Tuo laikotarpiu, kai susitikdavau su žmonėmis kaip patarėjas ir dvasinis mokytojas, dukart per savaitę lankiau vieną vėžiu sergančią moterį. Tai buvo keturiasdešimt penkerių metų mokytoja, kuriai, pasak gydytojų, buvo likę gyventi ne daugiau kaip keli mėnesiai. Vizitų metu apsikeisdavome vos keliais žodžiais, dažniausiai sėdėdavome tyloje, ir kaip tik tada ji ėmė jausti vidinę ramybę, kurios per įtemptą mokytojos gyvenimą niekada nebuvo patyrusi.
Vieną dieną atvykęs radau ją susikrimtusią ir piktą. „Kas atsitiko?“ – paklausiau. Pasirodė, kad dingo jos žiedas su deimantu, brangus tiek materialia, tiek sentimentų prasme; moteris buvo įsitikinusi, kad tą žiedą pavogė kasdien ateinanti slaugytoja. Mano ligonė negalėjo suprasti, kaip žmogus galėjo būti toks beširdis ir negailestingas. Ji pasiteiravo, kaip jai geriau elgtis: pasikalbėti su slaugytoja akis į akį ar kviesti policiją.
Atsakiau, kad negaliu nurodyti, ką daryti, tačiau patariau įvertinti, kiek žiedas ar koks nors kitas daiktas yra svarbūs jos gyvenime. „Jūs nesuprantate, – spyrėsi ji, – tai buvo mano močiutės žiedas. Mūvėjau jį kas dieną, iki kol susirgau ir ištino rankos. Jis man reiškė labai daug. Kaip galiu nenusiminti?“
Greitas atsakymas, pykčio bei gynybos intonacijos balse rodė, jog ji dar nebuvo pasirengusi pažvelgti į savo vidų ir atskirti emocinę reakciją nuo įvykio, kad galėtų stebėti visa tai iš šalies. Pyktis ir nepasitenkinimas buvo ženklai, kad jos lūpomis kalba ego. Tariau: „Užduosiu jums kelis klausimus, tik neskubėkite atsakyti į juos iš karto, pradžioje įsiklausykite į save. Trumpai stabtelėsiu po kiekvieno klausimo. Kai jau žinosite atsakymą, galite jo žodžiais ir neišreikšti.“ Moteris atsakė esanti pasirengusi. Paklausiau: „Ar suvokiate, kad to žiedo vis tiek teks atsisakyti, gal net greitai? Kiek dar laiko jums reikia, kad nuo jo atprastumėte? Ar jūs sau tapsite menkesnė, kai jo atsisakysite? Ar dėl to praradimo sumenkės jūsų esybė?“ Po paskutinio klausimo stojo kelios minutės tylos.
Kai ji vėl prašneko, jos veide švietė šypsena, ji atrodė nurimusi. „Paskutinis klausimas privertė mane suprasti svarbų dalyką. Kai iš pradžių mintyse ieškojau atsakymo, protas man diktavo, kad tikrai mano esybė dėl praradimo sumenkėjo. Tada dar kartą uždaviau sau tą klausimą: Ar sumenkėjo mano tikroji esybė? Šį kartą atsakymą mėginau labiau išjausti nei išmąstyti. Staiga pajutau savo Buvimą. Niekada anksčiau taip nesijaučiau. Jei galiu taip stipriai jausti savo Aš Esu, vadinasi, mano esybė visiškai nenukentėjo. Ir dabar dar ją tebejaučiu, labai ramią, gyvą.“ – „Tai yra Buvimo džiaugsmas, – tariau. – Jį pajuntame tik atsiriboję nuo proto. Buvimą reikia išjausti. Jo negalima išmąstyti. Žmogaus ego to nežino, nes jį valdo protas. Jūsų galvoje žiedas buvo kaip mintis, kurią jūs painiojote su Aš Esu pojūčiu. Manėte, kad tikroji jūsų esybė ar jos dalis yra žiede. Kad ir ko siektų ego ar prie ko jis prisijungtų, tai bus tik Buvimo pakaitalai, kurių neišjausite. Galima vertinti daiktus bei jais rūpintis, bet kai prie jų prisirišate, tai jau tampa ego. Iš tiesų jūs ne prie daikto prisirišate, o prie minties su įvardžiais „aš“, „man“ ar „mano“. Kai visiškai susitaikote su praradimu ir įveikiate savo ego, tada pasirodo Aš Esu – tikroji jūsų esybė, sąmonė.“
Moteris tarė: „Dabar suprantu, apie ką kalbėjo Jėzus, kai pasakė: “Jei kas nori atimti marškinius, tai atiduok ir apsiaustą.” Pirmiau tie žodžiai man prasmės neturėjo.“ – „Tas tiesa, – atsakiau. – Kita vertus, tai nereiškia, kad privalu nerakinti durų. Tai tik reiškia, kad kai kada yra geriau leisti įvykiams tekėti sava vaga, nei jiems priešintis.“
Paskutinėmis gyvenimo savaitėmis, kai jos kūnas visai nusilpo, ji ėmė vis labiau spindėti, lyg jos kūnas būtų skleidęs šviesą. Ji atidavė daug turto, kai ką netgi moteriai, kurią įtarė pavogus žiedą. Sulig kiekvienu atiduotu daiktu jos džiaugsmas augo. Kai jos motina paskambino ir pranešė, kad dukra jau mirė, ji taip pat paminėjo, kad po mirties vonios spintelėje buvo rastas tas žiedas. Gal žiedą grąžino slaugytoja, o gal jis ten buvo visą laiką. Niekas nesužinos. Tačiau vieną dalyką mes žinome: gyvenimas pateiks jums tokias situacijas, kurios padės jums plėsti sąmonę. Iš kur žinosite, kad tai reikalinga situacija? Nes ji yra ta, kurią išgyvenate šiuo metu.
Ar yra blogai didžiuotis savo turtais ir jausti apmaudą, jei kas nors turi daugiau nei jūs? Visiškai ne. Pasididžiavimo jausmas, noras pasirodyti, džiaugsmas, kai turite daugiau negu kiti, ir liūdesys, kai turite mažiau, nėra nei gerai, nei blogai – tai yra ego. O ego blogas nėra – ego tik nesąmoningas. Kai savyje pastebite ego, imate žvelgti giliau. Nevertinkite ego per rimtai. Kai manote, kad jūsų elgseną valdo ego, nusišypsokite. Kartais net nusijuokite. Kaip žmonija galėjo taip ilgai būti ego valdžioje? Galiausiai atsiminkite, kad ego nėra asmeniškas. Tai nesate jūs. Jei jums atrodo, kad ego yra jūsų asmeninė problema, tai tik dar didesnio ego įpiršta nuomonė.
Skaitėte ištrauką iš Eckhart Tolle audioknygos „Naujoji žemė“. Klausykite šios audioknygos vairuodami – pakeliui į darbą ar namo, keliaudami, sportuodami ar tvarkydamiesi namuose. Ją rasite Audiotekoje.
GAUK 20% NUOLAIDĄ AUDIOKNYGAIApie Autorių
Pasidalink:
