Asta Jankaitienė (astamon), 53 m., mokytoja, transporto vadybininkė ir trijų vaikų mama iš Suvalkijos. Asta negali gyventi be penkių dalykų: knygų, mezgimo/nėrimo, kelionių ir… barbarisų (tai tokie ledinukai). Su džiaugsmu dalinuosi Astos istorija:
Su audioknyga susipažinau 2013-2014m. Esu „jautruolė“ – dažnai ilgai neužmiegu, vis apgalvoju, kas mane dieną sujaudino (gerąja ar blogąja prasmėmis). Vakarais pradėjau klausyti LRT radijo, jis man dažnai padėdavo užmigti. Prieš pat vidurnaktį būdavo „Vidurnakčio lyrika“.
Vieną vakarą netikėtai gimė mintis – kodėl gi aš negalėčiau klausytis knygų?
Nieko nelaukusi, susiradau įrašų ir pradėjau klausytis. Pirmoji savarankiškai „įsigyta“ knyga buvo Andreas Ulrich – „Angelo veidas“. Ir… užsikabinau.
Sūnaus draugai įrašė daug, o ir pati įvairiais kanalais (nebūtinai legaliais) radau pakankamai nemažai knygų (savo „audiotekoje“ turiu 13 GB knygų). Po to atradau Audioteką, bet ilgą laiką nesiryžau čia pirkti audioknygos. Pasiklausydavau nemokamų ištraukų ir… grįždavau prie savo „audiotekos“.
Vis dėlto 17-tųjų sausį galiausiai žengiau žingsnį ir įsigijau (internetu!) pirmąją savo audioknygą. Jaučiausi atlikusi didelį žygdarbį ir dabar labai didžiuojuosi savimi.
Taip tad ir gyvenu: esu mezgėja, negaliu skaityti popierinių knygų (nors mano bibliotekoje jų virš 1000), nes mezgant nepaskaitysi. Suradau išeitį – ir mezgu, ir knygas klausau (vadinu tai darboholizmu, nes negaliu gyvent be knygų ir mezgimo). O kur dar pavakariniai pasivaikščiojimai, šuns vedžiojimas, dviračio mynimas, ėjimas bet kur…
Kartais iš manęs darbe šaiposi, kad sena boba nori būti jauna, bet aš nekreipiu į tai dėmesio. Man tai LABAI ĮDOMU IR NAUDINGA. Kitų nuomonės nedomina.
Beje, knygų klausymu užkrėčiau ir vyrą, ir draugę. Labai džiaugiuosi, kad atradau klausymo ir darbo kartu džiaugsmą. Ir nežadu jo atsisakyti.
Linkiu visiems gero klausymo ir daug audioknygų!
Asta
