Esu Gražina Opulskienė, 58 metų, dirbu mokykloje bibliotekininke ir esperanto kalbos mokytoja. Esu daug keliavusi po margą pasaulį, sutikusi daug įdomių žmonių ir gana daug perskaičiusi. Tikiuosi tapti ir daug gerų knygų išklausiusi. 🙂
Kai artėdavo Šv. Kalėdos ir Naujieji Metai, mokyklos bibliotekoje pritrūkdavome knygos „Balta drobulė“. A.Škėmos kūryba manęs netraukė, nes tuoj po Nepriklausomybės mačiau Šiaulių dramos teatro pastatymą pagal jo kūrinį, berods „Prieblanda“. Vaje – tai yra vienintelis spektaklis mano gyvenime, kur po pirmos dalies, su draugais susižvalgėme ir vienu žodžiu „š…. “ apibūdinę, išėjome vieningai iš salės. Visgi nesmagiai jausdavausi duodama knygą gimnazistams ir nežinodama „ką čia, apie ką čia“.
Sprendimas pasirodė labai gražaus ir gero vaikino, antroko Mindaugėlio, pavidalu. Jo draugui daviau knygą ir šalia stovinčio Mindaugo pasiteravau ar ir jis nori.
– Ne, – sako Mindaugėlis, – man skaityti nepatinka, aš jau išklausiau per Linkomaniją.
Kur jam patiks skaityti, tokiam krepšininkui, gražuoliui, bet kas ta Linkomanija? Gerai, kad per daug metų išmokau paprastą tiesą: nežinai – klausk, nes vaikai tikrai kai kuriose srityse daugiau už mus „grabus“ išmano. Mindaugėlis paaiškino, bet tada man norėjosi, kad jis paaiškintų ir kaip ten registruotis… Jis neturėjo kantrybės aiškinti senai bibliotekininkei, o tiesiog prisėdo prie mano kompo ir mane pats pakvietė, pats ir priregistravo.
Taip į mano gyvenimą atėjo daugybė audioknygų: virtuvėje, pakeliui į darbą kulniuojant 5 km, lyginant skalbinius, tvarkantis namus – visada kai negaliu skaityti, nes akys ir rankos užimtos. Esu labai dėkinga Linkomanijos komandai!
Bėdos prasidėjo prieš kokius penkis metus, kai mano užaugęs sūnus, kuris užaugo informatiku, pradėjo mane auklėti, kad vagiliauju ir darau tai sistemingai, nes nepaisau autoriaus teisių. Nesmagu kai savas vaikas vagimi apšaukia, tai ieškojau gal Lietuvos aklųjų biblioteka už pinigėlius ir matantiems knygas nuomotų…
Deja, tokia paslauga dar neprinoko tai ir toliau linkomanavau. Nedažnai, nes rinkausi tokias dideles programines knygas kaip „Altorių šešėly…“ – tokio romano užtenka pusmečio skalbinių lyginimui! Be to ir V.M.Putinui autoriaus teisės nebesvarbios, ar ne?
Prieš metus pagaliau įsigijau išmanųjį telefoną ir, kai pramokau šiek tiek kaip tą daiktą naudoti, atradau Audioteką.
Super gera idėja!
Pirmiausia „perskaičiau“ Ugnės Barauskaitės knygą „Vieno žmogaus bohema“ ir man labai patiko, ir tekstas ir tai, kad autorė pati skaito. Tuoj po to dar vieną Ugnės knygą jau tradiciškai, akytėmis perskaičiau… dar skaitysiu kai nutversiu, patinka man tos moters nuoširdumas, drąsa ir šmaikštavimai.
Sekanti knyga buvo „KGB vaikai“, nes renkuosi knygas pagal du rimtus kriterijus: turi būti akcija kainai ir turi būti romanas. Knygos apie asmenybės augimą, verslumą ir panašius dalykus man jau nebeaktualios… Užaugau mokydamasi iš N. D. Karnegio, kuris sovietiniais laikais iš rankų į rankas ėjo kaip lobis grobis, o jis pats paėmė ir numirė būdamas biednu ir vienišu!
Dabar mano telefone E.Umbrasaitės „Vienos krūties istorija“. Išklausiau dar nedaug – taupau. Prieš mėnesį paaiškėjo, kad priklausau tam pačiam klubui – onkologinė liga neaplenkė ir manęs. Tai reiškia, kad vyksta daug pasikeitimų mano gyvenime ir kad kurį laiką mano dešinė ranka puslapių dažnai vartyti negalės, taigi audioknygos bus mano draugeliai. Jau telefoną įjungti tikrai galėsiu, kad ir kaire ar su liežuviu!
Akivaizdu, kad Audioteka reikalinga ir noriu padėkoti Aurimui už įdėją, už Audioteka komandos darbą, kuris tikrai prasmingas net jei kol kas nepelningas. Noriu, palinkėti, kad kuo daugiau lietuvių autorių savo knygas įgarsintų Audiotekoje, o užsieniečiai nebūtų brangininkai su tomis autorinėmis tesėmis.
Tikiu, kad skaitytojų-klausytojų daugės. Lietuviai yra knygos žmonės ir tai yra aksioma – užtenka apsilankyti Knygų mugėje, kad tuo įsitikinti!
Sėkmės!
Gražina Opulskienė
