Labai džiaugiuosi ir vėl rašydama tau straipsnį. Šiandien jis – apie:
„DIEVĄ SU ŠLEPETĖMIS“, Juozo Gaižausko audioknygą
Tikiuosi, bus naudinga apsisprendžiant, ar nauja Juozo Gaižausko audioknyga taps tavo turiningos dienotvarkės garso takeliu 😉 Straipsnį gali išgirsti čia:
Netikėta dovana
Su žmogumi, sutikusiu Dievą su šlepetėmis pasimatėm kažkur Karoliniškėse – jis mielai atsitrenkė per visa miestą vien tam, kad paduotų man į rankas savo naują dar leidyklos dažais kvepiantį knygos egzempliorių. Juozui kukliai ištiesus man knygą, iš karto aplankė maloni nuojauta, kad kažkur keliausiu. Kaip vėliau supratau, ten, kur svojojau, bet dar neatėjo laikas. Kelionė prasidėjo jau mašinoje, laukiant sūnaus po karate treniruotės. Gaiviam vasaros skersvėjui košiant pro atdaras mašinos dureles atsiverčiau pirmą puslapį su dedikacija.
“…linkiu, kad tavo kelias būtų pats tikriausias,” – buvo jaukiai suraityta autoriaus. Jaukumas man ir yra raktinis šios knygos žodis – tiek kalbant apie paprastai ir įtaigiai pasakojamą kelionę Santjago de Kompastelos keliu, tiek apie santykį su turimu omeny labai arti sėdinčiu istorijos klausytoju.
Kelionė
Keista, bet skaitydama “Dievą su šlepetėmis” nejučia vis grįždavau į savo kelionių prisiminimus. Prieš porą dienų kalbindama Juozą Gaižauską apie knygos rašymo procesą sužinojau, kad toks ir buvo jo tikslas. Ne paraginti mąstyti, bet nejučia įtraukti klausantį keliauti kartu su knygos personažu. O gal – autoriumi?
Šis įvykių autentiškumo klausimas kilo ir man, nekantru buvo nuo pat tos sekundės, kai užverčiau paskutinį “Dievo su šlepetėmis” puslapį: ar Juozas tikrai buvo sutikęs tą paprastą žmogišką Dievą ar tai yra išmonės vaisius? Jei ir tu nori sužinoti atsakymą, klausykis mūsų pokalbio AUDIOLENTYNOS rubrikoje kovo pabaigoje.
Kelionė būna vidinė ir išorinė. Kelionės esmė nuo jos būdo nesikeičia, bet geriausias jausmas – kai vidinis ir išorinis judesys sutampa. Atsimenu, buvo keletas kelionių, kurios mane sunervino tuščiai iššvaistytu laiku ir pinigais, nes neskaitant nukeliautų kilometrų, vidumi taip ir nepajudėjau. Turbūt ir tu pažįsti nors vieną žmogų, kuris gyvena nuo kelionės iki kelionės, tarsi tarpai tarp jų būtų laiko gaišimas ir kažkokia sunki būtis “lietuviškoj žiemoj”. Žinau tą jausmą ir labai džiaugiuosi jį išlydėjusi su praėjusiais metais į užmarštį. Užteko trejetą dienų pagyventi medžio namelyje Varėnos miške lankomai stirnų.
Fantazija ar realybė?
Juozo personažas keliaudamas Keliu pažindinasi su visokio plauko ir padėties bendrakeleiviais, suvokia savo galimybių ribas bei mokosi skaityti ženklus. Tiek kelio, tiek – Kelio iš didžiosios raidės, neužrašytus ir perskaitomus tik vadovaujantis vidine nuojauta. J. Gaižauskas sako, kai kurie knygos siužeto posūkiai yra fantazijos vaisius, bet nesu tuo tikra. Net dabar rašydama vos susilaikau pagrindinio veikėjo nepavadinusi Juozu. Reiškia, patikėjau. Tiek gyvate, privertusia Juozą šoktelti porą metrų į viršų, tiek tuo mistiniu įkvėpėju su šlepetėmis, atsirasdavusiu pačiomis sunkiausiomis Kelio minutėmis, tiek ir pačia Kelio atmosfera, kur nusitrina tautybės ir socialinės padėties žymės. O, kad taip gyvenime, pagalvoju. Ir pagaunu save tikinčią, kad taip įmanoma ir čia, Lietuvoj. Juk mistinės galios sugrąžino pusmetrio sniego storumo žiemą, kurios knygos įžangoje taip pasigedo Juozas. Pagrindinis veikėjas. Atsiprašau, vėl susipainiojau 🙄
Judesys
Kelionė teka mūsų kraujyje, nes žmogus jaučiasi gyvas judesy ir pauzėse tarp judesių. Bet kokia išorinė kelionė moko išjudėti vidumi. Ir čia, matyt, mūsų su knygos autoriumi nuomonės sutampa. Galime keliauti nuo Lisabonos iki Sanjago de Konpostelos arba per vienerius savo gyvenimo metus. Kelionei nėra blogo oro, erdvės ar laiko. Tai žmogaus esmė. Kai kurie iš mūsų eina iš taško A į tašką B. Kiti užsuka ratą ir grįžta ten, nuo kur pradėjo. Treti košia kiekvienos naujos dienos patyrimais savo vidų ar keliauja aukščiausio, mano nuomone, lygio kelionę per nenuspėjamus ir ypatingo įsiklausymo reikalaujančius dviejų žmonių santykių plotus.
