Pasitenkinimą mums teikia daugybė dalykų: maistas, filmai, knygos, seksas, žaidimai, sportas, darbas (?),… vis dėlto įdomiausia Čiksentmihalio audioknygoje „Srautas“ (angl. Flow) man buvo išgirsti apie muziką: kodėl ji teikia tokį pasitenkinimą ir kaip to pasitenkinimo galima gauti dar daugiau.
Į muziką nustojau „žiūrėti“ paprastai maždaug trečioje muzikos mokyklos klasėje. Būtent tada pradėjau suprasti, kad muzika tai nėra tik tam tikro ilgio ir aukščio natos, kurias paprasčiausiai reikia išgroti. Išmokau analizuoti viską, ką tik girdėdavau: kaip skirtingi instrumentai (ir skirtingi jų tembrai) „žaidžia“ tarpusavyje, kokią nuotaiką sukuria skirtingi akordai, kaip tas pats akordas skamba su skirtingom boso linijom, …
Todėl daugybė dalykų, kuriuos išgirdau Čiksentmihalio audioknygoje stipriai surezonavo. Ir vis dėlto, jis šią patirtį perkelia į dar aukštesnį lygį, tad dalinuosi šiuo knygos skyriumi.
Štai ką apie muziką ir srautą kalba knygos „Srautas. Optimalių išgyvenimų psichologija“ autorius:
Muzikos Srautas
Visose kultūrose ausiai malonių garsų deriniai yra plačiai naudojami siekiant pagerinti gyvenimo kokybę. Viena seniausių ir turbūt labiausiai paplitusi muzikos funkcija yra patraukti ir sutelkti klausytojo dėmesį į modelius, atititinkančius jų nuotaiką. Todėl egzistuoja muzika skirta šokiams, vestuvėms, laidotuvėms, religinėms apeigoms ir patriotiniams renginiams, o taip pat ir muzika kurianti romantinę nuotaiką bei muzika, padedanti kariams žygiuoti vienodu ritmu.
Kai Centrinės Afrikos Iturio miškų pigmėjus užklupdavo sunkūs laikai, jie manė, kad tokia nelaimė juos ištiko dėl to, kad paprastai labai dosnus miškas, patenkindavęs visus jų poreikius, užmigo. Tokiu atveju genties vadai atkasdavo po žemėmis paslėptus šventus ragus ir pūsdavo juos be pertraukos dieną ir naktį, bandydami pažadinti mišką ir taip susigrąžinti gerus laikus.
Raminantis muzikos poveikis
Muzikos panaudojimo Iturio miškuose funkcija yra tipiška jos panaudojimui bet kur kitur. Ragų skleidžiamas garsas gal ir nepažadindavo medžių, bet jų pažįstamas garsas užtikrindavo pigmėjus, kad pagalba jau čia pat, todėl jie galėdavo žvelgti į ateitį pasitikėdami savimi. Dauguma muzikos garsų, šiandien sklindančių iš ausinukų ir grotuvų, patenkina labai panašų poreikį. Paaugliai, kurių trapios besivystančios asmenybės per dieną susiduria tai su vienokia, tai su kitokia grėsme, yra ypač priklausomi nuo raminančio garsų modelio, padedančio jems atstatyti tvarką savo sąmonėje. Tą patį daro ir suaugusieji. Vienas policininkas mums pasakė: „Jei po dienos darbų, kai tenka areštuoti ir jaudintis dėl savo gyvybės, važiuodamas namo negalėčiau įsijungti automobilyje radijos, aš tikriausiai išsikraustyčiau iš proto.“
Muzika – organizuota girdimoji informacija, padeda besiklausančiojo prote įvesti tvarką, todėl sumažina psichinę entropiją arba suirutę, kurią patiriame, kai atsitiktinė informacija susikerta su mūsų tikslais. Muzikos klausymas gelbsti nuo nuobodulio ir nerimo, o kai į ją žiūrima rimtai, ji gali sąlygoti srauto išgyvenimus.
