atgailaut išmokau Už nuodėmę, kurią aš padariau, Kad priešinausi tėviškajai valiai; Todėl vienuolis šventas liepė man Prie jūsų kojų pulti nuolankiai Ir melsti atleidimo. O, atleiskit! Nuo šiol jums būsiu visada klusni. KAPULETIS Pašaukit grafą. Viską jam praneškit. Rytoj sumegsim mazgą. DŽULJETA Aš mačiau Lorenco celėj jaunąjį sinjorą Ir prideramą meilę jam pareiškiau, Kiek leido man kuklumas. KAPULETIS Na, gerai. Taip padaryt seniai reikėjo. Kelkis. Dabar esu patenkintas tavim. – Kur grafas? Ei, greičiau pakvieskit grafą! – Kaip Dievą myliu, šventas jis žmogus, Tasai vienuolis! Visas mūsų miestas Turėtų jam dėkoti amžinai. DŽULJETA Eikš, aukle, mano kambarin, padėk Man pãpuošalus rytdienai atrinkti. SINJORA KAPULETI Ne, ne, lig ketvirtadienio palauk, Yra dar laiko. KAPULETIS Aukle, eik su ja. Rytoj visi keliaujam į bažnyčią. Džuljeta ir Auklė išeina SINJORA KAPULETI Vargu ar spėsim mes susitvarkyti. Jau temsta. KAPULETIS Spjaut! Patsai į darbą kibsiu. – Padėk Džuljetai apsirengti, žmona. Palik mane; šią naktį nebegulsiu, Šeimininkausiu vietoje tavęs. – Ei, jūs, vyručiai, girdite? – Nė dvasios. Tiek to. Nueisiu, pasakysiu Pariui, Tegu vestuvėm ruošiasi rytoj. Kaip lengva man, kaip džiaugiasi širdis, Kad grįžo ta pajodžarga į protą. (Išeina) III scena Džuljetos kambarys Įeina Džuljeta ir Auklė DŽULJETA Taip, ta suknia – dailiausia iš visų. Bet aš tavęs prašau, mieloji aukle, Leisk man šią naktį vienai pasilikt. Turiu aš melstis, kad palenkčiau dangų Su gailysta pažvelgt į mano sielą, Kurią, kaip tu pati gerai žinai, Nemaža spaudžia nuodėmių sunkių. Įeina sinjora Kapuleti SINJORA KAPULETI Na ką? Vis plušate? Gal jums padėti? DŽULJETA Ne, ačiū, mes jau atsirinkom visa, Kas mums rytojaus dienai reikalinga. Dabar jūs vienai leiskit man pabūt, O auklę nakčiai su savim paimkit: Jums rūpesčių visokių netikėtų Pilna galva tikriausiai. SINJORA KAPULETI Gulk. Labanakt. Tau reikia pailsėti. Sinjora Kapuleti ir Auklė išeina DŽULJETA Ar vėl mes susitiksim? Dievaž žino... Man bėga kūnu šaltas šiurpulys, Ir karštas kraujas gyslose ledėja. Pašauksiu jas į kambarį atgal, Kad būtų man drąsiau truputį. – Aukle! – Ne, kam jinai? Pati viena turiu Šią sceną gedulingą suvaidinti. – Kur buteliukas? O kas, jeigu skystimas nepaveiks? Tuomet man teks rytoj tekėti už Pario! Ne, to nebus – nuo to apginsi tu. Tad gulk šalia! (Pasideda šalia savęs durklą) O gal gudrus vienuolis, Kuris mane sujungė su Romeo, Dabar pakišo tyčiomis nuodų, Norėdamas manim nusikratyti, Kad neiškiltų paslaptis aikštėn Ir jo garbė dėl to nenukentėtų? Atrodo, taip ir bus. Bet ne! Ne veltui Juk laikomas jisai šventu žmogum. O kas, jei atsipeikėsiu grabe Per daug anksti, pirmiau, negu Romeo Suspės ateit išlaisvinti manęs? Baisu net pagalvot... Ar neuždusiu Aš dvokiančiuose požemio nasruos, Kur niekad neįdvelkia tyras oras, Ar tąsyk nenumirsiu aš tenai, Nė savojo Romeo neišvydus? Jei pagaliau gyva net pasiliksiu, Tai, apsupta mirties, tamsos ir siaubo, Ar aš, ūmai atbudus, nepamiršiu Tame senam skliautuotam rūsyje, Kur ilsisi nuo amžių amžinųjų Visų senolių mano palaikai, Kur naujas svečias, kruvinas Tebaldas, Karste po savo drobule trūnija, Ir dvasios, sako, keliasi nakčia? Deja, deja! Nuo pragariškos smarvės Ir mandragoros išrautos riksmų[23], Kurie iš karto žmogui temdo protą, Galbūt ir aš nubudusi paklaiksiu Ir, siutulio siaubingo pagauta, Nuplėšiu rūbą nuo žaizdų Tebaldo Ar, griebus kaulą protėvio garbingo, Pradėsiu juo mosuoti lyg vėzdu, Kol galvą nelaimingą prasiskelsiu!.. O, štai aš lyg matau brolėną savo! Žiūrėkite, štai jis Romeo ieško, Kurs perdūrė jį kardu mirtinai. – Sustok, sustok, Tebaldai! – Aš einu... Aš už tave geriu dabar, Romeo! (Krinta už užuolaidos lovon) IV scena Salė Kapulečių namuose Įeina sinjora Kapuleti ir Auklė SINJORA KAPULETI Paimk raktus ir prieskonių atnešk. AUKLĖ Dar aivos ir datulių pyragaičiams. Įeina Kapuletis KAPULETIS Žvaliau, žvaliau! Antri gaidžiai pragydo. Jau skambina bažnyčioj. Muša trečią. Anželika mieloji, tu žiūrėk, Kad tortai nepridegtų! Berk! Nešykštauk! AUKLĖ Vėl kišat savo nosį į virtuvę! Verčiau prigulti eitumėt, – dievaž, Rytoj nemigęs sirgsit. KAPULETIS Būk rami! Man teko progom žymiai menkesnėm Nepamiegot naktelę – ir nė sykio Po to aš nesirgau. SINJORA KAPULETI Taip, taip, kadaise Naktibalda jūs buvote nemažas. Tačiau dabar aš pasistengsiu jus Apsaugoti nuo panašių pagundų. Sinjora Kapuleti ir Auklė išeina KAPULETIS Stebėtina, nežmoniškas pavydas! Įeina tarnai su iešmais, pintinėmis ir malkomis Ką čia, brolau, neši? PIRMAS TARNAS Ar aš žinau? Nešu kažką virėjui. KAPULETIS Na, bėk sau, bėk greičiau. Pirmas tarnas išeina O tu Eik malkų atgabenk, tik sausesnių; Tu Pjetrą pasiklausk, jis tau parodys. ANTRAS TARNAS Be Pjetro apsieisime, sinjore, Surasim pliauskų patys, savo galva. KAPULETIS Po šimts, gerai sakai. Tu juokdarys! Tave taip ir vadinsim: pliauskagalvis! – Antras tarnas išeina Jau rytas... Dieve! Greit žadėjo grafas Ateit su muzikantais. Muzika už scenos Štai ir jie. – Ei, aukle! Žmona! Kur prasmego auklė? Įeina Auklė Prižadink tuoj Džuljetą ir aprenk, O mudu su grafu čia paplepėsim. Gyviau, krutėk! Jaunasis jau atvyko, Gyviau, aš tau sakau. Visi išeina V scena Džuljetos kambarys Įeina Auklė AUKLĖ Sinjora, kelkit. Kelkite, Džuljeta! Miela katyte! Ak, panele mano! – Ak, jūs miegate! Girdit? Kaip negėda? Jaunamarte! Širdele mano! Kelkit! – Nė žodžio... – Rasit, norit už savaitę Atsimiegot iš karto? Kitą naktį Sinjoras Paris snausti jums neduos, Na, ir patsai nesnaus... – Ak, Dieve šventas, Ak, Viešpatie, kaip miega ji kietai! Aš ją turiu prižadinti. – Sinjora! Sinjora! Patikėkite, jei grafas Jus patale dar gulinčią užklups, – Pašoksite tuojau... Ar nebaisu? (Praskleidžia užuolaidą) Kaip? Jau apsirengėt? Ir vėl į lovą? Aš jus turiu prižadint. Ei, panele! Oi! Gelbėkit! Čionai! Ji negyva. Ir kam aš užgimiau šiame pasauly? Greičiau degtinės gurkšnį, ei! Sinjorai! Įeina sinjora Kapuleti SINJORA KAPULETI Kas čia per triukšmas? AUKLĖ O, baisi diena!.. SINJORA KAPULETI Kas atsitiko? AUKLĖ O, jūs pažiūrėkit! Kokia nelaimė! SINJORA KAPULETI Ak, dukrele mano! Ak, mano tu vienintele paguoda! Atbusk, atmerk akis, – arba ir aš Drauge numirsiu. Gelbėkit! Čionai! Padėkite! Įeina Kapuletis KAPULETIS Jaunasis laukia – gėda! Kur Džuljeta! AUKLĖ Ji negyva, ji mirė, jos nebėr! SINJORA KAPULETI Ji mirė, mirė, mirė! Viskas baigta! KAPULETIS Ne, leiskit pažiūrėt! Šalta kaip ledas. Pastiro kūnas, kraujas nebetvinksi, Nuo lūpų šių seniai gyvybė dingo. Nuvyto žavingiausia iš gėlių, Ir dengia ją mirties šerkšna ankstyva. AUKLĖ O vargas! Vargas mums! SINJORA KAPULETI Kraupi diena! Mirtis, kuri pagrobė ją taip žiauriai, Liežuvį surakino man skausmu. Įeina fra Lorencas ir Paris su muzikantais FRA LORENCAS Bažnyčion eit jaunoji pasiruošus? KAPULETIS Taip. Pasiruošus eit – ir nebegrįžti. – Sūnau, šią naktį, prieš sutuoktuves, Mirtis užmigdė jauną tavo žmoną. Antai, pažvelk, lyg sutrempta gėlė Ji guli glėbyje mirties valdovo; Jis – įpėdinis mano, mano žentas; Su juo duktė manoji sutuokta. Dabar belieka mirti man ir viską – Gyvybę ir turtus – palikti jam. PARIS Šio rytmečio aš laukiau taip ilgai, Ir kaip mane jis baisiai pasitinka! SINJORA KAPULETI O nelaiminga, prakeikta diena! O valanda, juodžiausia iš visų, Kurias tik Laikas, amžinas keleivis, Yra kada regėjęs! Vargšė, vargšė! Viena ji buvo man viltis ir džiaugsmas, Viena, viena, vienintelė duktė, Ir ją išplėšė man mirtis piktoji. AUKLĖ Klaiki diena! Klaiki, klaiki diena! Pati klaikiausia iš visų dienų, Kurias tik aš kada mačiau lig šiolei! O prakeikta diena! Tokios dienos Nematė dar pasaulis niekuomet. Klaiki, klaiki diena! PARIS Aš sunaikintas, parblokštas, apviltas! Tu apgavai mane, mirtie nuožmioji, Tu žiauriai žiauriai nuskriaudei mane! O, jeigu jos nebėr, – kur man gyvybė? KAPULETIS Aš apiplėštas, apjuoktas, sumintas! Kam atėjai, negailestingas Laike, Ir šventę mūsų linksmą sudaužei? – O, mano dukra! O, širdele mano!.. Jos nebėra. Ji mirė – deja! Ir mano laimė numirė su ja. FRA LORENCAS Klausykit, kaip negėda jums? Tyliau! Raudom negalima kančių pagydyt. Mergelė ši priklausė jums ir dangui; Nūnai ji teko dangui tik vienam, Jūs nevaliojot nuo mirties apsaugot Mirtingą josios dalį, o dangus Jai amžiną gyvatą dovanojo. Jūs geidėte širdingai ją išaukštint Ir apie nieką nesvajojot taip, Kaip ją matyt laimingą, – kam gi verkiat, Virš debesų regėdami ją rojuj? Turbūt dukters nemylit jūs visai, Jei gėrio amžino pavydit jai; Ne žilas plaukas žmogui laimę lemia, – Laimingieji anksti palieka žemę. Užtenka aimanuot; šį skaistų kūną Paberkit rozeranijom kvapiom, Aprenkite gražiausiais apdarais Ir neškite kaip įprasta bažnyčion. Nors mūsų akys šiandien ašarotos, Bet širdžiai pralinksmėti liepia protas. KAPULETIS Deja, visų mūs iškilmių džiaugsmai Į gedulą pasivertė ūmai. Dabar smuikus pakeis varpai graudingi, Vestuvių linksmą puotą – pakasynos, Didingus himnus – giesmės šermenų, Nuvys ant kapo nuotakos vainikas, – Ir nieko mums pasauly nebeliks. FRA LORENCAS Sinjore, eikit. Jūs taipogi, ponia. Jūs, grafe, irgi. Būkit pasirengę Velionę palydėti į kapus. Už nuodėmes jus baudžia visagalis; Nerūstinkit daugiau šventos jo valios. Kapuletis, sinjora Kapuleti, Paris ir vienuolis išeina PIRMAS MUZIKANTAS Tai ką, galime slėpti savo švilpynes ir nešdintis namo? AUKLĖ Taip, meldžiamieji, slėpkite dūdas. Jūs patys matote, kokia nelaimė. (Išeina) PIRMAS MUZIKANTAS Nelaimė ar laimė, o atsilygint vis dėlto reikėtų. Įeina Pjetras PJETRAS Klausykit, klausykit, muzikantai! Sugriežkite „Neverk, širdie!“, „Neverk, širdie!“ Jei nenorite, kad numirčiau, sugrokit „Neverk, širdie!“[24] PIRMAS MUZIKANTAS Kodėl gi būtent „Neverk, širdie“? PJETRAS O todėl, mieli muzikantai, kad mano širdis gieda: „Širdį spaudžia liūdesys.“ Sugriežkite ką norint smagesnio, pralinksminkit mane. ANTRAS MUZIKANTAS Jokių linksmybių. Griežti dabar ne laikas. PJETRAS Vadinasi, nenorit? PIRMAS MUZIKANTAS Ne. PJETRAS Na, palaukit, duosiu aš jums. PIRMAS MUZIKANTAS Ką gi jūs gero duosit? PJETRAS Žinoma, ne pinigų! Pradžiai galiu duoti jums vardą, kurį nusipelnėte: birbekliai. PIRMAS MUZIKANTAS O jūs kas per vienas? Ponų pakalikas. PJETRAS Kaip smogsiu peiliu į pakaušį, tai bus jums pakalikas. Aš jus be jokių bemolių sudorosiu. Do re mi fa – ir viskas! Suprantat? PIRMAS MUZIKANTAS Taip, aš gaidas suprantu. ANTRAS MUZIKANTAS Susimildami, paslėpkit savo peilį ir verčiau parodykit šiek tiek daugiau proto. PJETRAS Labai prašom, peilį aš galiu paslėpti. Bet mano protas jus sumals į miltus ir pjaute papjaus geriau už peilį. Kad gudrus, atsakykit: „Kai skausmai nebetelpa krūtinėj, Ir užlieja širdį neviltis, – Muzikos akordai sidabriniai...“[25] Kodėl „akordai sidabriniai“? Kodėl „muzikos akordai sidabriniai“? Ką jūs pasakysite, ponas Stygele? PIRMAS MUZIKANTAS Ogi labai paprastai, meldžiamasis: dėl to, kad sidabro malonus garsas. PJETRAS Puiku! O kaip galvoja sinjoras Smičius? ANTRAS MUZIKANTAS Man rodos, „sidabriniai“ pasakyta dėl to, kad muzikantams moka sidabriniais. PJETRAS Irgi neblogai! Na, o jūs, sinjore Dūdele? TREČIAS MUZIKANTAS Tikrai nežinau, ką ir besakyt. PJETRAS Ak, labai atsiprašau, dovanokit, juk jūs dainininkas. Atsakysiu už jus. „Muzikos akordai sidabriniai“ – dėl to, kad tokiems šmikiams kaip jūs niekas auksu nemoka. Muzikos akordai sidabriniai Rūškanas praskaidrina mintis. (Išeina) PIRMAS MUZIKANTAS Tai įkyrus šėtonas. ANTRAS MUZIKANTAS Tegu jis pasikaria! Eime tenai: tuoj ateis raudotojai, gal gausime užkąst. PENKTAS VEIKSMAS I scena Montuja. Gatvė Įeina Romeo ROMEO Jei pažadais sapnų galiu tikėt, Jie man nelauktą laimę pranašauja. Amūras sėdi linksmas savo soste; Kažin kokia galia nepaprasta Mane pripildo džiaugsmo – ir lengvai Nešioja viršum žemės visą dieną. Aš sapnavau, kad mano mylimoji Atėjo pas mane, bet aš buvau Negyvas... (Iš tiesų, koks keistas sapnas!) Ir aš jutau, kaip savo bučiniais Ji man į lūpas įkvėpė gyvybę, Ir atgijau aš, ir tapau karalium. Kokia yra puiki tikroji meilė, Jei vien tik jos šešėlis toks gaivus! Įeina Baldasaras A, Baldasaras! Kas girdėt Veronoj? Ar neturi laiškų man iš vienuolio? Kaip mano tėvas? Sveikas? Kaip žmona? Greičiau sakyk, kaip laikosi Džuljeta? Kas gali bloga būt, jei gera jai? BALDASARAS Taip, gera jai – ir bloga būt negali. Ji miega Kapulečių rūsyje, O siela jos su angelais skrajoja. Patsai mačiau aš, kaip nuleido ją Į prosenių buveinę požeminę, Ir jums tatai pranešti atskubėjau. O, dovanokit už blogas naujienas; Aš pareigą tik savo atlikau. ROMEO Ką tu sakai? Prakeiktas būk, likime! Tu juk žinai, kur gyvenu: nubėk, Man rašalo ir popieriaus atnešk Ir arklius pasamdyk. Nakčia išvykstam. BALDASARAS Nurimkite, sinjore, – jūs išbalęs; Paklaikęs jūsų žvilgsnis bėdą lemia. ROMEO O, nieko panašaus, tu klysti. Eik, Daryk, kas įsakyta. Ar laiškų Neatsiuntė vienuolis? BALDASARAS Ne, sinjore. ROMEO Tiek to. Greičiau man arklius nusamdyk. Keliauk. Aš ateinu už valandėlės. Baldasaras išeina Šią naktį būsime drauge, Džuljeta! Reik apgalvoti, kaip tai padaryt. Nelaime, o, kokia tu išradinga! Prisiminiau aš vaistininką vieną; Jis čia kažkur gyvena netoli. Aš jį mačiau anądien: susimąstęs, Paniuręs, apsivilkęs skarmalais, Vaistažoles jisai atrinkinėjo; Blausus jo žvilgsnis buvo, ir atrodė, Kad vargas jam į kaulus įsigraužė. Jo krautuvėlėj kybojo vėžlys, Keisčiausi groblai gyvių vandeninių Ir krokodilo iškamša[26]; lentynoj – Tuščių dėžučių nuobodi eilė, Šen ten – žali puodukai, senos sėklos, Rožiniai paplotėliai apmusiję, Virvagaliai ir pūslė gyvulių[27] – Neturto iškalbinga paroda. Ir vaizdą šį regėdamas, tariau sau: Jei Mantujoj prireiktų kam nuodų, Kurių pardavinėtojams čionai Įstatymas grasina mirtimi, Tai šitas bėdžius jų mielai parduotų. O aš tuomet lyg nujaučiau slapta, Kad jo pagalbos būsiu reikalingas! Štai, rodos, jo lūšna; bet šiandien šventė, Ir krautuvė žmogelio – uždara. – Ei, vaistininkei, kur tu? Įeina vaistininkas VAISTININKAS Kas ten šaukia? ROMEO Eik šen, brolau. Matau, nuskurdęs tu. Paimk: štai penkios dešimtys dukatų; Duok man nuodų kruopelę, bet tokių, Kad jie po visą kūną tuoj pasklistų, Ir iš žmogaus pavargusios krūtinės Akimirksniu išlėktų jo gyvybė, Kaip parako įkaitinto ugnis Kad išlekia iš griaudžiančios patrankos. VAISTININKAS Tokių baisių miltelių aš turiu. Bet baudžia Mantujoj mirtim kiekvieną, Kuris pardavinėti drįsta juos. ROMEO Tu, rodos, toks apdriskęs ir sunykęs, O taip mirties bijaisi! Tavo veidas Byloja apie badą; neviltis Ir skurdas įrašyti akyse; Tave kasdienės nuoskaudos ir bėdos Sukūprino. Pasaulis tau ne draugas, Nes nėr tokių įstatymų jame, Kurie iš vargo tau išbrist padėtų. Tad nusiženk įstatymams pasaulio, Paimk šiuos pinigus – ir praturtėk. VAISTININKAS Ne aš, o mano skurdas ima juos. ROMEO Juos moku tavo skurdui, o ne tau. VAISTININKAS Tą mišinį įbėrę į skystimą, Išgerkit; ir nors būtų jumyse Jėgų daugiau, kaip dvidešimt vyrų, Čia pat negyvas krisite. ROMEO Štai auksas, Pavojingesnis sielai už nuodus! Jisai šiame pagedusiam pasauly Žmonių yra nužudęs daug daugiau, Negu kad tie milteliai nekalti, Kuriuos parduoti uždrausta. Ne tu man, O aš tau įbrukau nuodų. Sudie. Sau maisto nusipirk ir pastorėk. – Eik šen, balzame! Aš tave imuos Į požemį, prie grabo mylimos. Abudu išeina II scena Fra Lorenco celė Įeina fra Džovanis FRA DŽOVANIS Ei, šventas pranciškone! Sveikas, broli. Įeina fra Lorencas FRA LORENCAS Man rodosi, tai fra Džovanio balsas, – Iš Mantujos? Na, ką Romeo sako? Gal jis man ką parašė? FRA DŽOVANIS Aš norėjau Kelionėn pasiimti su savim Broliuką vieną, irgi pranciškoną, Ligonius aptarnaujantį mieste, Tačiau, užsukus man pas tą vienuolį, Atėjo miesto tvarkdariai, kurie, Manydami, kad mes su juo kartu Aplankėm maro paliestus namus, Duris užantspaudavo, mus sulaikė, Ir Mantujon nuvykt aš negalėjau. FRA LORENCAS Kas mano laišką nunešė Romeo? FRA DŽOVANIS Jo niekas imti nenorėjo – štai jis; Aš negalėjau rasti net žmogaus, Kurs ten jį nugabentų, – taip visi Bijojo užsikrėsti! FRA LORENCAS Kokia nelaimė! Prisiekiu mūsų brolija šventa, Čia ne juokai; to laiško būta Svarbaus ir rimto. Delsti pavojinga. Brolau Džovani, eik, surask man dalbą Ir celėn kuo greičiausiai atgabenk. FRA DŽOVANIS Tuojau einu ir ją atnešiu, broli. (Išeina) FRA LORENCAS Dabar man teks vienam į rūsį leistis. Trys valandos beliko; greit atbus Džuljeta ir tikriausiai užsirūstins, Kad nieko aš nepranešiau Romeo. Bet aš jam parašysiu antrąkart; O kolei jo iš Mantujos sulauksim, Aš celėje priglausiu ją slapčia. Karste gulėt gyvam – kokia kančia! (Išeina) III scena Kapinės. Kapulečių šeimos rūsys Įeina Paris ir jo pažas su gėlėmis ir deglu PARIS Duok deglą man, berniuk, ir pasišalink. Arba palauk, verčiau užpūsk jį: Aš nenorėčiau, kad mane matytų. Eik atsigulk po kukmedžiais anais Ir atidžia ausim priglusk prie žemės; Ji čia puri, išrausta kapų, Girdėti iš toli kiekvienas žingsnis. Jei tu išgirsi ką ateinant – švilpterk. Duok man gėles. Daryk, kaip įsakiau. PAŽAS (į šalį) Baisoka bus vienam kapinėse. Reikės sukaupti visą savo drąsą. (Pasišalina) PARIS Ilsėkis guoly akmenų šaltų! Aš savo ašaromis jį nuplausiu, Nuklosiu puokštėmis gėlių kvapiausių, – Ir kaip gėlė grabe gulėsi tu. Taip aš kasnakt raudosiu ligi ryto Prie tavo kapo, rožėm apkaišyto. Pažas švilpia Berniukas švilpia man: kažkas ateina. Koks velnias baldosi po šias vietas Ir drumsčia meilės apeigas šventas? – Kaip? Su deglu? Paslėpk mane, naktie! (Pasitraukia į šalį) Įeina Romeo ir Baldasaras su deglu, kapstu ir dalba ROMEO Duok kapstą man ir dalbą geležinę. Štai laiškas; nepamiršk rytoj anksti Nunešti jį sinjorui mano tėvui. Duok deglą. Pasitrauk dabar toliau Ir, jei gyvybė tau yra brangi, Trukdyti man nedrįsk ir nesiartink, Kad ir kažin ką būtum pastebėjęs. Aš ton mirties buveinėn nusileidžiu, Nes noriu veidą pamatyt žmonos, Tačiau, svarbiausia, rūpi man numauti Nuo jos negyvo piršto žiedą brangų, Kuris žūtbūt yra man reikalingas. Keliauk. O jei, prisėlinęs atgal, Smalsauti tu pradėsi, ką veikiu, Žinok, tave aš gyvą sudraskysiu Į gabalus ir tavo sąnariais Nusėsiu šį besotį kapinyną. Tarytum alkanas įdūkęs tigras, Tarytum jūrą, šniokščianti piktai, Baisus yra naktinis mano ryžtas. BALDASARAS Kad nekliudyčiau jums, tuojau išeisiu. ROMEO Ir būsi draugas. Še tau, pasiimk. Duoda jam pinigų Sudie, brolau, lik sveikas. Būk laimingas. BALDASARAS (į šalį) Aš pasislėpsiu čia kur nors greta: Man kelia baimę jo kalba keista. (Pasišalina) ROMEO Juoda mirtie, pabaisa plačiagerkle, Prarijusi geriausią žemės vaisių, Aš tavo purvinus nasrus pražiosiu Ir vieną kąsnį dar įsprausiu tau! (Išlaužia rūsio duris) PARIS Tai įžūlusis tremtinys Montekis! Nužudęs pusbrolį brangios Džuljetos Ir pačią ją nuvaręs į kapus, Jisai, matyt, čionai dabar atėjo Jos palaikų išniekint. – Stok, Monteki! (Išeina priekin) Nutrauk, siaubūne, šventvagišką darbą! Bent mirusius ramybėje palik! Ženk su manim, prakeiktas nevidone! Tu suimtas – ir mirsi. ROMEO Taip, tiesa. Aš būtent mirti čion ir atėjau. Tad pasisaugok, mielas jaunikaiti, Palik mane, su neviltim nežaisk, Kad ir tavęs, ko gero, neištiktų Likimas tų, kurie grabuos jau guli. Vėl nusidėti nepriversk manęs, Nesiutink mano kraujo, bėk iš čia! Labiau negu save, tave aš myliu – Ir sau pačiam aš pražūtį rengiu. Keliauk, sakau, ir džiaukis, kad gavai Ištrūkti iš bepročio taip lengvai. PARIS Jokių kalbų klausyti aš nenoriu Ir suimu kaip šventvagį tave. ROMEO Jei neatstoji, ginkis, vaike! (Kaunasi) PAŽAS Dieve! Jie kaunasi!.. Einu pašaukt sargybą. PARIS O, aš nudurtas! (Krinta) Būk toks gailestingas, Nunešk mane į rūsį pas Džuljetą! ROMEO Mielai. Pasižiūrėkim, kas čia toks: Merkucijaus gentainis, grafas Paris! O apie ką šnekėjo mano tarnas, Kada giliai suaudrinta širdim Keliu aš jojau? Man jisai minėjo, Kad lyg už Pario išteka Džuljeta. Ar panašiai jis sakė iš tiesų, Ar man tik visa tai prisisapnavo? O gal, Džuljetos vardą vėl išgirdęs, Aš pamišau ir kliedžiu apie ją? Duok ranką man. Tu su manim drauge Rūsčion nelaimių knygon įrašytas! Į kapą iškilmingą paguldysiu Aš tavo kūną jaunąjį. Į kapą? O, ne, – į šviesų rūmą, nes čionai Džuljeta miega, ir grožybė jos Spindėjimo pripildo šitą rūsį, Kurs tviska tartum salė prabangi. Negyvėli, ilsėkis čia ramybėj, Palaidotas negyvėlio ranka. (Guldo Parį karstan) Prieš mirtį žmogų apima dažnai Linksmybė: tai slaugytojos vadina Pašvaistėmis mirties. Nejaugi tu Tokia liūdna, pašvaiste priešmirtine? O, žmona! Mylimoji! Nors mirtis Išgėrė iš tavęs gyvybės medų, Bet tavo grožio ji nenugalėjo. Ne, tu neįveikta. Spalva grožybės Teberusena tavo veiduose Ir lūpų rausvume – ant jų mirtis Dar neiškėlė vėliavos blyškiosios. Ir tu čia kruvinas guli, Tebaldai? O, kuo tave pagerbsiu aš geriau, Kaip šia ranka nukaudamas žudiką, Kuris jaunatvę tavo sunaikino? Atleisk man, broli! Galbūt mirtis, Sulysusi, klaiki, siaubinga šmėkla, Nejučiomis tave įsimylėjo Ir laiko savo kaline tamsoj? Jei taip, aš nesiskirsiu su tavim Ir niekuomet iš šito juodo rūmo Nebeišeisiu, pasiliksiu čia Su kirmėlėm, naujom tarnaitėm tavo, Čia poilsiui atgulsiu amžinam Ir nuo anksti pavargusių pečių Likimo sunkų jungą nusimesiu. Pažvelkit, akys, paskutinį kartą! Ją paskutįkart apglėbkit, rankos! O jūs, jūs, lūpos, vartai mano sielos, Sutvirtinkite bučiniu skaisčiu Lemtingąjį godžios mirties sprendimą! Greičiau, greičiau, niūrusis vairininke! Be gailesčio sutriuškink į uolas Bangų audringų nukamuotą valtį! Už meilę! (Geria) Doras vaistininke, ačiū, – Nuodai geri. Su bučiniu aš mirštu. (Miršta) Kitame kapinių gale pasirodo Fra Lorencas su žibintu, dalba ir kapstu FRA LORENCAS Kad nesuklupčiau tik, Pranciškus šventas! Vis už kapų užkliūva senos kojos. – Kas čia toksai? BALDASARAS Pažįstamas ir draugas. FRA LORENCAS Padėk tau, Viešpatie! Sakyk, brolau, Kieno ten deglas bergždžią šviesą lieja Ant kaukolių aklų ir kirminų? Jis, rodos, antkapyje Kapulečių? BALDASARAS Taip, dvasiškas tėveli; ten dabar Nuėjo mano ponas, jūsų draugas. FRA LORENCAS Kas toks? BALDASARAS Romeo. FRA LORENCAS Ar seniai jis ten? BALDASARAS Jau pusvalandis bus. FRA LORENCAS Eime į rūsį. BALDASARAS Aš nedrįstu. Juk ponas nė nemano, Kad aš čionai. Grasindamas mirtim, Jis man griežtai įsakė pasišalint Ir nežiūrėti, ką jisai darys. FRA LORENCAS Gerai, aš eisiu vienas. – Man baisu. Širdis nujaučia negandą kažkokią. BALDASARAS Kai snaudžiau aš, prigludęs po medžiu, Pasivaideno man, kad šeimininkas Kažką nudūrė dvikovoj. FRA LORENCAS Romeo! (Prieina prie rūsio) O, Viešpatie! Kieno krauju aptiškus Šio marmurinio antkapio anga? Ką reiškia tie kraujuoti kalavijai, Prie poilsio buveinės numesti? (Įeina rūsin) Romeo!.. Koks išbalęs... kas ten dar? Kaip? Paris? Visas kruvinas taipogi? – O, ašarų ir siaubo valanda! – Džuljeta krustelėjo. Džuljeta atbunda DŽULJETA Mielaširdingas tėve, kur Romeo? Žinau gerai, kur būti privalau. Ten ir esu dabar. Kur mano vyras? Brazdesys už scenos FRA LORENCAS Girdėti brazdesys. Eime, sinjora, Iš šito lizdo maro ir mirties, Iš miego apgaulingo viešpatijos. Kita galia, didesnė negu mano, Sugriovė užmačias. Eime, Eime iš čia. Prie tavo kojų guli Romeo nebegyvas, o su juo – Ir Paris. Einam, aš tave nuvesiu Pas seseles šventas į vienuolyną. Skubėkime; neklausinėk manęs. Sargyba artinas. Greičiau, Džuljeta! Aš delsti čia daugiau nebegaliu. DŽULJETA Tu vienas sau keliauk. Aš neisiu. Fra Lorencas išeina Kas tai?.. Ką reiškia mano mylimojo rankoj Tas buteliukas? O, matau: nuodai, Jūs – kaltininkai jo mirties ankstyvos! Gobšuoli, tu išgėrei viską pats, Iš gailesčio nepalikai Džuljetai Nė vieno lašeliuko išganingo! Bet gal yra bent truputis nuodų Ant tavo lūpų? Pabučiuosiu jas Ir, lyg balzamą gerdama, numirsiu. (Bučiuoja) O, kokios karštos! PIRMAS SARGYBINIS (už scenos) Na, vesk, berniuk. Kur jie yra? DŽULJETA Girdžiu balsus!.. Greičiau! Padėk man, durkle! (Griebia Romeo durklą) Štai tavo makštys! Smik čionai! (Įsmeigia durklą į save) Aš mirštu. (Krinta ant Romeo lavono ir miršta) Įeina sargybiniai drauge su Pario pažu PAŽAS Štai ta vieta. Tenai, kur matot deglą. PIRMAS SARGYBINIS Čia kraujas. Apieškokite kapus. Kiekvieną, ką sutiksit, areštuokit. Keli sargybiniai išeina Koks vaizdas šiurpulingas! Žemėj guli Nukautas grafas Paris ir Džuljeta, Paplūdusi kraujais ir dar šilta, Nors jau dvi dienos, kai šiame kape Yra jinai palaidota. Tuojau Praneškit kunigaikščiui apie tai. Prižadinkit Montekį, Kapuletį. O jūs aplinkui viską apieškokit. Keli sargybiniai išeina Mes regime vien pačią tik nelaimę, Bet tos nelaimės priežastis slapta Be tardymo nepaaiškės savaime. Įeina keli sargybiniai su Baldasaru ANTRAS SARGYBINIS Romeo tarną radome kapuos. PIRMAS SARGYBINIS Laikyt ligi ateinant kunigaikščiui. Kitas sargybinis atveda fra Lorencą TREČIAS SARGYBINIS Štai kažin koks vienuolis dreba, verkia. Užklupom jį su dalba ir kapstu Beeinantį iš kapinių ton pusėn. PIRMAS SARGYBINIS Įtartina. Vienuolio nepaleist. Įeina kunigaikštis su palyda KUNIGAIKŠTIS Kas per bėda šiandieną taip anksti Prikėlė mus iš miego rytmetinio? Įeina Kapuletis, sinjora Kapuleti ir kiti KAPULETIS Ką reiškia tie klyksmai? Kas atsitiko? SINJORA KAPULETEI Gyventojai, išbėgę į gatves, „Romeo, – šaukia, – Paris ir Džuljeta“ Ir lekia rėkdami prie mūsų rūsio. KUNIGAIKŠTIS Kas čia per siaubas klausą mūsų baido? PIRMAS SARGYBINIS Valdove, štai nukautas grafas Paris, Romeo nebegyvas ir Džuljeta, Jau mirusi anksčiau, bet, kaip atrodo, Ką tik dar nužudyta ir šilta. KUNIGAIKŠTIS Gerai ištirkit reikalą ir raskit Skerdynių kaltininką. PIRMAS SARGYBINIS Štai vienuolis Ir tarnas nužudytojo Romeo, Jie įrankius turėjo su savim, Kuriais, matyt, į rūsį įsilaužta. KAPULETIS O žmona, žmona, tu pasižiūrėk Į mūsų dukterį! Kiek kraujo, Dieve! Ne ten pataikė durklas. Makštys jo Pašonėje Montekio tuščios kabo, O pats jisai – krūtinėje dukters. SINJORA KAPULETI Ak, visa tai lyg varpas gedulingas Man senai greitą mirtį pranašauja. Įeina Montekis ir kiti KUNIGAIKŠTIS Nors tu anksti, Moteki, atsikėlei, Bet įpėdinis tavo ir sūnus Užgeso jau. MONTEKIS Šviesus kunigaikšti, Šią naktį numirė žmona manoji: Romeo netikėtas ištrėmimas Galutinai pakirto jos jėgas. Kokia gi dar nelaimė man grūmoja? KUNIGAIKŠTIS Pažvelk – ir pamatysi! MONTEKIS O, kam veržiesi tu kapan, storžievi, Užbėgęs savo tėvui už akių? KUNIGAIKŠTIS Užčiaupkite tuo tarpu skundams lūpas. Pirmiausia reik išaiškinti, kur glūdi Šių paslaptingų įvykių prasmė; Po to, kai mes atnarpliosime ją, Aš būsiu jūsų liūdesio vadovas Ir nors į pačią mirtį vesiu jus. Tad suvaldykit, kantrybe pažabokit. Atveskit tuos, kurie įtariami. FRA LORENCAS Kad ir jaučiuosi ničnieko nedėtas, Įtartiniausias bene būsiu aš, Nes visos aplinkybės žmogžudystės Byloja prieš mane. Aš stoviu čia Kaip kaltintojas ir kaltinamasis, Ir smerkdamas, ir gindamas save. KUNIGAIKŠTIS Tad pasakok mums visa, ką žinai. FRA LORENCAS Trumpai šnekėsiu – nuobodžiom kalbom Prailgint sau amžiaus nesistengsiu. Romeo, kurs čionai negyvas guli, Džuljetos vyras buvo, o jinai – Romeo mylinti žmona. Tą dieną, Kada aš juodu sutuokiau slapčia, Kaip sykis žuvo dvikovoj Tebaldas, Kurio mirtis nulėmė ištrėmimą Jaunavedžio: dėl jo, ne dėl brolėno Taip sielojos Džuljeta. Betgi jūs, Norėdami jos gėlą numalšinti, Už grafo Pario jai tekėti liepėt. Tuomet jinai atbėgo pas mane Ir susijaudinus maldauti ėmė, Kad aš kaip nors padėčiau išsigelbėt Nuo tų antrų vedybų, nes kitaip – Belieką jai čia pat nusižudyti. Aš, pasikliaudamas patyrimu, Jai migdomojo gėrimo daviau, Ir ją netrukus apėmė tikrai Giliausias miegas, panašus į mirtį. Tuo pat metu aš parašiau Romeo, Idant jisai tą naktį nelaimingą Atvyktų jos iš grabo pasiimti, Kai gėrimo galia bus pasibaigus. Bet mano pasiųstas fra Džovanis Veronoje sugaišo netikėtai Ir vakar laišką parnešė atgal. Tada, prieš jai atbundant, vienas pats Aš nuėjau į jos šeiminį rūsį, Ketindamas paimt ją pas save Ir celėje paslėpti, kol galėsiu Įspėti apie tai Romeo. Vienok kada, prieš pat jai atsipeikint, Aš nusileidau požemin, – čionai Taurus Romeo ir garbingas Paris Gulėjo negyvi... Jinai pabunda. Aš raginu ją eiti su manim Ir romiai nusilenkti Dievo valiai, Bet staigia pasigirdęs brazdesys Mane priverčia bėgti paskubom; Jinai nepanorėjo niekur eiti Ir, begalinio siaubo apimta, Matyt, pati sau galą pasidarė. Štai visa, ką galiu aš pasakyt. Vestuvės jųjų žinomos ir auklei. Bet jei dėl šitų įvykių skaudžių Atrodau aš bent truputėlį kaltas, Tegu rūstaus įstatymo valia Sutrumpina neilgą mano amžių. KUNIGAIKŠTIS Šventu žmogum tave mes visad laikėm. O ką mums pasakys Romeo tarnas? BALDASARAS Aš atvežiau savajam ponui žinią Apie Džuljetos mirtį; tąsyk mes Iš Mantujos atjojome skubiai Tiesiog prie šito antkapio. Šį laišką Jis tėvui liepė rytą atiduot, O pats man pasišalinti įsakė Ir, eidamas rūsin, pagrasė net Mane užmušt, jei jo nepaklausysiu. KUNIGAIKŠTIS Duok laišką; pažiūrėsime. – Kur pažas, Atvedęs čia sargybinius? – Berniuk, Ką šitoj vietoj veikė tavo ponas? PAŽAS Jis puošė gėlėmis sinjoros kapą, O man palaukti liepė atokiau. Staiga kažkas atėjo su deglu Ir atidarė rūsį; šeimininkas Tuoj kardą išsitraukė – ir ant jo. Tada nubėgau, pašaukiau sargybą. KUNIGAIKŠTIS Tas laiškas paremia žodžius vienuolio, Patvirtina istoriją jų meilės Ir praneša taipogi, kad Romeo, Apie Džuljetos mirtį sužinojęs, Nuodų iš vargšo vaistininko gavo Ir ryžosi numirti šalia jos. – Kur tuodu nesutaikinami priešai? Monteki! Kapuleti! Pažiūrėkit, Kuo baigės jūsų prakeikti vaidai, Kaip meilės rykšte nubaudė jus Dievas! Visi mes nukentėjome. Ir aš, Laiku nepažabojęs smarkininkų, Dviejų gentainių savo netekau.[28] KAPULETIS Monteki, būkim broliai! Duok man ranką: Tai bus Džuljetos kraitis pomirtinis; Tik tiek galiu prašyti iš tavęs. MONTEKIS Tau duosiu daug daugiau, negu prašai: Aš pastatysiu statulą auksinę Ištikimos Džuljetos atminimui, Ir kol Veronos vardas gyvas bus, Stovės tasai paminklas įstabus. KAPULETIS O tu, Romeo, rymosi prie jos – Jauna auka nesantaikos senos! KUNIGAIKŠTIS Paniurus ryto saulė bailiai švyti, Ir nelinksma šiandieną mūs taika. Eime. Turėsim viską apsvarstyti, Kai kam atleisti ir nubaust kai ką. Deja, likimas liūdnas negirdėtai Jaunam Romeo teko ir Džuljetai. Visi išeina 1 Eskalas – Veronos kunigaikštis. Šis vardas pavartotas jau Brooke’o poemoje ir pasidarytas iš pirmtakų minimo Bartolomeo I della Scala, XIV amžiaus pradžios Veronos valdovo. 2 Įeina choras – Sekdami antika, to meto anglų dramaturgai neretai leisdavo chorui komentuoti veiksmą. Jo vaidmenį (dažniausiai prologe) atlikdavo vienas žmogus. Paprastai ir pats aktorius buvo vadinamas „prologu“ arba „choru“. Šioje tragedijoje tik I ir II veiksmai turi prologus; abu parašyti soneto forma. 3 Vilafranka (Villafranca) – miestas netoli Veronos. Originale minimas Free-town: vietovardis pagal prasmę išsiverstas angliškai. Taip yra jau Brooke’o poemoje; neabejotinas įrodymas, kad ši poema Shakespeare’ui buvo pagrindinis siužeto šaltinis. 4 ...ji eina keturioliktus metus – tais laikais ne tik pietų kraštuose, bet ir Anglijoje merginos anksti tekėdavo. Kai kurių komentatorių nuomone, čia galėjusi būti ir korektūros klaida: atseit, romėniškais skaitmenimis parašyta XIV vietoj XVI. 5 ...totorišku lanku spalvotu... – Kupidonas paprastai buvo vaizduojamas su trumpu lanku, kurio forma panaši į viršutinę lūpą; tokį lanką vadindavo totorišku arba romėnišku. 6 Karalienė Meb (Queen Mab) – anglų tautosakos fantastinė būtybė, kuri padedanti atsirasti sapnams. Dėl to, matyt, Merkucijus ir vadina ją „pribuvėja“. Šitokia charakteristika gali būti paremta ir kitomis asociacijomis: pavyzdžiui, žmonės tikėjo, kad Meb pagrobianti naujagimius ir jų vietoje paliekanti kitus vaikus. 7 ...mažesnis net už kirmėlytę, kurią gali surast panagėse be darbo slampinėjančių merginų – tuo metu buvo tikima (o gal tik „pamokomais“ tikslais tvirtinama), kad dykinėjančių ar tinginiaujančių merginų panagėse įsiveisia kirmėlės. 8 ...bjauriais mazgais susukinėja... – turima galvoje paplitęs prietaras, kad laumės naktimis įsigaunančios į tvartus ir susukančios arklių karčius mazgais, kaltūnais arba lašinančios vaško ant karčių, kad tie suliptų. 9 Pirmyn, mušk būgną – tai ne tiek replika, kiek nurodymas, kad prasideda nauja scena: veiksmas perkeliamas iš gatvės į Kapulečių namus. Labai gali būti, kad žodžiai skirti sufleriui arba režisieriaus padėjėjui. 