Įsivaizduoju, kokia tolima tau gali pasirodyti ši knyga… 
Laikmečiu, negirdėtais ir užmirštais vietovardžiais, nepažįstamų žmonių likimais.

Lietuviška, senobinė. Kam ir kodėl norėtųsi jos klausytis dabar – progresyvių naujų autorių, cappucinų ir flat-white’ų, kelionių į Fuertę ir nuotolinio mokymo(si) laikais?

Gali skaityti toliau, arba paklausyti Audiolaiško čia:

Visą va taip suplanuotą pasakojimą apie knygą mintyse dėliojau jau dvi savaites, o savi vaikai ėmė ir visiškai netyčia sugadino (!) tuos pagrindinius pristatymo „faktus“:

• knyga rekomenduojama mokykloje
• iš tiesų klausytis jos reikia šiek tiek mačius gyvenimo
• dabartiniam vaikui ar jaunuoliui ji turėtų būt labaaaai nuobodi:

„AUKŠTUJŲ ŠIMONIŲ LIKIMAS“, Ieva Simonaitytė

Bet (kaip sako vienoj reklamoj) „atsitiko gyvenimas“ –

Susirinkau prieš porą dienų savo pažengusį darželinuką ir ketvirtoką po pamokų ir skubėdama automobilyje kažkaip tą audioknygą netyčia įsijungiau. Į pabaigą jau buvo ir dar tokioj netikėtos mirties vietoje užtaikiau.

Sakau tuoj tuoj, čia jums tikrai nereikia šito klausyt, išjungsiu. Aha. Neleido!
Visas ekipažas tokioj neįprastoj tyloj klausydami važiavo… Pažengęs darželinukas dar norėjo kažką pasakyt, bet buvo tuoj brolio nuramintas.

Nežinau, ar taip atsitiko dėl labai kabinančios pasakojimo vietos, ar dėl užburiančio Aldonos Vilutytės balso tobulai parinkto kiekvienam personažui, bet panašu, kad klasika yra klasika. Nepavaldi amžiui.

Tai kas tie aukštieji Šimoniai?

Knygos pavadinime tikrai ne praleistos nosinės (Aukštujų) klaida. Jie ne aukštieji, o iš Aukštujų – Mažosios Lietuvos kaimo, kurio nėra.

Pirmame Ievos Simonaitytės romane „Aukštujų Šimonių likimas“ pasakojama septynių senos giminės kartų istorija atskleidžia viso krašto – Mažosios Lietuvos – tragišką likimą. Už kūrinį 1936 m. autorei skirta Lietuvos valstybinė literatūros premija.

1709-ųjų maras, po jo kraštą užplūdę kolonistai, germanizacija, svetimos kultūros veržimasis į vietinių gyventojų gyvenimą.

Veikiama protestantų bažnyčios ir Prūsijos valstybės Mažojoje Lietuvoje iš tiesų susiformavo savita lietuvių kultūra, kuri skyrėsi nuo katalikiškų Didžiosios Lietuvos regionų.

O aš nuo pat savo vaikystės vokiškame raudonų plytų name su aukštais langais ir senu pianinu „Golden Memel“ (Auksinė Klaipėda) turėjau progą tuos skirtumus pajusti pati.

Kiekvieną savaitgalį kertant menamą Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos „rubežių“ pas senelius į geltonomis lentomis apkaltą jaukiausią pasaulio namą, stebėjau daug dalykų:

• Vienur turgaus aikštė ketvirtadieniais atgyja ta pačia tarme, o kitur tik užstalėse per šventes aiškėja kas žemaitis, kas aukštaitis, o kas kaip mano antroji močiutė dzūkiškomis dainomis virkdo.
• Vienur dailios bažnytėlės, daugiau gėlių ir daug panašių geltonų namelių, o kitur tarp alytnamių, fermų ir keleto daugiabučių lyg ne vietoj puikuojasi už visus senesni, bet tvirtesni ir gražesni pilkai nutinkuoti arba raudonųjų plytų aukštalangiai namai. Ir bažnyčių ten tik prisiminimas arba koks bebokštis sandėlys likęs.
• Senelių kaime su kaimynu prie tvoros galima ir laikus „prie Smetonos“ aptarti, o raudonojo namo miestelyje istorija keistai išsisluoksniavusi. Vietiniai prisiminimai geriausiu atveju siekia keletą dešimtmečių ir skubiai grįžta į kitas vietas – senus namus, iš kurių išginė tremtys, karas ir geresnio gyvenimo paieškos.

Tarsi vienur nuo seno gyventa, o kitur visi tik prieš 50 metų į tuščią vietą subėgo iš kur tik galėjo.

Kodėl? Kas buvo tie žmonės, kurie anksčiau gyveno šiame keistai ištuštėjusiame ir vėl apgyvendintam krašte?

Kur dingo tos Ėvės, Ėtmės ir Anskiai? Lietuviai ar lietuvininkai, gal visgi prūsai, o gal jau vokiečiai, kurių palikuonys dar atvažiuodavo ekskursijų autobusais prie mano raudonojo namo ir lyg rodydavo – „čia. čia gyveno“?

Prie tos dingusiųjų krašto istorijos nuo XVIII amžiaus pradžios iki beveik XX-ojo ir prisiliečia Ievos Simonaitytės romanas.

Knyga lyg ir ne apie istorinius įvykius, o tiesiog apie žmones. Jų kasdienius darbus, nuoskaudas, kaimynų apkalbas, meilę ir garbę. Ir už tos gyvenimo tėkmės į nugarą kvėpuojantį likimą.

Trumpai apie audioknygą:

Autorius: Ieva Simonaitytė
Pavadinimas: „AUKŠTUJŲ ŠIMONIŲ LIKIMAS“
Skaito: Aldona Vilutytė
Trukmė: 10 val. 28 min.
Ištrauka: 45 min.

Dabar bažnyčia mano miestelyje vėl puikuojasi ne sandėlio gėrybėmis bet koncertais ir nauju bokštu. Gėlių, spėju irgi ne ką mažiau, nei kur kitur Lietuvoje, bet jei važiuosi Panemuniais į Klaipėdą arba iš Žemaitijos per kaimelius jūros link, atkreipk dėmesį, kada aplink bažnyčias besiburiančių kaimo namukų jaukumą pamažu keičia tokie lyg vienos gatvės miesteliai arba vienkiemiai su raudonplyčiais namais.

Būtent tada yra geriausias metas įsiklausyti į „Aukštujų Šimonių likimo“ balsą.

Malonaus (įsi)klausymo!

Inga

---

---