Girdėjimas ir klausymasis
Kai kurie žmonės teigia, kad technologinė pažanga labai pagerino gyvenimo kokybę gerokai palengvindama jos prieinamumą. Tranzistoriniai radijo imtuvai, lazeriniai diskai ir magnetofonai visą parą groja naujausią puikiai įrašytą muziką. Manoma, kad toks nuolatinis geros muzikos prieinamumas turėtų praturtinti mūsų gyvenimus. Tačiau šis argumentas vėlgi supainioja elgsenos ir išgyvenimo sąvokas. Muzikos įrašų klausymasis per dienų dienas gali suteikti arba nesuteikti daugiau džiaugsmo, nei vienos valandos gyvo garso koncertas, lauktas tikrai ne vieną savaitę. Gyvenimo kokybę pagerina ne girdėjimas, o klausymasis. Mes girdime skambant muziką parduotuvėse, liftuose ar kitose viešose erdvėse, bet retai jos klausomės ir tik nedaugeliui tai galėtų sukelti srauto išgyvenimus.
Kaip ir kalbant apie bet kokią kitą veiklą, norint mėgautis muzika, būtina sutelkti į ją dėmesį. Faktas, kad įrašymo technologijų dėka muzika tapo per daug lengvai prieinama ir todėl laikoma garantuotai pasiekiama, gali sumažinti mūsų gebėjimą mėgautis ja. Prieš atsirandant garso įrašams, gyvas muzikos atlikimas išlaikė tam tikrą pagarbą, kurią sukeldavo muzika, kai ji dar buvo visiškai įpinta į religinius ritualus. Net kaimo šokių grupė, jau nekalbant apie simfoninį orkestrą, buvo tarsi priminimas, kokių stebuklingų įgūdžių reikia siekiant sukurti harmoningą skambesį. Į muzikinį pasirodymą buvo žvelgiama su didžiuliais lūkesčiais, suvokiant, kad būtina į jį sutelkti visą dėmesį, nes pasirodymas unikalus ir nebegalės būti pakartotas.
Kolektyvinis entuziazmas
Šiandieninių gyvų koncertų, pavyzdžiui roko koncertų, klausytojų auditorijos taip pat dalyvauja panašiuose ritualinių elementų turinčiuose procesuose. Retai pasitaiko kitų tokių progų, kuriose didžiulės minios žmonių yra to paties reginio liudytojai, jie mąsto ir jaučia tą patį, jie apdoroja tą pačią informaciją. Toks bendras dalyvavimas sukuria tam tikrą būseną, kurią Emilis Durkheimas pavadino „kolektyviniu entuziazmu“, tai jausmas, kad priklausai grupei, konkrečiai jaučiant savo egzistencinę prasmę. Durkheimas buvo įsitikinęs, kad šis jausmas yra religinių išgyvenimų pagrindas. Pačios gyvo atlikimo sąlygos padeda sutelkti dėmesį į muziką ir todėl labiau tikėtina, kad srautas bus lengviau pasiekiamas koncerte, nei klausantis įrašo.
Tačiau klaidinga būtų teigti, kad gyvai atliekama muzika suponuoja didesnį mėgavimąsi ja. Bet koks skambesys gali teikti pasigerėjimą, jei tik į jį tinkamai įsigilini. Ir iš tiesų, kaip jakių genties indėnų šamanas mokė antropologą Karlosą Kastanedą, net tylos intervalai tarp garsų, jei į juos įsiklausai, gali būti neįprasti.
Daugelis žmonių turi įspūdingas įrašų kolekcijas, kuriose rastume geriausių visų laikų muzikos kūrinių, tačiau jie jais nesidžiaugia. Jie pasiklauso jų kelis kartus, žavėdamiesi skambesio kokybe ir daugiau jų nebesiklauso, kol ateina laikas įsigyti naujesnį įrašą. Kita vertus, tie, kurie geba mėgautis muzikoje slypinčiu potencialu turi strategijas kaip šią patirtį paversti srautu. Jie skiria laiko muzikos klausymui. Jei riekia sustiprinti koncentraciją, jie pritemdo šviesas, įsitaiso mėgstamame krėsle arba susigalvoja kitą ritualą. Jie kruopščiai planuoja grojaraštį ir nusistato tam tikrus tikslus kitam muzikos klausymo užsiėmimui.