Sofa
Jei dar sėdi ant sofos, puikiai tave suprantu. Pauzė yra labai svarbi prieš darant svarbų žingsnį. Kelionei puikiai tinka ir sofa, jei joje įsitaisai su įkvepiančia knyga. O ši – kaip tik tokia. Tikiu, kad su kiekviena nukeliauta vieno žmogaus kelione visi kiti irgi žengiam mažiuką žingsnelį pirmyn. Klausimas – ar tai pastebime ir esame atviri ryšio tarp žmonių idėjai. Aš juo tikiu ir esu dėkinga Juozui Gaižauskui, kad savo knyga tai patvirtino.
Kalba
Užvertusi paskutinį knygos puslapį labai užsinorėjau susitikti su Juozu ir pasidalinti tuo paprastu šiltu jausmu, kurį mano viduje sužadino jo aprašyta istorija. Jo sugebėjimas stebėti ir pastebėti. Ir pastebėjus be patoso, noriai pasidalinti, nes viduje tiesiog nelabai telpa. Kitas laikytų viską tik sau ir pats virtų savo stebuklinguose patyrimuose. Juk yra rizika, kad liksi nesuprastas ar papasakojus stebuklą viešai, šis išsisklaidys kaip rūkas. Džiaugiuosi, kad Juozas pasidalino. Ir džiaugiuosi tuo, kad kuo toliau, tuo daugiau atsiranda laisvės pojūčiu alsuojančių lietuvių rašytojų knygų. Anksčiau rinkdavausi verstines, o dabar, matyt, vėl kitą čiupsiu lietuvišką 😀
Tikėjimas
Tik ėjimas yra švaru kaip tyras šaltinio vanduo. Ėjimą ir su juo siejamą savo tikėjimo šaltinio paiešką turime viduje kiekvienas. Net ateistas tiki tuo, kad niekuo netiki ir man tai yra žavu. Esminiai klausimai – kaip savo tikėjimo neprimesti kitam? Kaip sutikti tą sau taip kartais reikalingą “saviakišką” Dievą? Juozo, pavyzdžiui, – su šlepetėmis, man – vidinio vaikiuko, besirūpinančio širdies švara pavidalu, kitam jis gali sėdėti medyje ir ilsinti sparnus. Kiekvienas galim susigalvoti savo jaukų pavidalą, bet jausmas tas pats – jautiesi gerai ir saugiai žemėje būdamas savimi. Visi kiti baimės rimbai man ne apie tikėjimą.
Atpažinta
Juozo kelionė man artima ir atpažįstama, kaip, tikiu, daugeliui klausysiančių taps dėl vienos priežasties: ji iki skausmo panaši į kelionę per kiekvieno iš mūsų gyvenimą su abejotinais ateities planais, o iš tiesų – menku supratimu, kas slypi už kampo. Tik kuprinę mes daugelis tempiamės paskui save vežimaičiais, turtingesni vežam traukinių sąstatais ar plukdom laivais, galvodami, kad mums visos tos mantos žūtbūt reikia. Kol padūstam po visais savo daiktais, lūkesčiais, išankstinėmis nuostatomis ir atsimerkiam kiekvienas iš savo sapno. Tada iškraunam be gailesčio tai, kas nebereikalinga, nusikarpom etiketes ir tiesiog einam savo keliu pirmyn. Lengvi ir pasitikintys, kad jis nuves ten, kur mums labiausiai reikia.
Trumpai apie audioknygą:
Autorius: Juozas Gaižauskas
Pavadinimas: „Dievas su šlepetėmis“
Skaito: Juozas Gaižauskas
Trukmė: 6 val. 15 min.
Ištrauka: 47 min.
Skanaus audioknygos klausymo visiems, išsiilgusiems kelionių. Tiesa, ji dar unikalesnė ir tuo, kad yra įgarsinta paties autoriaus Juozo Gaižausko.
Iki kito karto,
Jurga
Apie Autorių
Pasidalink:
