Romane pasakojama apie jauną žurnalistą, besiblaškantį santykiuose su aplinkiniu pasauliu ir pačiu savimi, ketinantį parašyti romaną, bet netikėtai tampantį slaptos užduoties karinio perversmo apimtoje rusijos Kaliningrado srityje vykdytoju.

Riba tarp dabartinės tikrovės ir fikcijos labai slidi. Dar neturim komendanto valandos, mumbleko ar perversmo šalia. Bet buitinės detalės, išgyvenimai, dialogai buvo tokie realistiški ir gyvi, kad skaitydama vos susilaikiau nuo žinučių autoriui su gan asmeniniais klausimais…

O jei tau nors kažkiek pažįstamas Šilutės kraštas, tai puikiai žinosi ant kokio geltono tilto sėdėta, pro kokius sekretus ir bažnyčią praeita. Šį kartą aš romaną rekomenduoju labai šališkai ir asmeniškai.

Vidiniai pragarai

Audioknygoje bus slaptųjų tarnybų rūsių, kontrabandinkų kelių, karo chaoso, žolės, žaidimų…  Bet romanas pritraukia ne tik įtemptų įvykių virtine. Man tie trilerio elementai pasirodė labiau fonu nerimaujančio ir griūvančiame pasaulyje pasimetusio žmogaus brandos keliui.

Keliui, kuris prasideda nuo vaikystės nuoskaudų, kaltės ir nepatenkinto meilės poreikio, tęsiasi per skausmą, bejėgiškumą ir išdavystę santykiuose su artimaisiais, skęsta žolės ir skaitmeninės erdvės migloje, bet per mirties patirtį ir vidinius sukrėtimus atveda į tašką, kuriame tampi gyvas ir gebi prisiimti atsakomybę už save, tampi savimi.

Jei romano herojų sutikčiau gyvai, turbūt labiausiai reikėtų jį apkabinti. Bet skaitant norėjosi tai iškoneveikti, tai stipriai papurtyti, tai nuleist rankas, kad – „nu kodėl tu taip elgies“… Nejaukiausia buvo tada, kai atpažindavau ir savo emocijas ar kažkokius gyvenimo blykstelėjimus. Juk gerai pasikapsčius ne tik tas herojus klysta tėvystėje, per greit pasiduoda ar labiau girdi praeities nuoskaudas, nei žmogų esantį šalia.

Nuoširdžiai įkrauti sakiniai

Dar tik rašant romaną su Dovydu jau kalbėjom, kad audioknygą garsins jis pats. Tokiais atvejais visada truputį bijau, kad pamačiusi tekstą girdėsiu jį visai kitu balsu. Šį kartą abejonės dingo vos pradėjus skaityti. O išgirdus studijoj pasitvirtino 💯.

Apie rašymą Dovydas visai neseniai dalinosi: „Man patinka perrašyti visus sakinius, net ir tuos, kuriuose nieko nekeičiu. Turiu rituališką įsitikinimą, kad šitaip perrašinėjant kiekvienas žodis įsikrauna energijos. Kadangi tekstą tvarkiau kokius septynis kartus, tai galiu drąsiai teigti: kiekvienas „Pragaro vartų“ sakinys yra nuoširdžiai įkrautas. ⚡️

Įrašų studijoje visi sakiniai, kurie turėjo skambėti kitaip irgi buvo perskaityti dar kartą. Kai kurie po skaitymo net ir popieriniam variante pataisyti. Tikiuosi tą energiją klausant knygą pajusi ir tu:

👉 Nemokama ištrauka (30 min.)