Yra tokių autorių, kurių knygoms mano lentynose vietos atsiranda vos tik išleidžiama nauja.
Martyno Starkaus knygų atvejis — dar ypatingesnis, nes tą lentyną mėgsta ir mano vyras. Kartais net knygas anksčiau už mane nuperka. Abu paskaitom, abu pasižiūrim, kai Martyno Starkaus ir jo bendrakeleivio Vytaro Radzevičiaus kelionių laidos pasirodo.
Senų automobilių magija
Gal taip nutiko dėl to, kad mus suvedė įsimintina kelionė senutėle Audi, bet labiau tikėtina, kad čia kaltas autorių talentas.
Keičiasi keliai, seni automobiliai, smalsūs vietinių veidai, o aš tiesiog ilsiuosi skaitydama tas gyvas ir spalvingas istorijas.
Būtent tokios lengvos, šviesios ir įdomios knygos ir norėjau važiuodama gimdyti antrojo sūnaus.
Taip „Šilko kelias“ atsidūrė būtinų daiktų kuprinėje…
Buvau nusiteikusi ramiai paskaitinėti sąrėmiaujant (atsiprašau už detales). Tik viskas vyko taip greitai, kad paskaityti IKI nedaug ir spėjau. Bet dar ir dabar pamenu tos knygos vaizdelį ant palatos palangės ir šalia jaukiai snaudžiančio mažo žmogaus.
Knyga dovanojusi vardą
Tikiu, kad vardo iš anksto sugalvoti nereikia – žmogus jį atsineša pats. O mėlynakis, šviesiaplaukis žmogutis gimęs beveik per šventą Martyną, taip lengvai lyg per šilką, su Martyno Starkaus knyga pašonėj…
Turbūt nebereikia sakyti, kuo vardu mano pagrandukas. Kaip vėliau išsiaiškinom — dar ir visiškas automobilių fanas, knygas kol kas besirenkantis pagal vienintelį kriterijų — ar jose yra … mašinų.
Na o audioknyga „Šilko kelias“ —būtent tokia! 🚗
Tobulai tinkanti kelionei:
- garbaus amžiaus mersedesais nuvažiuoti 10 422 kilometrai,
- nuo Vilniaus iki Taškento per Lenkiją, Rumuniją, Turkiją, Iraną, Turkmėniją,
- šilko kelio istorija, aplankytų kraštų praeities ir dabarties (2008 m.) faktai,
- bandymai suvirškinti rytietišką svetingumą ir prisitaikyti prie savu tempu tekančio laiko,
- neišsenkamas pasakotojo humoras ir pagarbus požiūris į kitų kultūrų keistenybes.
Kokiu automobiliu bekeliautum, tikrai bus progų pasidžiaugti, kad jis/ji ne toks užsispyręs, kaip dėmesio reikalaujanti Martyno ir Vytaro senjora „Pagieža“.
Beveik P.S. – Ar statytum paminklą virvei?
Man ši knyga tiek prisiminimų sukėlė!
Nes būta mano kely (o tiksliau – Lenkijos vidury) vietinių garažiukų, kur meistrams ilgai krapštant iš pradžių po kapotu, o po to ir galvą, pirmą kartą išgirdau frazę „chlodnica aliluja“ (radiatoriui galas), bet neįtikėtino sutapimo dėka bagažinėje turėjau dar vieną.
Žinau ir tą jausmą, kai pakeleiviui užmiršus teises tenka suvokti, kad neplanuotai vairuoti mechaninę visą kelionę teks man…
Ir buvo tokia akimirka, kai neramiai važiavau per sieną su virve sutvirtintu automobiliu. Po avarijos ir naktinio remonto, naujai pritaikytas madingos spalvos kapotas švietė iš tolo, tik be virvės pagalbos vis bandė priekinį stiklą pakeisti.
Todėl aš tikrai pritariu autoriaus siūlymui įamžinti virvės nuopelnus paminklu.
Kas keliavo — supras ir prisimins savus nuotykius. Kam neteko — autorius pasakoja taip, lyg pats sėdėtum kartu. Gal net priekinėje sėdynėje.
Smagių ir nepamirštamų kelionių!
Inga
Apie Autorių
Pasidalink:
