Vieni mano draugai su nerimu laukia rugsėjo pirmosios. Ne, jie nėra amžini studentai, negavo atleidimo iš darbų lapelių ir negalvoja apie migraciją – tiesiog turi sūnų vardu Matas, kuris rugsėjo pirmąją pirmąkart peržengs mokyklos slenkstį. „Nėra ko čia pergyventi. Viskas bus gerai“, – ne kartą sakiau Mato tėčiui Martynui, o jis vis kartoja tą patį: „I don’t know, man. I don’t now, man“. Gerai, jei jau jis nežino, tai kas turi žinoti, kaip bus.
Su Martynu esame panašūs. Abu auginame sūnus, tik jo – keliais metais vyresnis. Mūsų šeimos laisvalaikį dažnai leidžia kartu, kartais ir bendras šventes švenčiame, tačiau net ir mano žmona pastebėjo, jog Jurga (Mato mama), jau kuris laikas kalba tik apie būsimą naują Mato gyvenimo etapą, o kartą net prasitarė, jog „išprotės nuo tos įtampos ir nežinios“.
– Klausyk, seni, ko jūs tiek pergyvenate dėl Mato. Viskas bus geriau nei atrodo. Na, nueis bičas į mokyklą, pripras ir patys pamatysite, kad net savaitgaliais ims laukti, kada greičiau reikėtų eiti mokyklon, – kartą patariau draugui, bet jis vis tiek savo: „Nieko tu nežinai, nieko nesupranti. Pamatysi, suaugs taviškis. Lygiai taip pat pats į kelnes dėsi“.
Gal ir dėsiu.
Nežinau ir nesiginčiju.
Iki pirmos klasės dar trys pasiruošimo metai ir priešlaikinis niekuo nepamatuotas jaudulys iš serijos „kas bus, jei…“ dabar yra kažkur toli už horizonto.
Sako, jei nenori, kad būtų karas, taikos metu ruoškis karui. Tai šioje situacijoje panašiai ir gyvenu. Perskaičiau A. Miller „Gabaus vaiko dramą“, Daniel J. Siegel „Auklėjimą be dramų“, per save perleidau nemažai pozityviosios tėvystės kursų, žinau kuo Montessori skiriasi nuo Valdorfo, kada pagal Eriką Eriksoną prasideda ir baigiasi žmogaus amžiaus raidos etapai ir kuo jie yra ypatingi ir, nors užmušk, nesuprantu bereikalingos frustracijos bei lengvos išankstinės paranojos nebūtų įvykių atžvilgiu.
Viskam savas laikas.
Štai psichologė Aušra Kurienė savo knygoje „Kaip užauginti žmogų“ teigia, kad „skaityti, rašyti, skaičiuoti vaiką išmokys mokytojai, o tėvai turi vaiką paruošti intensyviam socialiniam gyvenimui“.
Vieną dieną galvojau Martynui ir Jurgai pasiūlyti paklausyti psichologės Aušros Kurienės „Kaip užauginti žmogų“ audioknygą, bet bijau, kad galiu būti apkaltintas kišimusi į svetimus reikalus, nors knyga tokia sava, artima ir lietuviška – analizuojamos šalia mūsų vykusios istorijos.
Pavyzdžiui, autorė pasakojo vieną istoriją, kaip tėvai augina vaiką ir iki mokyklos beveik viską daro už jį. Tada toks vaikas ateina į mokyklą ir, BABACH – emocinis protrūkis. Toks vaikas, už kurį iki mokyklos beveik viską darė tėvai, nesupranta, jog taip mokykloje nebus. Pirmokėliui atsiranda toks mažytis nerimas, kuris vėliau perauga į chronišką baimę ir jis galiausiai nebenori eiti į mokyklą, tingi įsitraukti į veiklas, nesivargina užmegzti santykius, šalinasi kitų vaikų.
Švelniai tariant, ikimokykliniame amžiuje tėvų perglostytas vaikas (čia – ne katinėlis) pamažėl tampa… sociopatu.
Ir ne mokykla čia kalta. Tėvai ir tėveliukai. Būtent jie neatsižvelgami į vaiko norus iki mokyklos leido atžalą į kelis būrelius, prie kiekvieno vaiko žingsnio dėjo pagalvę, nesudarė sąlygų ugdyti vaiko savarankiškumo bei nedidino jo sprendimų priėmimų galimybės.
