Fatališka meilė sovietinio Vilniaus fone

Ar turi tokių knygų, kurios tau augant, draugų rate, tapo kultinėmis? Tikiu, kad ištrauksi kažką iš atminties. Aš, tuo tarpu, papasakosiu apie saviškę.

Ji lydėjo mus nuo pat pirmų savarankiškų kelionių į Vilnių, kai ieškodavome knygoje aprašytų pastatų. O taip pat ir atsikėlus čia gyventi – kai su bičiulėmis, vaikšinėdamos po senamiestį, kalbėdavome apie neišsipildžiusias meiles.

Ir tikrai ne sykį sėdėjome Užupyje prie namo su apside, kuriame gyveno pagrindinio knygos veikėjo mylimoji. Gal ši detalė jau išdavė, apie ką tau šiandien rašau? Jei ne, nieko nelaukdama pristatysiu šiandienos naujieną.

TŪLA

– Jurgis Kunčinas –

Šiame Jurgio Kunčino romane aprašomas bohemiškas klajokliškas bevardžio herojaus gyvenimas vėlyvojo sovietmečio Vilniuje.

Per istoriją mus vedantis pasakotojas gyvena, iš šių laikų perspektyvos, neįprastą gyvenimą. Išmestas iš studijų, išsiskyręs su žmona, turi vaiką, kuriuo nesirūpina ir blaškosi be vietos.

Svarbiausia istorijos dalis – pasakotojo susitikimas su jauna dailininke Tūla. Tarp judviejų užsimezgė trumpa, bet visam gyvenimui įsiminusi meilės istorija. Bet tai tik maža dalis audioknygos. Pagrindinio veikėjo kasdienybė kupina įvykių, kuriuos išgirsi, jei nuspręsi pasiklausyti šio romano.

Vilnius kitomis akimis

Bevardis pasakotojas bastosi daug kur, bet svarbiausia jo klajonių dalis – Vilnius, ypač Užupis. Čia rodomas kitoks miesto veidas, nepagražintas, nutriušęs. Pasakojimas skleidžiasi ne tik kavinėse bei restoranuose, bet ir kapinėse, beprotnamyje, kalėjime. Svarbi ir gamta mieste: Neris, Vilnelė, Bekešo kalnas, Olandų gatvės miškai.

Labai įdomu klausyti apie miestą tokį, koks jis niekuomet nebebus. Išeiti pasivaikščioti ir kaip detektyvui atrasti aprašomas vietas.

Ar rekomenduoju?

Naujai, po ilgo laiko, grįžus prie šios knygos, nebežavi daug dalykų – skendėjimas nelaimingoje meilėje, bohema, bastymasis be tikslo, negebėjimas paleisti ir toliau gyventi. Kažkaip sunkiau įsijausti nei skaitant paauglystėje ir net norisi papurtyti tą veikėją, kad atsipeikėtų.

Bet vienas dalykas vis dar verčia sulaikyti kvapą. Tai – kalbos grožis. Atrodo, kad Kunčinui žodžiai tiesiog liedavosi ir sukrisdavo į sakinius taip, kaip gražiausia.

O taip pat, šis romanas gan įdomiai sudėliotas. Čia dažnai šokinėjama nuo pasakojimo apie vieną personažą prie kito, nuo praeities į ateitį ir atgal. Tokia mozaika, kurioje gali plūduriuoti nebandant vytis minties. Dėl to pradžioje gali būti kiek sudėtinga klausyti šios audioknygos, bet tikrai verta. Kaip visuomet, gali pradėti nuo nemokamos ištraukos 🎧