Bet pradėkim nuo pradžių.

Iš pirmo karto — nepavyko

Dabar juokas ima, bet – pirmą kartą Sidharthą bandžiau perskaityti kai man buvo penkiolika. Iškart po Hessės „Stepių Vilko“ (kurį perskaityti liepė mokykloje). Tačiau iš pirmo karto jos neįveikiau.

Kas tie Brahmanai? Kas tie Samanai? Upanišados? Nieko nesuprantu. Žodžius matau, bet man jie nieko nesako.

(taip taip, čia dar iki Google ir Wikipedijos)

Trauka buvo stipri, nors ir nepaaiškinama. Kažkodėl susiradau „Sofijos pasaulį“, skubiai perskaičiau, ir grįžau prie Sidharthos.

Knyga mane tiesiog pakerėjo. Ne tik grožiu (ir vis dėlto, kaip gražiai Hessė rašo), bet ir minties, o svarbiausia – išminties – taiklumu.

Sidharthos atrastos tiesos apie mokymą, mokytojus, Kelią, dualumo iliuziją – taip sutapo su mano pasaulio matymu… Nors, žinoma, tai supratau tik daug vėliau.

Déjà vu

Bėgo metai, seniausiai pamiršau, ką aš ten Sidharthoj skaičiau (nors emocija ir liko), todėl vienu sunkiu man gyvenimo etapu nusprendžiau susirasti ir iš naujo perskaityti šią knygą.

Nerandu žodžių perteikti tam, kokie jausmai mane užplūdo, kai suvokiau, kad tiẽsos, kurias atradau būtent šioje knygoje, manyje tiesiog įsikūnijo ir tapo neatsiejama mano vidinio pasaulio dalimi.

Visuomet jaučiau neapibrėžtą konfliktą bendraudamas su dvasiniais mokytojais — Sidhartha knygoje labai gražiai atskleidžia, kodėl.

Visuomet aiškiai jaučiau, kad nėra man teisingesnio kelio, nei tas, kuriuo aš einu — kaip ir Sidharthos visos patirtys, galiausiai atvedusios į absoliučią vidinę ramybę (aš dar einu).

Visuomet aiškiai jaučiau, kad kiekvienas mūsų per gyvenimą galim turėti daug skirtingų pavidalų, juk apie tai ir yra mano tinklalaidė „Pradėk Iš Naujo“ — dabar suprantu, kad tai taip pat atėjo, pirmiausiai, būtent iš šios knygos.

O įdomiausia, kad net ir šiandien klausydamas šios knygos, kuriai jau daugiau nei šimtas metų, aiškiai jaučiu, kad absoliučiai sutinku su Sidhartos (tiksliau, autoriaus) požiūriu ir kad jokia dvasinio tobulėjimo knyga dar taip taikliai, taip glaustai, taip gražiai neperteikė paprasčiausios tiesos, kad visi mes esame dvasinėje kelionėje su viskuo, kas vyksta mūsų gyvenime, ir yra tik vienas mažas dalykas, skiriantis „išminčius“ ir visus mus:

„Jiems nieko netrūko, niekuo jų nepralenkė mokovas ir mąstytojas, išskyrus viena smulkmena, vienu vieninteliu menkniekiu…“

Koks tas vienas vienintelis menkniekis?

Paliksiu išsiaiškinti tau.

Knyga tikrai ne kiekvienam. Negaliu sakyti, kad ją primygtinai rekomenduočiau visiems, kai kam gal ji pasirodys neįdomi ar net nuobodi. Bet jeigu prasmės, tikslo, vidinės ramybės klausimai tau artimi – pradėk nuo nemokamos ištraukos, ir, pažadu, nustebsi, kiek daug tikro žodžio meistro rankose gali sutalpinti tokia plona knygelė. Beje, meistriškas ne tik turinys, bet ir nuostabus Giedriaus Arbačiausko skaitymas –

20 min. nemokama ištraukia čia.

Audioteka Club prenumeratoriams audioknyga – nemokamai. (plačiau)

Apie autorių

Tikriausiai nenustebinsiu, kad Hermann Hessė – vienas mano mėgstamiausių rašytojų. Jis taip pat ir vienas garsiausių XX a. vokiečių rašytojų, 1946 metais už savo įkvepiančius kūrinius gavęs Nobelio literatūros premiją.

Per savo gyvenimą Hessė parašė ne vieną pasaulinio pripažinimo sulaukusią knygą. Jose rašytojas tyrinėjo žmogaus vidinę kelionę, dvasinį augimą ir tapatybės paieškas. „Sidhartha“, „Stepių vilkas“ ar „Stiklo karoliukų žaidimas“ iki šiol (pagrįstai) liaupsinami skaitytojų dėl savo filosofinio gilumo.

Bet kaip paprastai ir kartu kaip gražiai jis rašo…