Muzikos patyrimo etapai
Muzikos klausymas paprastai prasideda kaip sensorinis patyrimas. Šioje stadijoje žmogus atsako į garso savybes, kurios sukelia maloniasfizines reakcijas, genetiškai užprogramuotas mūsų nervų sistemoje. Mes reaguojame į tam tikrus visuotinai patrauklius akordus arba į graudžius fleitos garsus, žadinantį trimitų šauksmą. Mes ypač jautrūs būgnų ar boso ritmui, kuris yra roko muzikos pagrindas, o kai kurie teigia, kad jis turėtų priminti klausytojui įsčiose pirmą kartą išgirstą motinos širdies plakimą.
Kitas muzikos iššūkio lygmuo yra analogiškas klausymosi būdas. Šiame etape vystomas gebėjimas pagal skambesio modelius sužadinti jausmus ir vaizdus. Graudi saksofonu atliekama ištrauka primena jausmą, kurį patiria žmogus, stebėdamas kaip virš prerijos kaupiasi audros debesys. Čaikovskio kūrinys skatina įsivaizduoti per pripustytą mišką lekiančias, roges ir jų varpelių skambėjimą. Populiarios dainos, žinoma, išnaudoja šį analogišką metodą suteikiant klausytojui užuominas per tekstą, kurios išduoda, kokią nuotaiką ar kokią istoriją norima perteikti.
Pats sudėtingiausias muzikos klausymo etapas yra analitinis. Jame dėmesys sutelkiamas į struktūrinius muzikos elementus, o ne sensorinius ar teminius. Šiame lygmenyje klausymo įgūdžiai apima gebėjimą atpažinti kūrinio struktūrą, priemones, kuriomis pasiekta jo harmonija. Tai apima gebėjimą kritiškai įvertinti atlikimą ir akustiką; palyginti kūrinį su kitais to paties kompozitoriaus darbais arba su kitais to paties laikmečio kompozitorių darbais, palyginti orkestro, dirigento ar grupės pasirodymą su jų ankstesniais ar vėlesniais pasirodymais arba kitų interpretacijomis. Analitiškas klausytojas dažnai lygina įvairias tų pačių bliuzo dainų versijas arba sėdasi klausyti turėdamas tokį tipišką planą: „Pažiūrėkime kuo skiriasis von Karajano septintosios simfonijos antrosios dalies 1975 metų įrašas nuo 1963 metų įrašo“ arba „Įdomu, ar simfonijos antroje dalyje pučiamiesiems Čikagos pučiamųjų orkestras tikrai geriau skamba nei Berlyno?“ Nusistačius tokius tikslus, klausytojas tampa aktyvia išgyvenimo kūrimo dalimi, kuris suteikia nuolatinį grįžtamąjį ryšį (pvz., „von Karajanas sulėtino tempą“, „Berlyno variniai pučiamieji ryškesni, bet slambesys ne toks sodrus“). Išsiugdžius analitinius klausymosi įgūdžius, mėgavimosi muzika galimybių spektras išauga.
Kūrybos džiaugsmai ir…
Iki šiol kalbėjome tik kaip srautą sukelia muzikos klausymasis, tačiau dar didesnės pasitenkinimo galimybės atsiveria tiems, kurie išmoksta kurti muziką. Apolono civilizacijos kūrimo galios slypėjo jo gebėjime groti lyra, Panas sujaudindavo savo auditorijas iki širdies gelmių grodmas savo švilpynėmis, o Orfėjas su savo muzika galėjo nugalėti net mirtį. Šios legendos byloja apie ryšį tarp gebėjimo kurti garsų harmoniją ir harmoniją plačiąja prasme, kuria paremta socialinė tvarka, vadinama civilizacija. Atsižvelgdamas į šį ryšį, Platonas tikėjo, kad pirmiausia vaikus reikia mokyti muzikos, nes išmokus sutelkti dėmesį į malonius ritmus ir harmoniją, įsivyraus tvarka ir jų sąmonėje.
Mūsų kultūroje dėmesys vaikų muzikinių įgūdžių vystymui yra ženkliai sumažėjęs. Jei tik dėl kažkokių priežasčių būtina apkarpyti mokyklos biudžetą, muzikos pamokos (taip pat kaip ir dailės bei kūno kultūros pamokos) atsidurs pašalinamųjų pamokų sąrašo viršūnėje. Net baisu pagalvoti, kaip šios trys pagridninės įgūdžių grupės, tokios svarbios, siekiant pagerinti gyvenimo kokybę, šiuolaikinėje šveitimo sistemoje paprastai laikomos nereikalingomis. Netekę galimybės pajusti tikrąjį muzikos poveikį, vaikai užauga ir tampa paaugliais, kurie didžiąją dalį psichinės energijos sutelkia į savo pačių muziką. Jie kuria roko grupes, perka įrašus bei apskritai tampa subkultūros įkaitais, kurioje galimybių sąmonės kompleksiškumo plėtojimui labai mažai.
Ir net jei vaikai yra mokomi muzikos, dažnai susiduriama su problema, kad per daug dėmesio sutelkiama į tai, kaip jie ją atlieka ir labai mažai į tai, ką jie patiria. Tėvai, kurie stumia savo vaiką tobulinti grojimo smuiku įgūdžius, paprastai nesidomi, ar jų vaikai iš tikrųjų mėgaujasi grojimu. Jie tik nori, kad vaikai gerai pasirodytų ir patrauktų kitų dėmesį, laimėtų prizus ir galų gale koncertuotų Karnegio salėje. Tokiu būdu tėvams sėkmingai pavyksta supriešinti muziką su jos pagrindiniu tikslu, nes jie ją paverčia psichinės netvarkos šaltiniu. Tėvų lūkesčiai dėl muzikinės elgsenos dažnai sukelia stresą, o kartais ir visiškai palaužia vaiką.
Lorinas Holanderis, kuris būdamas vaikas virtuoziškai grojo pianinu, o jo perfekcionistas tėvas grojo smuiku Toskaninio orkestre, pasakoja kaip jis pasinerdavo į ekstazę grodamas pianinu vienas ir kaip drebėdavo iš siaubo, kai šalia būdavo jo reiklūs mokytojai. Kai jis buvo paauglys vieno solinio koncerto metu sustingo jo rankų pirštai ir jis daug metų negalėjo jų ištiesti. Kažkoks pasąmonės mechanizmas, esantis žemiau jo suvokimo ribos, nusprendė išlaisvinti jį nuo nuolatinės tėvų kritikos keliamo skausmo. Dabar Holanderis atsigavo nuo psichologiniu pagrindu sukelto paralyžiaus ir daug laiko praleidžia padėdamas kitiems jauniems talentingiems instrumentalistams mėgautis muzika.
Niekada nevėlu pradėti
Nors lengviausia mokytis groti instrumentu jaunystėje, tačiau niekada nevėlu pradėti. Kai kurie mokytojai specializuojasi į suaugusiųjų ir vyresnių studentų mokymą, daugybė sėkmingų verslininkų, perkopusių penkiasdešimties metų ribą, nusprendžia mokytis groti pianinu. Dainavimas chore ir grojimas mėgėjiškame styginių instrumentų ansamblyje yra du labiausiai įkvepiantys būdai, suteikiantys galimybę pajusti džiaugsmą savo įgūdžius sujungiant su kitų žmonių įgūdžiais. Šiais laikais asmeniniai kompiuteriai turi programines įrangas, leidžiančias lengvai plėtoti muzikos kūrimo galimybes, iškart galima paklausyti orkestruotės. Mokymasis kurti harmoningus garsus ne tik suteikia malonumą, bet kaip ir bet kokio kito kompleksiškumo įgūdžio įvaldymas, tai padeda susitiprinti savąjį „aš“.
Skaitėte (arba klausėte) ištrauką iš Mihaly Csikszentmihalyi audioknygos „Srautas“. Daugiau apie „Srautą“ skaitykite čia: Čiksentmihalio audioknyga „Srautas“ – tūkstantmečio atradimas!“
GAUK 20% NUOLAIDĄ AUDIOKNYGAI
Apie Autorių
Pasidalink:
