– Kur buvai?
– Pas Mildą.
– Kas dar buvo?
– Lina, Domas ir Mindaugas.
– Ką darėte? Gėrėt? Rūkėt?
– Ne.
– Tėvai buvo?
– Ne.
– Tai papasakok, ką veikėt.
– Nėra, ką pasakot.
Tik taip aš ir bendraudavau su mama, kai buvau paauglė: atsakydavau vienskiemeniais žodžiais arba tiesiog nesileisdavau į kalbas. Negalėdavau pakęsti, kad esu tardoma lyg policijoje. Mane skaudino rodomas nepasitikėjimas ir reikalavimai pateikti kažkokią ataskaitą. Lyg pasakymai, ką veikiau, ką mačiau, su kuo buvau, ką valgiau ir gėriau, padėtų mamai geriau mane pažinti.
Mano gyslose kraujas pradėdavo kunkuliuoti, todėl įsiutusi trenkdavau durimis ir užsidarydavau kambaryje. Tada supykdavo ir mama – namuose prasidėdavo tikras karas. Ji atkakliai manęs klausdavo ir klausdavo, o aš, baimindamasi, kad mama pasinaudos informacija ir mane nubaus, tylėjau.
Dabar, kai jau esu suaugusi, mama manęs nebekvočia – savaitgaliais dažnai susitinkame, susėdame ir gerdamos arbatą ramiai kalbamės apie gyvenimą, kultūrą ar šiaip kokias aktualijas. Užtat su jaunesniąja seserimi yra elgiamasi lygiai taip pat, kaip su manimi anksčiau. Vos sesuo įžengia į namus, mama užsideda policininko kaukę, na, o tada jau ir man norisi slėptis po lapais. Girdėdama nesibaigiančią klausimų laviną, susigūžiu ir bijau net prasižioti. Vėl pasijuntu kaip kadaise. Sesuo suirzta, užsideda ausinukus ir trenkusi durim išlekia. Norėčiau užstoti sesę, bet gal taip ir turi elgtis mamos?
Juokinga, bet aš nuoširdžiai tikėjau, kad toks elgesys yra normalus, nes visos mamos tardo savo vaikus ir visi paaugliai tokiai kvotai priešinasi kaip tik įmanydami. Kaip smarkiai aš klydau! Kai savaitgalį, tvarkydama drabužių spintą, perklausiau A. Kurienės audioknygą „Kaip užauginti žmogų“, supratau, kad mano paauglystė galėjo būti visai kitokia…
Pasirodo, net ir užklupus paauglystei, mama visai nesunkiai būtų galėjusi išvengti karo ir toliau su manimi gerai sutarti, kaip vaikystėje. Jai būtų užtekę prieš išleidžiant mane iš namų, susitarti dėl laiko, kada grįšiu. Ir, šiukštu, tai neturėtų būti prievarta ar paprastas paliepimas, kai mama nurodo sąlygas, o man neišvengiamai lieka su jomis sutikti.
Jei iš anksto būčiau su mama aptarusi, kaip elgsiuosi išėjusi iš namų, man pačiai būtų lengviau priimti tinkamus sprendimus. Juo labiau, kad mama galėtų paaiškinti apie būsimus sunkumus ir kilsiančius pasirinkimus, pavyzdžiui, sutartu laiku eiti namo arba paskambinti ir pasakyti, kad man labai smagu, ir gauti leidimą pabūti ilgiau. Tokiu būdu mama mane galėtų mokyti ir atsakomybės. Juk paauglystėje vakarėliai ir linksmybės tikrai atrodydavo svarbesni už duotą žodį.
Dargi, galima iš anksto susitarti ir dėl pasekmių, sulaužius pažadą. Tai neturėtų būti kažkokios žiaurybės (pavyzdžiui, namų areštas ar savaitė be telefono), nes jos tik palieka nuoskaudų ir neteisybės jausmą, o ne supratimą apie savo veiksmų pasekmes. Na, o išmokus taip tartis su paaugliu, tampa lengviau juo pasitikėti ir elgtis jau ne kaip su vaiku, o kaip su suaugusiu, kuris geba pats priimti protingus sprendimus.
Aš būčiau galėjusi nustoti baimintis dėl nesibaigiančių klausimų ar slapto įkalčių rinkimo. Taip atsirastų ir daugiau laiko pokalbiams apie baimę matematikos pamokoms, slaptą norą išbandyti šokius ir net besimezgančius jausmus Mindaugui.
Mane sudomino šie psichoterapeutės Aušros Kurienės patarimai, todėl ir nekantrauju jais pasinaudoti bendraudama su seserimi: paklausiu jos ne tik apie pamokas, bet ir apie mėgstamus filmus, pasidomėsiu ir tuo, ką ji veikia laisvalaikiu. Nujaučiu, kad taip bus lengviau išrinkti ir jai tinkančią gimtadienio dovaną – noriu nusivesti sesę ten, kur ji atsiskleistų. Paskui gal užsuksime į kokią kavinę ir pasidalinsime idėjomis dėl rudens atostogų. Tikiu, kad tai padės dar labiau sutvirtinti mūsų tarpusavio ryšį. Pasiūlysiu ir mamai pasiklausyti tų patarimų – gal tada mes visos trys galėsime nueiti į naują kavinę centre ir smagiai plepant paragauti visų išgirtų vaflių su pabarstukais.
Apie Autorių
Pasidalink:
