Neseniai pasidalinau savo įspūdžiais apie rytinį bėgiojimą ir berašydamas pasigyriau, kad neturiu problemų atsikelti 5 ryto net ir keliaudamas tarp laiko zonų. Netrukus pasipylė asmeninės žinutės su vienu vieninteliu klausimu: ir kaip tau tai pavyksta?

Atsakau.

Ar tikrai tau reikia keltis anksti ryte?

Rimtai. Kam jums to reikia?

Klausiu ne šiaip sau. Klausiu todėl, kad viskas nuo atsakymo į šį klausimą ir priklauso: ar jums pavyks atsikelti anksti, kaip anksti pavyks atsikelti, kaip jausitės anksti kėlę ir net kiek ilgai tai tęsis.

Jeigu nereikia, tuomet viskas labai paprasta: nereikia, tai ir nesikelkite!

Jei, vis dėlto, tikrai norite atsikelti anksčiau, nes žinote kad rytas yra pats produktyviausias paros metas, kad dažnai tai yra vienintelis metas, kuomet gali ramiai pabūti su savimi, pamedituoti ar pasportuoti, tuomet grįžkime prie klausimo „Kodėl jums to reikia?“

(Žinau, kad kai kam reikia atsikelti anksti, „nes darbas“. Prie jūsų taip pat prieisime)

Kodėl x 5

Dabar leiskite pamokinti jus teisingai atsakinėti į klausimą „kodėl“. Mat šiuo atveju mus domina ne pirmas į galvą automatiškai šovęs atsakymas, o tikroji priežastis. T.y. ne kažkoks paviršutiniškas „nes noriu“, o pamatinė priežastis, kodėl jums būtina keltis anksti ryte.

Man čia visada pasitarnauja „Penkių kodėl“ taisyklė, kuri sako, kad norėdami suprasti tikrąjį tam tikro elgesio (ar įvykio) motyvą, turime bent penkis kartus iš eilės sau užduoti klausimą kodėl (o jei reikia, ir dar daugiau).

Štai vienas „Penkių Kodėl“ pavyzdys:

1. Kodėl svarbu penkis kartus užduoti klausimą „Kodėl“?
Nes tai man padeda lengvai atsikelti ryte.

2. Kodėl užduotas penkis kartus, šis klausimas padeda lengvai atsikelti ryte?
Nes sulig kiekvienu atsakymu, vis aiškiau suprantu to svarbą.

3. Kodėl sulyg kiekvienu atsakymu, vis aiškiau supranti to svarbą?
Nes kiekvienas sekantis atsakymas priartina mane prie pamatinės priežasties.

4. Kodėl kiekvienas sekantis atsakymas priartina prie pamatinės priežasties?
Nes pirmi šaunantys į galvą atsakymai dažnai yra iracionalūs, emocionalūs ir slepia tikrąją priežastį (o kartais net yra nesusiję su realybe).

5. Kodėl pirmi šaunantys į galvą atsakymai dažnai yra iracionalūs, emocionalūs ir slepia tikrąją priežastį?
Todėl, kad jei tik įmanoma, mes visada stengiamės „nukirsti kampą“ ir į klausimus (net savo paties) dažnai atsakinėjame negalvodami, vedami įpročių. Kiekvienas sekantis kodėl vis labiau mus spaudžia į kampą ir verčia iš tikrųjų pasukti galvą.

Viena Don Marquis citata čia puikiai tinka:

Jei priversi žmones galvoti, kad jie galvoja, jie tave dievins. Bet jei versi juos iš tiesų galvoti, jie tavęs nekęs.

(orig. „If you make people think they’re thinking, they’ll love you; but if you really make them think, they’ll hate you.“)

Beje, nėra vieno vienintelio teisingo minčių kelio atsakinėjant į klausimą „kodėl“. Kiekvienas atsakinėja per savo asociacijas ir pagal savo „sugedimo“ laipsnį, todėl mano priėjimas prie atsakymo Jums net gali pasirodyti nelogiškas. Viskas čia O.K. Kitaip ir neturi būti.

Kodėl dar kodėl veikia

Antra svarbi priežastis dėl ko „Penkių kodėl“ taisyklė daro stebuklus yra „Nuoseklumo“ principas (taip, įtakos principai yra pritaikomi ir sau).

Šis principas teigia, kad kiekvienas papildomas faktorius (veiksmas ar teiginys), patvirtinantis jūsų jau anksčiau teisingu pripažintą faktą, ne tik tvirčiau sustiprina jūsų apsisprendimą, bet ir padaro jį automatiškai teisingą. Psichologijoje šis principas studijuojamas kaip „Kognityvinis disonansas“.

Šiame straipsnyje nepasakosiu kaip tai veikia, kadangi apie įtakos principus savo bloge netrukus parašysiu kur kas plačiau. (Ypač apie tai, kaip šie principai dažnai prieš jūsų valią (ir be jūsų žinios) nuolat naudojami prieš jus).

O dabar dar vienas „Penkių kodėl“ pavyzdys. Jau apie kėlimąsi rytais:

1. Kodėl tau reikia keltis anksti ryte?
Nes noriu.

2. Kodėl nori keltis anksti ryte?
Nes man patinka atsikelti anksti ryte.

3. Kodėl tau patinka atsikelti anksti ryte?
Nes atsikėlęs 5 ryto galiu niekieno netrukdomas padirbti 2 valandas.

4. Kodėl tau reikia ryte niekieno netrukdomam padirbti 2 val?
Nes tik taip galiu pasiekti savo tikslą X.

5. Kodėl tau svarbu pasiekti tikslą X?
Nes pasiekęs jį jausiuosi laimingas.

6. Kodėl jausiesi laimingas pasiekęs tikslą X?
O čia tai jau rimtas klausimas.

Pagalvokite, kiek jums iš tiesų svarbu pasiekti šį tikslą? Ar taip pat svarbu, kaip suspėti į 7 ryto išskrendantį lėktuvą į Ibisą? Jei taip, tai ir elkitės atitinkamai! „There’s always tomorrow“ yra tik iliuzija, o realiai kiekvieną kartą pasakydami manjana, iš esmės pasakote, kad jūsų tikslas nėra toks jau ir svarbus. O jei taip, nieko nuostabaus, kad atsikelti anksti nėra lengva.

Mechanika

Jei pavyko išsiaiškinti motyvą, tikrąją priežastį, kodėl jums būtina atsikelti anksti ryte, liko aptarti paskutinį dalyką – metodiką. Metodų gali būti įvairiausių, tačiau aš papasakosiu kas, atradau, tinka man.

Vakare einu miegoti kaip visada – niekuomet nesistengiu nueiti anksčiau, tiesiog einu miegoti kai pavargstu. Kartais, kaip šiandien, einu miegot ir kiek vėliau, nes turiu pabaigti šį straipsnį!

Vis dėlto nerekomenduoju vakarais užsisėdėti prie ekrano – smartfouno, TV ar kompo, nes dirbtinė ekrano šviesa leidžia užsisėdėti ilgiau, nei natūraliai norėtume (o pasak mokslininkų, yra ir kitų niuansų). Vakare geriau paskaityti knygą, žurnalą ar pan., tada miego noras ateina kur kas natūraliau.

Iš vakaro pasiruošiu viską taip, kad atsikėlus nereiktų daug galvoti prieš pradedant suplanuotą veiklą. Pvz jei planuoju bėgioti, aprangą, batus, raktą ir stiklinę vandens pasiruošiu iš vakaro. Nusistatau žadintuvą kada reikia ir, prieš užmigdamas, dar pagalvoju apie tai, kodėl ryt būtinai turiu atsikelti anksti. Ir smingu.

Žinau, kad kai kam labiau tinka ankstinti kėlimosi laiką pamažu, tačiau mano gyvenimas per daug chaotiškas (ypač dėl dažnų kelionių), kad galėčiau sau tai leisti. Be to, esu bandęs abu variantus ir atradau, kad „šoko terapija“ man veikia žymiai geriau.

Ryte suskambus žadintuvui, šoku iš lovos tiesiai į batus (jokių pagulinėjimų „dar penkias minutes“), apsiprausiu veidą šaltu vandeniu, išgeriu stiklinę vandens ir į lauką. Pirmas penkias minutes būnu kiek apsnūdęs, kartais net nesuprantu, kaip atsidūriau lauke. Bet jau būna per vėlu kažką keisti, o lauke anksti ryte taip gera, kad keisti nieko net ir nebenoriu.

O kaip miego stygius?

Šis mano naudojamas metodas, kaip galima įtarti, turi šalutinį poveikį. Pradedant jį taikyti, ar pakeitus laiko zoną (ypač grįžus į Lietuvą iš JAV ar vakarų europos), pirmas dvi-tris dienas būnu šiek tiek mieguistas. Tik pradėjus keltis anksčiau, mieguistumas paprastai pasireiškia apie 13-14 val. Po kelionės – įvairiai, priklauso nuo jet lag’o.

Užėjus mieguistumui tiesiog trumpam užsileidžiu kiek trankesnės muzikos, kad mane išjudintu ir baigtas kriukis.

Po trijų dienų jau natūraliai noriu vakare eiti miegoti anksčiau, tad ir ryte atsikeliu su vėjeliu – ir dėl atsiradusio įpročio, ir dėl to, kad būnu gerai pailsėjęs.

Galimos kliūtys

Pabaigai norėčiau paminėti keletą galimų pavojų.

Didžiausias man žinomas pavojus – televizorius. Jei mėgstate vakarais užsižiūrėti televizorių, kaip spręsti šį klausimą skaitykite čia.

Kita galima kliūtis – neturėjimas jums palankaus motyvo. Pvyzdžiui, jei keltis anksti reikia dėl to, kad nepavėluotumėte į (nemėgstamą) darbą, geriausia, žinoma, būtų susirasti mėgstamą darbą.

Jei to padaryti nepavyksta (žinau žinau, daug kam tai apskritai skamba kaip nesamonė), pasirauskite savo prisiminimuose ir atraskite seniai pamirštą pomėgį, hobį, kažką kas jums būtų žiauriai žiauriai faina, fainiau už viską pasaulyje. Kažką, kam iki šiol niekaip nerasdavote laiko. Žvejyba, knygų skaitymas, programavimas, lipdymas iš plastilino, you name it. Tuomet tiesiog atsikelkite ryte valanda anksčiau ir skirkite tą laiką šiam malonumui. Tai iš esmės pakeis jūsų dienos (o galiausiai ir jūsų gyvenimo) kokybę.

Paskutinė kliūtis, apie kurią noriu pakalbėti, tai palikta galimybė „pralaimėti“. Jokiu būdu nepalikite šios galimybės. Nepasisakykite sau (ar, juo labiau, kitiems), kad „nuo šiol kiekvieną rytą kelsitės anksti ryte nepraleisdami nė vieno ryto“, nes neabejotinai vieną gražų rytą tiesiog patingėsite išlipti iš lovos. Gal apsirgsite ir negalėsite net pajudėti. Visko pasitaiko. Svarbu į tai visiškai nekreipti dėmesio ir kitą rytą keltis drąsiai, lengvai, su vėjeliu, kaip tai darote beveik kiekvieną rytą.

O ka daryti jeigu aš – Pelėda?

Pabaigų pabaigai, pakalbėkime apie putpeles, vištvanagius, vyturius ir pelėdas.

Jeigu atvirai, aš netikiu, kad esu pelėda ar vyturys, tad man šis klausimas niekada nekėlė ir iki šiol nekelia rūpesčių. Kartais užsisėdžiu iki vėlaus vakaro (ar iki ankstyvo ryto), kai turiu darbų, kuriuos privalau pabaigti. Kartais ištisus mėnesius dirbu vėlyvais vakarais, nes tuo metu taip labiau norisi.

Kitais kartais, viską nukeliu į rytą ir sportuoju bei darbuojuosi rytais.

Žinau, mokslininkai nelabai su manim sutiktų. Taigi, jei esate šventai įsitikinę, kad jūs – „pelėda“, tuomet taip pat turėtumėte būti įsitikinę ir kad nėra produktyvesnio laiko kaip vėlyvas vakaras bei kad rytas tikrai ne jums. Tokius įsitikinimus pakeisti sunku, tad tikrai net ir nesistengsiu to padaryti, nes atsikėlę anksti tiesiog toliau miegosite stovėdami ir taip švaistysite savo brangų laiką.

Meskite šitą idėją keltis anksti ryte! O jei bosas reikalauja, kad anskti ryte būtumėte darbe, tiesiog pasakykite, kad esate pelėda, kad jūsų produktyvumas nuo 8 iki 11 ryto yra 2% ir kad liepdamas jums anksčiausiai atsibelsti į darbą, jis tiesiog švaisto įmonės pinigus!

(Jeigu atleis iš darbo, bus gera progra susirasti mėgstamą darbą!)

O jei (kaip ir aš) tikite, kad tai yra tik įpročio klausimas, duokite sau laiko priprasti. Ilgiausiai priprasti prie naujo režimo man yra užtrukę savaitę. Piece of cake.

Ir nebijokite kelias dienas pabūti zombiais! Nuo to gyvenimas bus tik dar įdomesnis.

---

---