10 Bučiuoja Džuljetą – tais laikais viešai pabučiuoti mažai pažįstamą damą – jai leidžiant – buvo laikoma visai padoriu dalyku, net gero išsiauklėjimo požymiu. Panašiai Otelo tragedijoje (II veiksmo 1 scena) Kasijus bučiuoja Emiliją, atvykusią su savo vyru Jagu ir Dezdemona į Kiprą. 11 ...Kafetujos karalius įsimylėjo drįskę tučtuojau – Shakespeare’as ir jo amžininkai dažnai prisimindavo senovinę anglų liaudies baladę apie legendinį karalių, kuris įsimylėjo elgetą mergaitę. Šią baladę Shakespeare’as taip pat mini komedijoje Tuščios meilės pastangos bei draminėse kronikose Ričardas II, Henrikas IV. 12 ...Sudrebinčiau šauksmais buveinę Aido... – senovės graikų mitologijoje Aidas (Echo) – tai oloje gyvenanti fantastinė būtybė, atsišaukianti į žmogaus balsą. 13 ...baisesnis už aną pasakišką Tebaldą, kačių valdovą... – Merkucijus turi galvoje katiną Tibaltą ar Tibertą iš alegorinio ir satyrinio Lapės romano, labai populiaraus viduramžiais. 14 ...nemirtingieji pasado, punto reverso, ha!.. – minimi įvairūs dvikovos smūgiai ir šūksniai. 15 ...tie „pardone mua“... – pasinaudodamas elementariais prancūzų posakiais (pardonnez-moi – atleiskite, bon – gerai) Merkucijus išjuokia tuos, kurie vaikosi prancūziškų madų ir dedasi moką prancūziškai. 16 Frančeskas Petrarka (Francesco Petrarca, 1304–1374) – italų Renensanso poetas, bene populiariausias tų laikų meilės lyrikas. Toliau minima šio poeto apdainuotoji Laura, po to – moterys, kurių meilė ir grožis virto legenda. Didonė – legendinė Kartaginos valdovė, aistringai įsimylėjusi Trojos karo didvyrį Enėją; nusižudė, kai Enėjas ją paliko ir išplaukė į Italiją. Kleoptra (69–30 m. pr. Kr.) – garsi savo grožiu ir aistringumu Egipto valdovė, Shakespeare’o tragedijos Antonijus ir Kleopatra herojė. Elena – pagal graikų mitologiją ir epą Dzeuso duktė, gražuolė, dėl kurios prasidėjęs Trojos karas. Hera – meilės deivės Afroditės žiniuonė, apie kurios nelaimingą meilę su leandru pasakoja senovės graikų padavimas; šis siužetas buvo labai populiarus Shakespeare’o laikais. Tisbė – mergina, kurią mylėjo Piramas; patikėjęs, kad Tisbę sudraskė liūtas, Piramas nusižudė. Anglai šią legendą žinojo iš Ovidijaus Metamorfozių; Shakespeare’as ją parodijuoja komedijoje Vasarvidžio nakties sapnas. 17 Rozeranija (rozmarinas) buvo laikoma ilgo atminimo simboliu (kaip mūsų neužmirštuolės). 18 Tebaldai, žiurkinėtojau... – Merkucijus vėl prisimena katiną Tibaltą ar Tibertą iš Lapės romano. 19 Vienos iš devynių jūsų gyvybių, mielas kačių karaliau! – buvo senas prietaras, kad raganos dažnai pasirodančios katės pavidalu, todėl katės ir esančios tokios gajos. Shakespeare’o laikais buvo paplitęs priežodis: „Katė turi devynias gyvybes“. 20 Žirgai ugniniai, lėkite greičiau į Febo viešpatiją! Faetonas jau būtų jus nuboginęs seniai į vakarus...– senovės graikų mitologijoje Faetonas – saulės dievo Helijo ar šviesos dievo Febo Apolono sūnus. Tėvas jam kartą leidęs su saulės vežimu keliauti per dangų iš rytų į vakarus, bet Faetonas nesuvaldęs žirgų, per daug priartėjęs prie žemės ir sudeginęs visa, kas gyva. Džuljetos lūpose tai, žinoma, nekantrumo ir greičio metafora. 21 Basiliskas – fantastinis driežas, tariamai galėjęs užmušti žmogų savo žvilgsniu. 22 Jei vieversys su rupūže bjauriąja apsikeitė kadaise akimis, kam jis su ja balsu neapsimainė? – senovėj manyta, kad rupūžė ir vieversys kitados susikeitę akimis, todėl vieversio akys esančios tokios negražios. Džuljeta gailisi, kad girdi vieversio balsą, kuris skelbia rytą, o ne rupūžės balsą, kuris reikštų, kad tebėra vakaras. Be to, rupūžės balsas labiau atitiktų jų išsiskyrimo nuotaiką. 23 ...mandragoros išrautos riksmų... – mandragora, arba mandragola (augalas, kurio šaknis turi žmogaus pavidalą), buvo tais laikais plačiai vartojama medicinoje ir magijoje. Tikėta, kad raunama mandragora šaukia ir savo riksmu varo iš proto raunantį; todėl dažnai ją raudavo, pririšę virvę prie šuns. 24 „Neverk, širdie“, „Širdį spaudžia liūdesys“ – populiarios to meto anglų dainos. 25 „Kai skausmai nebetelpa krūtinėj...“ – čia ir toliau cituojama plačiai žinoma daina, išspausdinta 1576 metais rinkinyje ir ten priskirta poetui ir dramaturgui Richardui Edwardsui (1523–1566). 26 Jo krautuvėlėj kybojo vėžlys, keisčiausi groblai gyvių vandeninių ir krokodilo iškamša – to meto vaistinėse retų gyvių odos, griaučiai ir iškamšos būdavo reklaminė puošmena ir kartu savotiškas verslo ženklas; ypač vaistininkai mėgdavo išstatyti krokodilo iškamšą. 27 ...Rožiniai paplotėliai apmusiję, virvagaliai ir pūslė gyvulių... – presuoti rožių žiedlapiai buvo vartojami kaip kvepalai, pūslėse būdavo laikomi įvairūs skysčiai. 28 Dviejų gentainių savo netekau... – kunigaikštis kalba apie Merkucijų ir Parį.