Viskas čia būtų gerai. Net ir Mamontovas dainuoja „niekada man meilės nebus per daug“. Bet čia yra toks dalykėlis – mokykla yra kitas pasaulis, kitokie santykiai, kur vyrauja daugiau savarankiškumo ir atsakomybės.
Išgirdus šią istoriją, užėjo noras pasigilinti, kaip reikėtų vaiką paruošti mokyklai. Nes tie trys metai greitai praeis ir „dėjimo į kelnes“ laikotarpis gali užklupti nepasiruošus.
Perklausiau audioknygą. Tą skyrių, kur kalba sukasi apie mokyklinio amžiaus iššūkius persukau kelis kartus ir šį bei tą pasižymėjau: „Gebėjimas įveikti vaiko frustraciją ir nusivylimą“; „Mokymosi per klaidą ir sėkmingos patirties bagažo kaupimo privalumai“; „Vaiko mokėjimas paprašyti pagalbos, kai jos reikia“… Sąrašą galėčiau tęsti ir tęsti, bet noriu pasidalinti viena konkrečia situacija.
Audioknygoje A.Kurienė analizuoja tokią vienos šeimos problemą: vaikas labai daug laiko praleidžia prie kompiuterio. Savo laisvalaikį, jis praleidžia žaisdamas kompiuterinius žaidimus. Tėvai siūlo įvairiausių kitokių laisvalaikio būdų, bet sūnus net nenori apie tai pagalvoti.
Tėvai pagrįstai baiminasi dėl sūnaus vangumo ir antisocialumo. Vietoj kompiuterio jie siūlo pakaitalus: „Eik į krepšinio būrelį, nes Jonukas, va, eina. O gal nori piešti? Juk tau patinka“, bet sūnus numoja ranka į pasiūlymas.
A. Kurienė teigia, kad tėvai nesupranta, jog virtuali realybė vaikui suteikia nugalėtojo jausmą. Kad ir ką jis bežaistų, jis turi pakankamai gyvybių ir net nužudytas žaidime gali vienas sugrįžti, pereiti į kitą lygmenį, laimėti žaidimą bei sulaukti kompiuterio pasveikinimo. Virtualiame pasaulyje jis – superherojus.
Realus pasaulis šiek kiek kitoks. Čia su nesėkmėmis reikia susitaikyti ir jas pergyventi. Vaikas to nemoka daryti. Jis jau bandė kieme žaisti su draugais futbolą, bet nelabai kaip sekėsi, bandė lankyti dailės būrelį, bet jo niekas nepagyrė ir jis jau žino, kad nelabai jam pasiseks, ką pasiekti. O va, kompiuteriniame žaidime jis turi dešimt gyvybių ir tikrai, tikrai, pasieks kitą lygmenį. Nesvarbu, kad jį keletą kartų nušaus dvigalvis monstras.
Ir didžiausia vaiko bėda yra savivertės neturėjimas bei blogos nuomonės apie save susiformavimas.
Ką siūlo A. Kurienė? Tėvams girti vaiką, ugdyti žinojimą, kad jis GALI viską padaryti, mokėti paprašyti pagalbos ir susikurti saugią erdvę. Trumpiau sakant, augti gyvai kartu su kitais. Ir mokykla tam yra puiki terpė. Nes joje susipina visos socialinės gijos.
Žinoma, audioknygoje „Kaip užauginti žmogų“ autorė kalba ne tik apie pasiruošimą mokyklai, bet ir apie kitus amžiaus tarpsnius, jų ypatumus, kylančias problemas, bei optimaliausius būdus jas spręsti. Visa tai – klaidos, kurias mieliau išmoksiu iš kitų. Jeigu mano tėvų nemokino, kaip galėtų užauginti mane ir vaikystėje pasiėmiau įvairių spalvų, tai kodėl augindamas žmogų, kaskart turėčiau išradinėti dviratį arba laikytis savo „teisingos“ pozicijos, kai yra galimybė pasimokyti iš svetimų situacijų ir ieškoti saliamoniško sprendimo?
Todėl ir klausysiu „Kaip užauginti žmogų“ dar ir dar, nes kiekviename amžiaus tarpsnyje – savos problemos, tad ir gautas žinias pritaikysiu vis naujai.
Apie Autorių
Pasidalink:
